Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

TRISDEŠIMT PAVASARIŲ IR VIENAS GYVENIMAS

Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS

Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius

Kovo pradžia šiemet atėjo lyg išmintingas kaimo pasakorius – tiek visko nesuplanuoto, nenumatyto, nuo valdžios nepriklausomo. Gamta tarsi juokauja: tai gėlės žydi pasimaišydamos su tirpstančiomis snaigėmis, tai paukščiai skraido ne laiku, ne vietoje ir ne valdžios nustatyta tvarka, nė motais vaizdo kameros ir elektroninės visa ko sekimo priemonės, bejausmėmis akimis spoksančios į mūsų pusę. O ką jau kalbėti apie klykaujančią ir be klaidų rašyti vargiai galinčią žiniasklaidą. Gamta gyvena savaip. Ji šįmet primena tą 1990 metų pavasario sapną, kuriame visi nepriklausomi lietuviai gyvena laisvai, tarsi palaimingoje teisės viešpatystėje jiems būtų leista viskas, ko įstatymai nedraudžia, o ne baimingai laukia, ką pamaldžiai garbinama valdžia nurodys.

Trisdešimt metų yra labai daug arkliui, bet žmogaus pėdinamam keliui tai yra kaip tik tiek, kad dar būtum pajėgus prisiminti, kiek visko būta, kiek klaidų ir nesąmonių esi prisigalvojęs ir prisidirbęs, bet taip pat nepraradęs sveiko proto ir valios stengtis tapti geresnis nelaukdamas, kol kokia save kurianti mašina iš tavęs ką nors padarys be tavo valios. Ir jau tikrai – be pasitenkinimo savu gyvenimu ir padarytais gerais darbais. Iš to sapno gali išnirti didžiausi ir nepaneigiami netikėtumai: kiek visko turime, ko net jame nebuvo. Daiktų karalijoje naudojamės nesapnuotais žaislais ir įrankiais. Net mieliausiai kolchozus menantieji į sovietinį žiguliuką bulvių nekrauna, o už kelis šimtus pietuose turistaujantys burba dėl blogo aptarnavimo. Ir stebuklingas Vakarų pasienis be kyšio reikalaujančio muitininko. Trisdešimt metų yra kaip tik tas laiko tarpas, kuris ragina su džiaugsmu pagalvoti, kad galime eiti arba neiti į Erick Clapton koncertą „Žalgirio“ arenoje.

Kadaise Kovo 11-sios pavasaris diktavo iš už spygliuotos sovietų lagerio tvoros prasiveržusių lūkesčius – nuo gerų daiktų iki savigarbaus laisvo gyvenimo. Prisimenate, kaip skaitėme ir klausėmės samprotavimų apie tai, kad sovietų kalėjimus iškentėme dvasiškai nepalaužti, kad čia mūsų dvasingumo ir pranašumo prieš Vakarus ženklai, kad mums trūksta tik materialaus turto, naujų pastatų, kostiumų, mašinų ir kompiuterių. Dar telefonų. Negalvojome, kad ateis laikas, kad gali nebelikti su kuo ir apie ką kalbėtis. Tame sapne atrodė, kad jei tik praturtėtume, tai visa kita savaime išsispręstų.

Šiandien savo patirtus nuotykius ir pasiektas aukštumas yra tiek pat sunku suprasti, kiek ir gamtos netikėtumus. Valstybės, kaip mūsų tautos saviorganizacijos, kūrimas buvo labai spartus. Administracinis aparatas augo, turtėjo, didino savo galias taip greitai, kad už šalies ribų visi stebėjosi, o mes neturėjome kada pagalvoti. Sukūrėme valstybę, kuri visai neblogai funkcionuoja. Dar didesnę nuostabą kelia daugelio lietuvių verslumas. Laisvos rinkos lenktynėse bėgome kaip pašėlę. Jei nusiimtume pesimizmo akinius, pamatytume, kiek daug pasiekė veržliausi verslo žmonės, kiek daug išmokta, suprasta. Nepaisant valdžios, o kartais ir su jos pagalba.

Tačiau yra labai platus kalvotas laukas, kuris driekiasi prieš mūsų akis tarp privataus kapitalo ir valstybės valdžios. Tai, kas senose demokratijose vadinasi trečiuoju sektoriumi arba pilietine visuomene. Tai – mes patys vieni šalia kitų. Su meile, empatija, pastanga kitą suprasti, arba priešingai – su nevaldoma pagieža, pavydu ir neapykanta. Ką čia gali suvaidinti valdžia? Tai, ką patys laisvi žmonės laisvose draugijose sugeba sukurti bendram labui, savo gyvenimo įprasminimui, yra it pavasario šypsena. Rimtai sakant, jei pirmi du – valdžios ir verslo – sektoriai nušuoliavo didelį kelią nuo 1990 metų iki dabar, to nepasakysi apie mus pačius – žmones, kurie nieko iš jokios valdžios nelaukdami, supranta gyvenimo skaičių, imasi draugėje kurti tai, ko visiems trūksta. Tie, kurie toldami nuo išsivadavusių baudžiauninkų ar sovietinių kalinių įpročių, nuo kasdienio dejavimo ir priprasto aukos vaidinimo, peržengia paprasto egoizmo slenkstį ir supranta, kad meilė artimui ir rūpinimasis bendrais reikalais yra mūsų visų ateities viltis.

Trisdešimtmetis – tai nesibaigiančio gyvenimo pavasaris, kuris tik primena, kad kaip ir anksčiau, taip ir dabar nuo mūsų požiūrio priklauso tikrovės spalvos. Kadaise, Vasario 16-sios Respublikos laikais Vaižgantas retoriškai klausdavo: „Lietuva laisva, bet ar laisvas lietuvis?“ Aną Respubliką pakeitė Kovo 11-sios Lietuva. Po sovietinių metų tapome labai skirtingi nuo Vaižganto dėdžių ir dėdienių. Bet ar tapome laisvesni? Nuo ko: nuo polinkio kvailai galvoti, kad viskas nuo valdžios, o ne nuo pačių mūsų priklauso, nuo dar kvailesnės minties, kad rojus – tai geografinė kategorija, reiškianti, jog Centre (Vilniuje) arba Kitur (Londone, Stavangeryje, Alikantėje) gyvensime išties laimingai. Tačiau žvelgiant į trisdešimto pavasario Lietuvos kalvas vienam gyvenimui užtektų suprasti paprastą tiesą: nei Dievo, nei Tėvynės negali mylėti, nemylėdamas žmonių.

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų