Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

SMILGIAI – KAIMO ATMOSFERA ŠALIA MIESTO

Smilgių kaimas prilipęs prie Kupiškio, o gal tiksliau būtų sakyti, kad Kupiškis prie to kaimo prilipęs. Mat dalis buvusių smilgiečių žemių jau priskirta Kupiškio miestui. Ten pastatyta Technologijos ir verslo mokykla su kitais jos statiniais, daugiabutis namas.

Smilgiai dabar yra Noriūnų seniūnijos kaimas. Šios seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 52 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Puoselėja prosenelių sodybą

Už Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos sodo tuoj pat ir prasideda Smilgių kaimo senoji ūlyčia, į kurią yra ir kelio rodyklė.

Paminklinis kryžius byloja, kad čia nuo seno gyveno Redos Begonienės prosenelio Aloyzo Juozevičiaus šeima.

Pirmoje troboje neradę pašnekovų stabtelėjome prie baigiamo atnaujinti namo. Dėmesį patraukė ir senas akmeninis kryžius priešais šį namą. Netrukus paaiškėjo, kad čia gyvena ir puoselėja savo prosenelių ir senelių sodybą Reda Begonienė.
Moters šeima čia iš Kupiškio persikėlė gal jau prieš vienuolika metų. Taip ekspromtu kažką papasakoti apie Smilgius, savo prosenelius ir senelius jai gana sunku. Vis dėlto pamažu prie kavos puodelio, ragaujant burnoje tirpstantį pačios Redos keptą tortą, išsirutuliojo nuoširdus pokalbis.

„Čia gyveno mano seneliai Emilija Apšegienė (Juozevičiūtė) ir Aloyzas Apšega. Senelio nepažinau, nes jis mirė, kai mano mamai Vandai tebuvo tik keturi mėnesiai. Močiutė viena ją čia užaugino.

Mano prosenelių Juozevičių šeimoje buvo trys dukterys ir trys sūnūs. Viena jų dukra, mano močiutė Emilija, liko tėviškėje. Prižiūrėjo savo tėvus ir neįgalų brolį. Viena sesuo, Adeliutė, mirė maža, trečia sesuo nutekėjo į Obonis. Du broliai emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Juozas buvo kunigas, o Jonas – gydytojas. Seniau toks posakis sklandė, kad vieną sūnų reikia išleisti į kunigus, kitą – į daktarus, o dukteris gerai ištekinti, išpasoginti. Panašiai ir nutiko mano prosenelių šeimoje. Senoji prosenelių troba stovėjo truputį tolėliau, kur dabar yra kaimynų Baronų sodyba. Kolūkiniais metais mano močiutės žemėje buvo leista Juozui Baronui, tuometiniam kolūkio pirmininkui, pasistatyti namą. Proseneliai naują namą, kuriame šiandien gyvename, pasistatė sūnaus Juozo įšventinimo į kunigus proga.

Daug ko nežinau apie savo prosenelius, senelius, bet nebėra ko pasiklausti. Močiutė Emilija mirė 1995 metais, mano mama – 2006 metais. Ji daug metų Kupiškyje dirbo gydytoja ginekologe. Po mamos, kuri šią sodybą tvarkė ir daug laiko, ypač vasarą, čia praleisdavo, mirties reikėjo apsispręsti, ką toliau daryti – ar tuos namus parduoti, ar juose apsigyventi. Nusvėrė pastaroji mintis. Šiai vietai jaučiu daug sentimentų. Čia gyvenau maža iki 7 klasės. Esu vienturtė. Be to, apsispręsti man su vyru padėjo ir vaikai. Mieste vaikus kamavo alergija. Apsigyvenus Smilgiuose tos bėdos išgaravo“, – pasakojo apie gyvenimo peripetijas pašnekovė.

Reda daugiau nei dvidešimt penkerius metus dirbo policijos tyrėja. Neseniai su šiomis pareigomis ir darboviete atsisveikino. Laimėjo teisėjo padėjėjo konkursą ir pradeda dirbti Kupiškio teismo rūmuose.

Pašnekovė teigė, kad jai ir jos vyrui Artūrui, kuris irgi yra kupiškėnas, kilęs iš Paberžių kaimo, Smilgiuose gyventi patinka. Vyras dirba vidaus reikalų sistemoje.

Abu tvarkosi sodybą. Gali mėgautis visais kaimo malonumais ir būti beveik mieste. Iki buvusios darbovietės, policijos komisariato, nueidavusi per 12 minučių. Dukrai iki Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos dar arčiau. Tik sūnui į gimnaziją tolėliau. Šiuolaikinis jaunimas nelabai mėgsta pėsčiomis kulniuoti.

„Gaila, kad rajone mažėja gyventojų. Galėtų šiame krašte kurtis daugiau jaunų šeimų. Čia auginti vaikus tikrai patogu, nedideli atstumai, ramu, grynas oras.

Jei nori nuvažiuoti į didmiestį, čia pat ir magistralinis kelias.

Kai gyvenau mieste, tai nebuvo dienos, kad į Smilgius, į buvusius senelių namus, neužsukčiau. Čia tebegyvena daug vaikystės draugų, dar yra gyvų ir jų tėvų. Čia jaučiuosi sava. Tad labai natūraliai grįžau ir įsiliejau į šio kaimo gyvenimą“, – tvirtino Reda.

Ričardas Merkys sakė, kad Smilgių į nieką nebemainytų.
Autorės nuotraukos

Sugrįžo į tėviškę

Vėliau užsukome ir pas Ričardą Merkį – tikrą smilgietį. Šiame kaime gimusį, užaugusį ir sugrįžusį į tėvų namus. Įėjusi į Merkių kiemą, svarsčiau, į kurias duris pasibelsti, nes dviejų galų senovinis namas buvo tarsi į dvi dalis padalytas.

Iš antro karto pataikiau ten, kur reikia. Į vidų pakvietė pats Ričardas. Vyras papasakojo, kad šioje sodyboje gyveno jo seneliai Jonas ir Anelė Merkiai bei jo tėvai Povilas ir Bronė Merkiai. Šio namo viename gale gyveno ir tėvo brolis Jonas. Jis buvo vienišius. Dėdės Jono pusėje dabar jis su žmona Virginija įsikūręs. Laikinai su jais gyvena ir jų dukra Alina bei žentas Mantas. Sūnus Regimantas įsikūręs Vilniuje.

Dar buvo ir tėvo sesuo Bronė. Ji nutekėjo į tą patį Smilgių kaimą ir tapo Mažeikiene. Susilaukė sūnaus Arvydo (miręs) ir dukros Irenos (gyvena Alytuje).

„Nuo seno Smilgiai, Aukštupėnai ir Račiupėnai buvo priemiestiniai kaimai. Račiupėnai jau seniai tapę Kupiškio dalimi. Smilgių kaimo žemių dalis priskirta miestui.

Seneliai turėjo apie 15 hektarų žemės. Atsiėmėme beveik 9 hektarus. Žemę nuomojame. Prie namų yra apie 1 hektaras žemės. Šalia kaimo nutiestas asfaltas į Kupiškį, pro Technologijos ir verslo mokyklą, bet gana daug automobilių važiuoja ir mūsų kaimo žvyrkeliu. Net turėjome pasirūpinti kelio ženklu, kad draudžiama čia sukti krovininiams automobiliams. Matyt, vairuotojams svarbu keliais metrais sutrumpinti kelionę į Kupiškį, nepaisant to, kad mūsų kaimo keliukas neasfaltuotas“, – svarstė pašnekovas.

Merkių namas.

Tėvų šeimoje jis užaugo kartu su seserimi Dovile. Ji jau penkiolika metų gyvena Olandijoje. Pasimato jiedu kartą per metus. Abi jos dukros irgi gyvena užsienyje, Jungtinėje Karalystėje. Visgi sesuo žada kažkada sugrįžti į Lietuvą. Kaune tebeturi butą.
Ričardo tėvai nebuvo kolūkiečiai. Mama dirbo pirties kasininke, o tėvas – dujų ūkio kontoroje, melioracijoje, tuometiniame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate prie antkapinių paminklų gamybos.

„Esu baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Ten įgijau inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Studijavau su tuometinės Noriūnų melioracijos statybos valdybos (MSV) siuntimu. Taigi po studijų iš karto buvau įdarbintas ir gavau butą Noriūnuose. Darbovietėje susipažinau su būsima žmona. Virginija yra kilusi iš Laičių kaimo prie Žaidelių.
Šiuo metu dirbu UAB „Kurklių karjeras“ Kupiškio filialo direktoriumi. Žmona šio filialo darbų vadovė.

Į Smilgius persikraustėme 2001 metais, kai mirė tėvukas. 1999 metais mirė dėdė Jonas, o 2013 metais – mano mama. Ji irgi buvo iš Kupiškio krašto kilusi, iš Didžprūdėlių Šalkauskaitė.

Mūsų kaimo žemės nusidriekia nuo Lėvens, kur Meškauskų sodyba, iki pat geležinkelio. Smilgių vienkiemių yra ne tik čia, anapus asfalto, bet ir kitoje plento į Panevėžį pusėje. Tuščia kaime liko Kukenių sodyba. Buvusioje Vaitiekūnų sodyboje kuriasi kiti žmonės.

Smilgių vaikai mokyklą lankė Kupiškyje. Mūsų kaime nebuvo nei fermų, nei kitokių gamybinių objektų. Kolūkiniais metais čia buvo skirta keletas sklypų namų statybai. Taip kaime atsirado naujų gyventojų.

Tėvukas man yra pasakojęs, kad ūlyčia buvo tankiau apgyvendinta. Vykstant žemės reformai, dalis gyventojų išsikėlė į vienkiemius. Jie gavo daugiau žemės. Kas liko senajame kaime, tiems skirti mažesni sklypai, apie 13–15 hektarų žemės“, – pasakojo Ričardas Merkys.

Bronė Bošienė ir Feliksas Boša linksmai nusiteikę papasakojo apie save ir Smilgius.

Mamos gimtinėje

Smilgiuose pasibeldėme ir į Felikso ir Bronės Bošų namus. Čia kvepėjo verdamais cepelinais. Tėvus palepinti taip sumanė jų aplankyti atvažiavusios dukros Aušra ir Jurga.

Apie savo gyvenimą ir Smilgius papasakojo abu šių namų šeimininkai. Feliksas dar ir smagią melodiją akordeonu pagrojo.
Smilgiuose jie gyvena nuo 1968 metų. Čia yra buvusi Vaitiekūnų sodyba. Kad ji parduodama, Bronės mamai papasakojo smilgietė E. Apšegienė, buvusi labai gera mamos draugė. Taip jie čia ir apsigyvenę. Sodybą atnaujino iš pagrindų. Tam prireikė ne tik lėšų, bet ir laiko. Senuosius šeimininkus mena tik svetainės koklinės krosnies sienelė, papuošta Vyčiu.
Feliksas sakė, kad yra anykštėnas, iš Surdegio. Žviliūnų kolūkyje dirbo traktorininku ir susipažino su būsima žmona. Bronė tuo metu buvo agronomijos mokslus tuometiniame Raguvėlės žemės ūkio technikume baigusi jauna specialistė.

Bošų svetainės krosnies sienelė papuošta kokliu su Vyčio atvaizdu.

„Esu iš Mazgeliškių kaimo. Mano tėvai Pranas ir Ona Vizbarai. Jie turėjo 21 ha ūkį. Tėvas pokario metais žuvo. Jis buvo iš to kaimo kilęs.

Baigusi technikumą paprašiau siuntimo į Žviliūnus, nes šis variantas buvo arčiausiai namų. Be to, Raguvėlėje mokytojavo ir mano sesuo.

Visgi Smilgiuose aš esu neatsitiktinai. Šis kaimas mano mamos tėviškė. Čia gyveno jos tėvai, mano seneliai, Gaidimauskai. Mama tikrai labai džiaugėsi, kai atsirado proga mums čia įsikurti. Be to, ir Kupiškis netoli. Iki centro jaunystės metais per 17 minučių nukulniuodavau.

Visą gyvenimą dirbome Byčių kolūkyje. Vyras buvo traktorininkas, o aš brigadininkė. Stengėmės išlavinti, išmokslinti dukras. Abi leidome į muzikos mokyklą mokytis groti pianinu. Jos tapo pradinių klasių mokytojomis. Vėliau Aušra gilinosi į informatiką. Dirba Švietimo pagalbos tarnyboje. Jurga perėjo darbuotis į policiją. Džiaugiamės dviem anūkais – Monika ir Salvijumi“, – apie save ir atžalas kalbėjo pašnekovė.

Bronė Bošienė ir Feliksas Boša su dukromis, žentu ir anūkais.
Nuotrauka iš asmeninio Aušros Vapšienės albumo

Feliksas ir Bronė 2017 metais per Jonines šventė auksines vestuves. Tada jiems vaikai linkėjo įgauti auksinio proto ir nebelaikyti gyvulių.

Ūkiškai gyventi buvo įpratę. Laikė karvę, kiaulių, vištų. Dabar liko tik šuniukas, katė ir į kiemą kartais atbėgančios lapės ar stirnos.

„Sugrįžus iš auksinių vestuvių ceremonijos į namus svečiams pasakiau, kad palauktų, nes dabar reikia karvę pamelžti“, – su šypsena veide prisiminė Bronė ir pridūrė, kad kai sveikata gera, tai ir ūkio darbai nėra našta, o kai ima kamuoti visokios negalios, jau kita kalba.

Į pokalbį įsijungusi Bošų dukra Aušra Vapšienė papasakojo, kad tėtis ne tik groja akordeonu, bet ir mėgo fotografuoti, pats darydavo nuotraukas. Šiuo savo pomėgiu užkrėtė ir dukras. Mama kepa skanią duoną. Tėtis girnelėmis sumala miltus. Nėra skanesnės duonos už mamos keptą.

Aušros Bošaitės-Vapšienės vaikystės nuotrauka. Fotografavo ir nuotrauką padarė jos tėtis.

Aušra mokykliniais metais domėjosi Smilgių praeitimi ir apie tai klausinėjo E. Apšegienės. Jos prisiminimus yra užrašiusi. Šie užrašai tikrai gali sudominti smilgiečius ar jų palikuonis.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris rašo, kad iki XIX a. vid. čia buvo Kupiškio miestelio žemė. Kaimas įsikūrė po didžiojo Kupiškio gaisro 1876 metais, kai miestelio ūkininkai nutarė savo sodybas iškelti į pakraščius. Tada susiformavo ir Aukštupėnų bei Račiupėnų kaimai. Iš pradžių Smilgiai vadinosi Trakagaliais. Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje pirmą kartą šis kaimas paminėtas 1878 metais, o toje pačioje knygoje 1779 metais jau įvardytas Smilgiais. Visgi dar kelerius metus vadintas senuoju pavadinimu.

Smilgių pavadinimas įsigalėjo tik nuo 1887 metų. Į šį kaimą daugiausia persikėlė vakarinės Kupiškio miestelio dalies ūkininkai: Adomas Juodakis, Antanas Skėrys, Petras Kukenys, Laurynas Pakarklis, Kazys Jonušys, Serafinas Puronas, Petras Suvaizdis, Adomas Čečinas, Stasys Balčiūnas, Kazys Jonušys, Aloyzas Čiurlys, Aleksas Balčiūnas, Juozas Gaidimauskas, Ignas Balčiūnas, Jonas Murka, Jonas Vaitiekūnas, Adomas Žiurlys. Jie iš viso gavo 396 dešimtines (432,63 ha).

Kaimas priklausė Kupiškio valsčiaus Nikolajaus seniūnijai. 1898 metais buvo 19 ūkių. 1903 metais gyveno 124 žmonės. 1915–1954 metais Smilgiai priklausė Račiupėnų seniūnijai (apylinkei).

1922 metais ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. 1927–1928 metais į vienkiemius Smilgių kaimą išskirstė matininkas Vytautas Vytortas. Bendrai nuosavybei buvo paliktas žvyrynas. 1938 metais pas ūkininką A. J. iš Kupiškio atvesta elektra. Smilgių kaimo žemėje ruoštasi statyti naujus Kupiškio girininkijos rūmus.

1942 metais kaime buvo Paulinos Čečinienės, Veronikos Merkienės, Kazio Latvio, Jono Pakarklio, Eugenijos Starkutės, Jono Meškausko, Petro Gabrėno, Povilo Pakarklio, Petro Skėrio, Petro Vaitiekūno su Stasiu Aksenavičiumi, Uršulės Šukienės, Juliaus Bartulio, Petro Kybo, Liudviko Norkevičiaus, Alfonso Balčiūno, Antano Vaitiekūno, Petro Kukenio, Aloyzo Jozevičiaus su Apolonija Žebrauskaite, Jono Januškos, Jono Merkio, Uršulės Serapinienės, Kazio Vaitiekūno, Juozo Poškos, Domo Žiurlio, Alfonso Žiurlio, Jono Mažeikos, Juozo Mažeikos, Prano Mažeikos, Antano Matuliausko, Kazio Matuliausko, Salomėjos Karazijienės su Pranu Bradžiu, Juozo Gaidimausko, Napoleono Jozevičiaus, Prano Totorio ūkiai. Iš viso 136 gyventojai. Rezistencinėje kovoje dalyvavo Jonas Barkauskas, Antanas Jonušys (1920–1949). „Lauko spartuolio“ kolūkis buvo įkurtas 1949 metų balandžio 28 dieną. 1958–1992 metais kaimas priklausė Byčių kolūkiui.

Rytinėje kaimo dalyje prasidėjus statyboms, Smilgiuose padaugėjo gyventojų. 2001 metais čia gyveno 222 žmonės. 2002 metais nuspręsta šią Smilgių teritorijos dalį priskirti prie Kupiškio miesto. Kitoje kaimo dalyje 2011 metais buvo 60 gyventojų.

Iš Smilgių kilęs kunigas Juozas Juozevičius, gydytojas Jonas Juozevičius, teisininkas ir istorikas Povilas Pakarklis, agronomas ir teisininkas Petras Pakarklis, teisininkas Bronius Vaitiekūnas, visuomenės veikėjas Petras Vaitiekūnas, pedagogas Bronius Puronas, matematikas Alfonsas Pranciškus Matuliauskas, chemikas Vytautas Latvys.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Akmenyta, Kelmyta, Velniauskupis (ganyklos), Čigonvieta, Medina, Skynimas (krūmai), Dubuo (Kupos upės krantas), Garnupis, Šarkupis, Trydupis (upeliai), Ievynas (salelė), Linkius, Pasodė, Vidupievis (pievos), Margės, Skalytė (ariamoji žemė), Naktigonė (kalnelis), Saulalinkis (maudykla) ir kt.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų