Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KALBĖTI TARMIŠKAI – NE GĖDA

Kairėje – monografijos autorė Asta Balčiūnienė. Kol leidinys išvydo dienos šviesą, prireikė ne vienerių metų. Viešnią kalbino per ekspediciją jai talkinusi muziejininkė, Astos Balčiūnienės sesuo Kristina Jokimienė.
Autorės nuotraukos

Kupiškio etnografijos muziejuje surengtos mokslinės monografijos „Kupiškėnų, uteniškių, panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“ sutiktuvės. Leidinį pristačiusi Klaipėdos universiteto docentė, kalbininkė, filologijos mokslų daktarė Asta Balčiūnienė atskleidė liūdną faktą – kupiškėnų tarmės ribos žemėlapyje siaurėja. Tarmės negalima gėdytis – šią vertybę reikia branginti ir perduoti ateities kartoms.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Prireikė pagalbos

Pasak renginio vedėjos muziejininkės Kristinos Jokimienės, monografijos pristatymas skirtas lietuvių kalbos dienoms (vasario 16–kovo 11 d.) paminėti.

„Labai džiugu, kad šios dienos skiriamos svarbiam mūsų identiteto segmentui – kalbai“, – susirinkusiems kupiškėnams kalbėjo ji.

Tiems, kurie nežino, K. Jokimienė pasakė, kad juodvi su viešnia iš Klaipėdos yra seserys. Sesės per renginį nevengė tarmiškai pasikalbėti apie kultūrą, kalbą, patį leidinį ir patirtus įspūdžius, renkant mokslinę medžiagą.

Gimtasis Kupiškis A. Balčiūnienei visada bus artimas – čia prabėgo gražiausios vaikystės dienos. Tarmė jai yra didžiulė vertybė, nuo mažens įskiepyta močiučių. Viena gyveno Subačiuje, šnekėjo anykštėnų patarme, antra kalbėjo gryna kupiškėnų šnekta. Persikėlusi gyventi į Klaipėdą kalbininkė toliau tęsė tarmės ypatybių tyrimus neužmiršdama gimtojo krašto. Kalbininkė džiaugėsi, kad šis apsilankymas suteikė labai gerų emocijų, kadangi tikra garbė pristatyti monografiją širdžiai brangiame krašte.
„Kupiškėnų, uteniškių, panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“ – ne pirmas autorės leidinys, skirtas kupiškėnų tarmei. A. Balčiūnienė yra pristačiusi mokslinę disertaciją, kurioje tyrinėjo kupiškėniškus veiksmažodžius, o prieš keletą metų monografijos pagrindu kalbininkė panašia tema yra išleidusi knygą. Anksčiau Klaipėdos universiteto dėstytoja su kolegomis yra tyrinėjusi visos Lietuvos tarminius punktus. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 2 proc. tarminių punktų yra išnykę. Dar tuomet rinkdama medžiagą A. Balčiūnienė pastebėjo, kad dauguma išnykusių tarminių punktų yra išlikę paribiuose. Norėjosi pamatyti realią situaciją, o ne archyvuose pažymėtus, greičiausiai pasenusius, faktus.

„Pasikviečiau koleges, daktarę Violetą Meiliūnaitę, panevėžiškių patarmės specialistę, ir profesorę Reginą Rinkauskienę, kuri išmano uteniškių patarmę. Pasiūliau joms tirti patarmes, egzistuojančias XXI amžiuje. Mūsų idėją palaikė ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, finansavo tyrimą ir monografijos leidybą“, – pasakojo A. Balčiūnienė.

Anot įžanginę kalbą tarmiškai pradėjusios Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėjos Almos Pustovaitienės, turime skatinti savo atžalas kalbėti gimtąja tarme, antraip ji išnyks. Kupiškėniškai porino mažoji pasakorė Unė Banionytė.

Kol monografija apie paribio šnektas išvydo dienos šviesą, prireikė ne vienerių metų. Punktus buvo sunku atrasti, o ir ne visi žmonės sutiko ją įsileisti į namus. Tyrinėtoja prisipažįsta – jeigu ne vietinių kaimo žmonių pagalba, būtų buvę labai sunku rasti pašnekovų kalbiniams tyrimams. A. Balčiūnienė ypač dėkojo Papilio parapijos evangelikų reformatų ir katalikų kunigams, kurie organizavo susitikimus su vietos žmonėmis. Čia tyrimui reikiamas būrys žmonių kaipmat atsirado. O antai Vabalninke į susitikimą su kalbininke atėjo vos vienas žmogus. A. Balčiūnienė pajuokavo, kad greičiausiai gyventojai išsigando žodžio „tyrimas“. Tyrinėjant Kupiškio rajono paribio punktus, į pagalbą kalbininkė pasikvietė nuo seno pažįstamus kupiškėnus ir Kupiškio etnografijos muziejaus atstovus, tarp jų ir savo seserį K. Jokimienę.

Įspūdžiai iš dialektologinės ekspedicijos

Filologijos mokslų daktarė A. Balčiūnienė per ekspediciją susidūrė su pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Sykį Biržų rajone ieškojo Užubalių kaimo ir po ilgų klajonių miško keliuku į tą kaimą atvažiavusi kalbininkė negalėjo patikėti savo akimis. Archyve Užubaliai aprašyti kaip gana didelis kaimas, kuriame senais laikais buvo limonado fabrikas, o dabar iš viso to belikę tik trys gyvenamos trobos.

Panašiai buvo ir Kupiškio rajono Šaltenių kaime. Navigacija rodė, kad tokio kaimo išvis nėra. Kai kaimas pagaliau buvo surastas, užsukus į vieną iš kelių stūksančių sodybų paaiškėjo, kad joje gyvenančius žmones ir A. Balčiūnienę sieja giminiški ryšiai.

„Nemažai tyrinėtų kaimų kadaise buvo laikomi punktais, kuriuose buvo mokykla, bažnyčia ir kiti kultūros traukos centrai. Daugelis kaimų laikui bėgant sunyko, jaunimo juose beveik nelikę, todėl nėra nė jokios abejonės, kad buvo verta tyrinėti tarmines ypatybes, kurios egzistuoja toli nuo centrų. Džiugu, kad centruose kupiškėnų tarmė dar yra išlikusi. Kur yra stiprios bendruomenės, ten žmonės skatinami nepamiršti gimtosios tarmės“, – sakė A. Balčiūnienė.

Jos teigimu, kupiškėnų tarmė išplitusi ir į gretimus rajonus, tačiau šios ribos žemėlapyje su laiku tik nyksta. Pavyzdžiui, Pandėlyje, Rokiškio rajone, arba Kupreliškyje, Biržų rajone, nemažai yra vyresnės kartos atstovų, kalbančių kupiškėniškai, bet jaunimas šios tarmės nebepuoselėja ir dėl ekonominių, socialinių priežasčių nevalingai perima savo rajono – Rokiškio ar Biržų krašto tarmę.

Būna ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, Kupiškio rajono Daršiškių kaimą ketinama priskirti uteniškių patarmei, nes vyresnioji karta kalba kupiškėniškai, o jaunimo nebėra. Todėl paribio punktas bus perkeltas į Antašavą. Šis miestelis bus laikomas mišriuoju punktu, nes dalis antašaviečių kupiškiuoja, o kita dalis – vartoja uteniškių patarmę. Iš Šaltenių tarminį punktą siūloma perkelti į Miliūnus. Apžvelgus ir kitus paribio punktus išvada viena – jie nyksta ir traukiasi link Kupiškio.

Tyrinėdama tarminius punktus A. Balčiūnienė pastebėjo, kaip žmonės vertina savo krašto kalbą. Jei su žmogumi kalbamasi bendrine kalba, jis stengiasi atsakyti kalbėdamas taip pat. Greičiausiai taip elgiamasi dėl to, kad bendrinė lietuvių kalba asocijuojasi su išprusimu. Be to, nemažai kupiškėnų gėdijasi savo tarmės, nes ji jiems atrodo negraži. Taip neturėtų būti, nes tarmė – mūsų šaknys. Monografijos autorė pasigedo kaimuose kabančių tarmiškų skelbimų, tai galėtų būti labai graži kaimo iniciatyva.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų