Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

SPALVŲ, MEISTRIŠKUMO IR MUZIKOS ŽAISMAS

Kristinos Norvilaitės linoraižiniai atspausti ant popieriaus, drobės, medžio. Pastarasis būdas iš visų yra techniškai sunkiausias. Padaryti pirmą idealiai ant medžio atspaustą raižinį autorei pavyko tik po penkerių metų bandymų. „Nesumeluosiu, bet turbūt aš taip darau vienintelė Lietuvoje“, – prisipažino Kupiškio etnografijos muziejaus viešnia.
Autorės nuotraukos

Kupiškio etnografijos muziejuje atidaryta Kristinos Norvilaitės (Geniušienės) grafikos darbų paroda. Šiame renginyje dalyvavo ir pati autorė, kuri susirinkusiems lankytojams pravėrė savos kūrybinės virtuvės duris.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Daile apie muziką

Garsios menininkės darbai į Kupiškį atvyko iš Vilniaus rotušės, kur jie eksponuoti anksčiau. Didelė garbė iš arti pamatyti pasaulinio lygio grafikės linoraižinius – kai kurie meno žinovai juos prilygina tapybai. Pati autorė pajuokavo, kad nėra tiek visur keliavusi, kiek jos darbai, kurie apskriejo Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Vokietiją, Portugaliją, Norvegiją ir kitas užsienio šalis. K. Norvilaitės darbų yra įsigiję Lietuvos ir Italijos muziejai, privatūs kolekcininkai iš viso pasaulio. Taip pat ji yra žinoma kaip Lietuvos dailininkų sąjungos narė, knygų iliustratorė, galerijos įkūrėja, scenografė.

Viešnia yra surengusi daugiau nei penkiasdešimt personalinių parodų. 2010 m. autorė apdovanota Lietuvos Respublikos Kūrėjo ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendijomis.

„Į viską pažvelgti ramia akimi“ – paroda pavadinta ne veltui. Visi eksponuojami darbai apima daugiau nei dešimties metų periodą ir sukurti remiantis dailininkę supančios aplinkos motyvais.

„Mano darbuose daug muzikos. Tai neišvengiama. Mano vyras, Petras Geniušas, yra pianistas ir aš turiu smagią privilegiją kasdien klausytis klasikinės muzikos. Dukra taip pat groja ir dainuoja. Muzika man ne fonas. Šie garsai inspiruoja mano kūrybą. Aš su jais gyvenu. Pati mokiausi groti fortepijonu, kad turėčiau bendrą suvokimą“, – prisipažino dailininkė.

Linoraižiniuose vaizduojama ne tik jos šeimos kasdienybė, bet ir vyro broliai, tėtis, dukros klasė. Kūriniuose dažnai naudojamas širdies motyvas, nes muzikos nepakanka išgirsti ausimis – ją reikia pajausti.

K. Norvilaitės darbai kolegų ar meno kritikų vadinami moderniais. Linoraižiniai daugiasluoksniai, todėl jų kūrybos procesas trunka ilgai. Vienas spaustuvinių dažų sluoksnis džiūsta apie dvi savaites, tad kai kuriems darbams sukurti neužtenka ir poros mėnesių. Grafikė tvirtino labai mėgstanti spalvas. Spėliojo, kad ryškumo poreikį turbūt jaučia dėl to, kad lietuviška pilkuma už lango šiek tiek slegia.

Kantrybės mokykla

Parodoje eksponuojami bene mažiausio formato dailininkės darbai. Yra ir didelių grafikės rankomis atspaustų raižinių, tad visi nuoširdžiai stebėjosi ir kartu žavėjosi, kaip tokiai trapiai, gležnų rankų moteriai pavyksta sukurti už ją pačią dvigubai didesnius, tobulus linoraižinius. Autorė atsakė, kad viskas priklauso nuo kūrinio dydžio ir nuo materijos, į kurią norima išraižytą, voleliu nudažytą linoleumą atspausti. Pavyzdžiui, raižinį ant popieriaus galima atspausti su presu, o 3 metrų ilgio ir 2 metrų pločio raižinį pasiguldžius ant žemės reikia įtrinti rankomis. Tai reikalauja nemažai fizinės jėgos – įskausta pirštus, sąnarius.

Grafikė Kristina Norvilaitė savo darbuose vaizduoja ją supančią menišką kasdienybę. Dailininkė dievina klasikinę muziką ir mano, kad reikia ne tik jos klausytis, bet ir jausti širdimi. Visa tai ji perteikia per linoraižinį.

Dailininkė stengiasi nesiskųsti, nes dar būdama šešiolikos pamilo šią techniką ir pasižadėjo jos niekada neapleisti.

Kad ir kaip būtų nelengva, skausmus atperka išgautas norimas rezultatas.

Anot grafikės, kūryba visapusiškai yra susijusi su jausmais, o raižinio formatas suteikia laisvę skirtingai save išreikšti. Dideliems darbams reikia daug vidinės, ne vien tik fizinės jėgos, o miniatiūriniai darbai reikalauja susikoncentravimo. Dailininkė šiuos procesus vadina menininko technikos dresiravimu, reikalaujančiu neišsenkamos kantrybės, nes gauti norimą rezultatą ne visada pasiseka, turi bandyti ir bandyti iš naujo.

„Visuomet reikia būti gerai nusiteikusiai, susikoncentravus į procesą, nes jei ne vietoje ir ne laiku sujudėsi, tai darbą teks išmesti ir viską kartoti iš naujo. Reikia ramybės, tylos ir susikaupimo“, – sakė K. Norvilaitė.

Nors menininkė daug laiko praleidžia užsidariusi savo dirbtuvėse, bendravimo troškulį suteikia jos galerijos ir parodų lankytojai. Darbus kuria būtent jiems, nes šie žmonės motyvuoja ją stengtis ir nepritrūkti naujų idėjų.

Dailininkės darbų formatai skirtingi – nuo miniatiūrinių iki už žmogų didesnių linoraižinių.

Knygų iliustracijos ir savanorystė

Popietės viešnia atskleidė ir iliustracijų kūrimo užkulisius. Per visą kūrybinį kelią dailininkė teigė iliustravusi beveik šimtą knygų ir yra pelniusi nemažai apdovanojimų už geriausias iliustracijas. Grafikė sakė niekuomet nėjusi į leidyklas ir iliustruoti knygų nesisiūliusi, ją susirasdavę patys autoriai. Taip ji susipažino su daugeliu Lietuvos ir užsienio rašytojų – įdomių, talentingų žmonių, iš kurių vis ko nors naujo išmoko.

Iliustracijų kūrimo procesas grafikei suteikė ne tik vidinės stiprybės, bet ir disciplinos, savikritikos. Kartais knygos finansavimo tenka laukti ne vienerius metus, o ir leidykloms, autoriams ne visos iliustracijos įtinka. Dėl to turėjo ne sykį ašarą nubraukti ir toliau kantriai triūsti, siekdama tikslo.
Pasak dailininkės, iliustracijų kūrimas padėjo įgyti komandinio darbo įgūdžių. Dirbant tokioje srityje autoriui, iliustratoriui ir leidyklai būtina rasti kompromisą, antraip knyga niekuomet neišvys dienos šviesos ir nepasieks skaitytojų.

Simboliška – per muzikalios parodos atidarymą skambėjo Kupiškio meno mokyklos akordeonistų grojamos melodijos.

Dailininkė mano, kad menas gydo ir padeda kurti geresnį pasaulį. Kartą per savaitę ji skiria savanorystei – rengia meninius užsiėmimus Santaros vaikų ligoninėje. Norą padėti vaikams menininkė pajuto prieš dešimt metų, kai pati apsilankė toje gydymo įstaigoje ir suvokė, kad sergantiems vaikams sunkiau sveikti, jei jie neturi jokios prasmingos veiklos. K. Norvilaitė pasidžiaugė, kad vaikai užsiėmimus noriai lanko ir jų laukia, o vaikų šypsenos yra didžiausias atlygis.

Susitikimo su parodos lankytojais pabaigoje menininkė išsakė įspūdžius apie Kupiškį. Anksčiau ji šiame mieste niekada nėra buvusi, tačiau pasikalbėjusi su kolegomis, gyvenančiais Vilniuje, išgirdo nemažai gražių atsiliepimų. Autorei Kupiškis patiko, nes čia yra gražių skulptūrų, o vieta prie „Upės kepyklėlės“ dailininkei pasirodė panaši į Užupio fragmentą.

Pasibaigus parodos pristatymui grafikė visus užsiregistravusius kvietė į edukacinį užsiėmimą, kur mokė susikurti savo linoraižinį ir atsispausti jį ant popieriaus lapo su paprastu valgomuoju šaukštu.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų