Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

SUBAČIAUS MIESTELYJE – NYKSTANTYS GARSIOS PRAEITIES PĖDSAKAI

Toks vaizdas atsiveria įvažiuojant į Subačiaus miestelį nuo Padembio pusės.

Senasis Subačius, Subačiukas, Subačiaus miestelis – taip šis kaimas vadintas ir vadinamas, norint jo nesupainioti su naujuoju Subačiumi arba Subačiaus geležinkelio stotimi, šiandien jau gavusia Subačiaus miesto pavadinimą.

Abu Subačius skiria 4 kilometrai. Iš Subačiuko iki Kupiškio 18 kilometrų. Iš čia keliai veda ir į Troškūnus, Panevėžį, Viešintas, Rudilius. Per miestelį teka Viešinta. Gretimi kaimai yra Bražiškiai, Ilčiūnai, Padembis, Paryžė, Pasubatė.

Subačiaus seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia gyvenamąją vietą yra deklaravę apie 130 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dirba pagal pajūrio režimą

Pirmiausia pervažiavome Subačiaus miestelį skersai išilgai. Stabtelėjome prie šios parapijos tvarkingų kapinaičių šalia kelio Surdegio link. Ypač liūdnai nuteikė pagrindinė gatvė, kur apgriuvusių, griūvančių ir apleistų namukų – nors rieškučiomis semk. Tarsi jų vadas netoli bažnyčios kėpsojo pasišiaušęs, išdaužytais langais buvęs mūrinis kolūkio laikų daugiabutis namas. Seniau šioje vietoje stovėjo parapijos namai. Kitoje bažnyčios pusėje tebėra buvusi špitolė. Medinis, pajuodęs nuo metų naštos, bet įspūdingas pastatas tarsi prašyte prašo, kad kas nors įstiklintų jo langų kiaurymes ir įpūstų gyvasties.

Keliose pirmose sodybose nesėkmingai bandę užmegzti pokalbį su subatėnais, nepavykus susitikti su šio kaimo bendruomenės pirmininku Elmaru Puzinu, kuris tuo metu buvo darbe, užsukome į miestelio parduotuvę, išpuoštą tautine atributika – vyčiais.

Subačiaus miestelio parduotuvės pardavėja Gedrimė Janonienė.

Pardavėja Gedrimė Janonienė patvirtino, kad senasis Subačius nyksta. Jei miršta čia gyvenantis senolis, tai dažniausiai jo sodyba lieka tuščia. Norinčių Subačiuje pirkti namus beveik neatsiranda. Pasak jos, ankstesniais metais špitolės pastate burdavosi vietinis jaunimas. Bet metai bėga, lekia ir jaunimo nebeliko, ir jo veiklos.

„Dirbame tarsi pagal pajūrio režimą. Vasarą atsigauname. Į parduotuvę užsuka daug pravažiuojančių žmonių. Jie lanko senąsias miestelio kapines, atvyksta uogauti, grybauti į aplinkinius miškus.

Sunkiau parduotuvei išsilaikyti žiemą. Gerai dar, kad čia užsuka ne tik vietiniai žmonės, bet ir iš aplinkinių vietovių. Subačiaus miestelis įsikūręs netoli trijų rajonų Kupiškio, Anykščių ir Panevėžio ribų sankirtos. Tai sulaukiame pirkėjų nuo Raguvėlės, Surdegio pusės, iš Pavašuokių, Jasvilonių, Žviliūnų. Esame vienintelė veikianti artimiausia šiose apylinkėse parduotuvė.

Stengiamės pirkėjams suteikti kuo daugiau visokių įmanomų paslaugų. Šalia parduotuvės yra ir dujų balionų, naudojamų buityje, keitimo punktas“, – pasakojo pardavėja.

Ji pati gyvena Miliūnų kaime, nutolusiame nuo Subačiaus 15 kilometrų. Seniau Subačiaus miestelio parapija buvo labai didelė. Siekė net Miliūnus.

Sugrįžo į tėvų namus

Filomena Štankelienė sugrįžo gyventi į savo tėvų namus.

Pagrindinėje Subačiaus gatvėje pasibeldėme į geltono namuko duris. Į vidų pakvietė Filomena Štankelienė (Pribušauskaitė). Moteris papasakojo, kad Subačiuje gimė, užaugo ir vėl sugrįžo gyventi sulaukusi pensijos po tėvelių mirties.

„Čia gyveno mano tėvai Elžbieta ir Petras Pribušauskai. Augau su broliu Eugenijumi ir seserimi Vitalija. Brolis gyvena Panevėžyje, o sesuo – Vilniuje. Dirba Kairėnų botanikos sode.

Čia baigiau septynmetę mokyklą, o kitame Subačiuje – vidurinę. Neseniai paminėjome šios mokyklos baigimo 60-metį.

Gavusi brandos atestatą įstojau į Salų žemės ūkio technikumą. Ten įgijusi agronomės specialybę šiek tiek dirbau viename Anykščių rajono kolūkyje. Apie 1965 metus įstojau į Vilniaus universitetą, kur baigiau biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo specialybės studijas. Mokytojavau Radviliškio rajone, tuometinėje Varnionių aštuonmetėje mokykloje. Vėliau persikėliau į Panevėžio rajoną. Penkiolika metų dirbau mokytoja 14 vidurinėje („Žemynos“) mokykloje. Į užtarnautą poilsį išėjau 1994 metais. Subačiuje gyvenu jau pastaruosius 25-erius metus“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, anksčiau Subačiuje gyvenimas buvo gyvesnis, buvo daugiau žmonių. Šiuo metu senųjų subatėnų mažai belikę. Viena pagrindinės gatvės pusė apytuštė. Dalis namų atgyja tik vasarą, kai čia gyvenusių žmonių palikuonys suvažiuoja atostogauti.

Vestuvinė Elžbietos ir Petro Pribušauskų nuotrauka.

Filomena pavardijo, kas gyveno kai kuriose ištuštėjusiose sodybose. Tai Jankauskai, Rudzinskai, Aleknai, Dargužiai, Masilioniai, Stančikai, Vitkevičiai, Grasilda Jonuškaitė. Beveik priešais jos namus yra sodyba, kurioje užaugo Klaipėdos teatro režisierius Povilas Gaidys su broliu Jonu. Gaidžių šeima apie 1953 metus persikėlė gyventi į Vilnių. Su beveik bendraamžiu Povilu kartu vaikystėje ir paauglystėje augta, žaista.

Paklausta, kaip šiuo metu leidžia dienas, sakė, kad sodina daržą, kol dar turi sveikatos, prižiūri kapines, daug skaito. Anūkės įtaisė planšetę. Tai naujienas sužinanti ir iš interneto.

Jos vyras, miręs prieš 33 metus, buvo kilęs iš Radviliškio krašto. Jam Subačiuje gyventi nebeteko. Čia Filomena persikraustė jau būdama našlė. Įdomu, kad Radviliškis jai irgi artimas kraštas. Iš čia buvo kilusi jos mama. Kupiškio krašte moteris atsirado atvažiavusi pas giminaitį vaistininką į Šimonis prižiūrėti vaikų. Iš savo mamos Filomena išmoko dailiai nerti, megzti ir siuvinėti. Mama buvo baigusi Šimonyse anais laikais Žemės ūkio rūmų organizuotus mezgimo kursus.

Filomena nesijaučia vieniša. Dažnai ją aplanko Panevėžyje gyvenantys sūnūs Vigilijus ir Egidijus. Tądien su jais irgi prasilenkėme. Jie buvo atvažiavę tvarkyti pėsčiųjų žygio, turėjusio vykti kitą dieną Subačiaus ir Palėvenės apylinkėse, organizacinių reikalų.

Subačiaus malūno darbininkai apie 1960–1970 metus. Iš kairės pirmas stovi Povilas Gribauskas, ketvirtas – Petras Pribušauskas. Sėdi penktas Bronius Tubelis, šeštas Jonas Šašys, septintas Čiurlys, aštuntas Kazimieras Mackevičius.

„Dukrų neturiu, bet anūkių Dievulis davė net penkias. Tai Beatričė, Lukrecija, Viktorija, Greta ir Ieva. Viktorija jau susilaukė sūnaus. Nojus yra pirmas mano proanūkis“, – pasakojo moteris.

Filomena prisiminė ir senesnę Subačiaus miestelio praeitį. Buvusioje špitolėje gyveno bažnyčios zakristijonas Janavičius, varpininkas Juozas Skūpas. Ten buvo įsikūręs ir paskutinis bažnyčios vargonininkas Šileika. Po jo gyveno klebonas Jurgis Balickaitis, palaidotas Subačiaus kapinėse.

Parapijiečių lėšomis už špitolės buvo pastatyti parapijos namai. Dabar jie nugriauti. Likęs tik pamatėlis. Ten, kur stovi apleistas daugiabutis namas, stovėjo gražus klebonijos pastatas su kolonomis.

Jos tėvas dirbo Subačiaus geležinkelio stoties malūne prie motorų, vėliau ten pat lentpjūvėje prie gaterio. Mama namie šeimininkavo su vaikais. Šeima laikė karvę, kiaulių, vištų, avių. Panašų pagalbinį ūkelį turėjo daugelis Subačiaus miestelio gyventojų. Gyvulius ganydavo bendrose ganyklose. Jų buvo trys – prie Aleknos sodybos ir žydų kapelių, prie Pauliukienės ir Breivės sodybų ir Žiaunių, Likšos sodybų pusėje. Filomena, kai buvo mokinė, ne kartą tuos gyvulius ganė.

„Tėvai nebuvo kolūkiečiai. Dėl to vėliau jiems buvo uždrausta laikyti karvę. Turėjo ją parduoti. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad tėvas dirbo kolūkio malūne. Tuo pačiu metu apkarpytas ir sodybinis sklypelis. Iš 47 arų palikta tik 20 arų“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta apie bendruomenės veiklą, Filomena teigė, kad organizuojamos aplinkos tvarkymo talkos, ekskursijos. Pernai bendruomenės nariai važiavo į Rubikius, šiemet lankėsi Biržuose. Bendruomenei yra atiduotas buvęs mokyklos pastatas. Ten subatėnai gali burtis įvairiomis progomis. Organizuoja bendruomenė Naujųjų metų sutikimo šventes. Ta bendruomenės veikla galėtų būti gyvesnė. Daug kas prisimena amžinatilsį mokytojos Nijolės Letkauskienės rengtus buvusių Subačiaus mokyklos mokinių, čia gimusių ir užaugusių žmonių suėjimus. Jie buvę labai populiarūs.

Pastaruoju metu irgi renkasi į susitikimus atskirų laidų mokiniai. Antai mokytoja Janina Mačienė buvo suorganizavusi čia Subačiaus vidurinės mokyklos pirmos abiturientų laidos susitikimą. Jos vyras dirbo Subačiaus aštuonmetės mokyklos direktoriumi.

Filomenos nuomone, atgyti miestelis neturi jokių šansų. Žmonėms nėra darbo vietų.

Paryžės kiaulių fermoje dirba gal tik keli žmonės. Labai pasikeitė ir Subačiaus gyventojai. Nemažai čia atsikėlė iš Panevėžio ir kitur žmonių, praradusių darbą, butus, nebeišsilaikančių.

Šunų draugijoje

Povilas Gediminas Gribauskas su savo geriausiais draugais.

Povilas Gediminas Gribauskas – dar vienas aplankytas šio krašto žmogus. Jis papasakojo, kad užaugo priešais bažnyčią stovinčiame sename dviejų galų name. Ten gyveno jo tėvai. Tai buvęs žydo Chomo namas. Subačiaus miestelyje gyveno nemažai žydų. Tai Šepška, Leibukas, Ulpa (buvęs pašto namas jam priklausė), krautuvininkai Mokas, Leizeris. Aikštėje prie bažnyčios būdavo dideli turgūs. Stančiko namuose veikė vaistinė. Kitame name buvo įsikūrusi daboklė ir policininko kambarėlis. Subačius turėjo savo malūną, kuris sudegė. Dabar tik raudonų plytų griuvėsiai belikę. Miestelyje buvo ir pieninė, kur separuodavo pieną.

„Dabar gyvenu buvusiame uošvio Albino Mastenio name. Masteniai čia atsikėlė iš Anykščių rajono. Mano mirusi žmona Danutė buvo jų dukra. Ji daug metų dirbo Subačiaus kultūros namų direktore. Kultūros namai veikė buvusiuose parapijos namuose už špitolės. To pastato nebėra.

Aš trisdešimt devynerius metus dirbau tuometinio Kupiškio miškų ūkio eiguliu. Man buvo priskirtas prižiūrėti apie 2 tūkst. hektarų plotas Navikų, Jurgiškio, Šatiliškio miškuose. Specialaus miškininko išsilavinimo neturėjau. Darbo praktikos įgijau iš pradžių kažkiek laiko padirbėjęs miško darbininku, buvau išklausęs specialų miško pažinimo kursą.

Su žmona susilaukėme keturių vaikų. Paulius, Jolanta ir Roma gyvena Panevėžyje, o Audronė – Jūžintuose, Rokiškio r. Turiu aštuonis anūkus ir pulkelį proanūkių. Nesu paliktas Dievo valiai. Vaikai šeštadieniais aplanko. Sūnus čia tarsi į savo kolektyvinį sodą atvažiuoja. Darbuojasi keliuose aruose.

Visgi didesnę laiko dalį esu vienas. Prapulčiau tarp keturių sienų, jei ne laikomi trys šunys. Jie geriausi mano draugai. Turiu kasdien kuo rūpintis, su kuo net pasišnekėti. Ryte ir vakare išeinu su jais pasivaikščioti. Tai vis kokį kaimyną ar pažįstamą sutinku, persimetame vienu kitu žodžiu. Televizoriaus nemėgstu žiūrėti, nebent į daktaro A. Unikausko laidas akį užmetu.
Prie žemės nebenori niekas iš miestiečių šiais laikais eiti. Subačius sparčiai nyksta. Naujų gyventojų ši vieta nevilioja dėl nuošalumo. Nebėra nei mokyklos, nei kur įsidarbinti. Autobusai kursuoja retai. Tikras vargas susisiekti ir su seniūnijos centru kitame Subačiuje. Jei sveikata labai sušlubuoja, telieka kviesti greitukę.

Dar labai gaila, kad čia tik daugėja piktnaudžiaujančių alkoholiu, turinčių kitokių problemų žmonių, atsikrausčiusių iš didmiesčių. Žinoma, nestinga ir tvarkingai gyvenančių, dirbančių subatėnų. Tik žmonės vis labiau užsidarę, mažai su kaimynais besueinantys“, – pasakojo apie save ir išsakė savo nuomonę apie miestelį pašnekovas.

Jis tvirtino, kad, nepaisant vienatvės, kraustytis pas vaikus gyventi į miestą nenorėtų. Nėra geriau kaip namuose. Jei paguldytų liga ant patalo, tuomet neišvengiamai reikėtų savo nuostatas keisti.

Optimistiška gaida

Aušra Alasevičienė gyvenimu Subačiuje patenkinta.

Tą dieną pavyko šnektelėti ir su jaunesnės kartos subatėne Aušra Alasevičiene (Steponavičiūte). Moteris save laiko vietine, nors yra gimusi Panevėžio rajone. Į Subačių su tėvais atsikraustė penkerių metukų. Pirmoji jos pradinių klasių mokytoja buvo Janina Mačienė.

„Čia yra mano vyro Artūro Alasevičiaus tėviškė. Vyras dirba antkapinius paminklus. Aš šeimininkauju namuose ir ieškau darbo. Anksčiau esu dirbusi budėtoja Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Išėjau iš darbo, kai pasiligojo mama ir reikėjo ją slaugyti. Reikia netingėti ir kaime gerai gyvensi, neteks vargti verčiantis tik iš pašalpų. Aš užsiauginu daug daržovių, laikau mėsinių vištų ir dedeklių, grybauju, uogauju. Buvau įsteigusi obuolių, sraigių supirkimo punktą. Sekėsi gerai. Gaila, kad ši veikla sezoninė. Tad turėti kokį nuolatinį darbelį būtų privalumas, ypač žiemą.“

„Šiaip gyvenimu Subačiuje nesiskundžiu. Žmonės draugiški, mielaširdingi. Žinoma, visko pasitaiko, yra ir išgerti mėgstančių žmonių, kaip ir visur“, – kalbėjo pašnekovė.

Paklausta, kokia ateitis laukia apleistų miestelio sodybų, Aušra buvo įsitikinusi, kad jos pamažu sutūps ir visiškai sunyks. Daugumos tikrai jau niekas nebeprikels. Nebent kada nors jų vietoje vėl kas nors statytų naujus namus.

Optimistiškai žvelgti į ateitį moterį nuteikia ir asmeninė patirtis. Ji pasidžiaugė, kad neseniai į Lietuvą sugrįžo abu vaikai iš emigracijos. Sūnus Aurimas ir dukra Auksė kurį laiką dirbo ir Norvegijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, ir Airijoje. Abu bando leisti šaknis gimtajame krašte. Vienas Kupiškyje, o antras Panevėžyje. Smagu, kad ir anūką Airidą dabar galės dažniau matyti.

Iš margos patirties

Viešintiškė Alvyra Ribokienė Subačiuje gyvena daugiau nei šešiasdešimt metų.

Aušros patarti, iš jos sodybos pasukome pas kaimynystėje gyvenančią dar vieną Subačiaus miestelio senbuvę Alvyrą Ribokienę. Moteris šiame krašte gyvena nuo 1954 metų. Jos gimtinė Čiunkių kaimas, 9 kilometrai nuo Viešintų. Amžinatilsį jos vyro Alfonso gimtinė buvo Vidugirių kaimas netoli Troškūnų.

Po vestuvių Alvyra su vyru apsigyveno Pasubatės vienkiemyje pas savo tetą Teofilę Tubelienę. Teta mirė 1958 metais jai palikusi sodybą. Į Subačiaus miestelį persikelti privertė melioracija. Už nukeltus namus gavo kompensaciją ir patys pasistatė čia namus ant buvusios Skardžių žemės.

„Aš darbavausi kolūkyje, laukininkystės brigadoje, o vyras buvo traktorininkas. Gyvenome ūkiškai. Laikėme dvi karves, prieauglio, paršų. Už parduotą pieną ar paršelius gautos papildomos lėšos leido ir atžalas aprengti, į mokslus leisti. Užauginome tris vaikus. Dukra Nijolė gyvena Panevėžyje. Ji su žentu dažna viešnia. Sūnus Alvydas įsikūręs Šiauliuose. Dukra Eugenija mirusi. Ji gyveno Subačiaus geležinkelio stotyje. Iš penkių anūkų vieno irgi nebeturiu. Žuvo per eismo įvykį. Jau sulaukiau septynių proanūkių.

Esu gerokai įpusėjusi devintą dešimtį. Per gyvenimą visko patyriau, bet per daug savo lemtimi nesiskundžiu. Iki pat senatvės sveikata buvo gera. Į bažnytėlę dar nueinu. Tik kai slidu, tas ėjimas ilgas. Graži mūsų bažnytėlė. Gera ten pabūti. Beveik kasdien susitinku su artimiausia kaimyne Janina Grigėniene. Dažniau aš ją aplankau, nes jai sunkiau vaikščioti. Laikraščiais pasidalijame, televizijos laidas pasižiūrime, padiskutuojame, ką matėme, kas patiko, kas rūpi. Su jaunesne kaimyne Aušra irgi sueinu. Naujų gyventojų nebepažįstu. Tokių arti manęs gyvenančių ir nėra“, – kalbėjo A. Ribokienė.

Vaiduokliu virtęs daugiabutis namas.

Alvyra kolūkio laikais ir baliams valgį yra ruošusi. Ji kartu su amžinatilsį subatėne Adele Šašiene eidavo šeimininkauti. Daugiausia švenčių įvairiomis progomis būdavo pirmininkaujant Emilijonui Dyrai. Baliai vykdavo kolūkio pirtelėje prie Lėvens ir Viešintos santakos, netoli pirmininko namų.

„Gaminti maistą mokiausi iš kitų šeimininkių. Esu šios srities savamokslė. Man labiausiai patikdavo ruošti mėsiškus patiekalus, visokius vyniotinius, o Adelė labiau mėgo kepti tortus ir sausainius. Jai padėdavo dukra“, – prisiminė moteris.

Kartą ji maistą baliui gamino kartu su buvusia garsia ne tik šiame krašte šeimininke, irgi subatėne, Maryte Stančikaite. Labiausiai ji garsėjo savo tortais, bet gerai taisydavo ir kitokius valgius. Jai talkindavo sesuo Emiliūtė, žinoma rinktinių raštų audėja. Abi šios moterys irgi seniai ilsisi Amžinybėje.

Alvyra apgailestavo, kad akyse nyksta šalia stovinti Skardžių sodyba, kurioje užaugo garsus kalbininkas Pranas Skardžius. Čia ekskursijos užsuka. Nelabai smagu, kad kiti mato šią vietą apleistą.

Atminties kodas

Memorialinis kalbininko Prano Skardžiaus namas.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“, G. Kasperavičienės ir Vidmanto Jankausko straipsnyje, rašoma, kad pirma užuomina apie Subačiaus miestelį randama 1556 metais Upytės karališkojo valsčiaus inventoriuje, kur minimas Jono Kumpininko kaimas. Ši pavardė gali būti kilusi nuo Kumpono upelio. Vėliau šis kaimas jau vadintas Kumpininkais-Subotnikais.

Subačiuje 1738 metais buvo 19 sodybų, dvaro karčema ir malūnas ant Viešintos upės kranto. 1775 metais Subačiuje buvo 28 dūmai (ūkiai). Tuo metu miestelyje ir aplink jį buvo 25 žydų dūmai (ūkiai), apie 200 žmonių. Jie turėjo savo mokyklėlę, buvo amatininkai: batsiuviai, siuvėjai, kalviai. 1783–1784 metais gyveno 3 šeimos, praktikavo gydytojas, pastatyta austerija, o gal ir odų dirbykla.

1852 metais Kauno gubernijos valdyba Subačiuje leido kiekvieną sekmadienį rengti turgus.

1881–1884 metais Subačiuje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1890 metais miestelyje gyveno 750 žmonių. Nuo 1891 metų veikė vaistinė, nuo 1897 metų – valstybinis degtinės monopolis (netoli bažnyčios), buvo 18 prekybos taškų.

Buvusi Subačiaus miestelio špitolė.

Apie 1903 metus valsčiaus būstinė buvo perkelta į Subačiaus geležinkelio stotį. 1904 metais susikūrė Subačiaus kooperatinė vartotojų draugija, turėjusi savo krautuvę. 1907 metais Jonuškų klojime įvyko pirmas lietuviškas vaidinimas. 1907–1913 metais aktyviai veikė „Šviesos“ draugija, platinusi spaudą, rengusi lietuviškus vakarus. 1908–1914 metais veikė katalikų blaivybės draugija.

1911 metais matininkas V. Prozorovas Subačiaus miestelio žemes išskirstė į vienkiemius. Buvo suformuoti 64 ūkiai. Bendrai nuosavybei paliktos kapinės, mažažemių ganyklos, sklypai, skirti mokyklai ir bažnyčiai. Daugiausia buvo mažažemių. Tik 5 ūkiai turėjo daugiau kaip 20 dešimtinių žemės. Didžiausi buvo J. Tubelio (31,37 deš.), P. Juškos (26,44 deš.), J. Žilio (26,57 deš.) ūkiai.

1923 metais buvo 117 kiemų ir 680 gyventojų. 1932 metais veikė Antano Pieliaus garo malūnas. 1932 metais – A. Pieliaus su Stasiu Venckūnu garo malūnas ir lentpjūvė, rankinė pieninė, vilnų karšykla (Grinkos), paštas, vaistinė, pradžios mokykla, 10 prekybos taškų, restoranas, arbatinė (Stančikų), Topilės Skudaitės siuvykla, Vinco Vilkevičiaus avalynės dirbtuvė, Jono Jančio bei Petro Skukausko kalvės.

Subačiaus miestelio kapinės.
Autorės nuotraukos

1927 metų liepą Subačiuje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Jis pabuvojo bažnyčioje, sinagogoje, klebonijoje ir karių kapinėse.

1942 metais Subačiuje buvo 545 gyventojai. Antrojo pasaulinio karo metais žuvo Kęstutis Juodzevičius. Rezistencinėje kovoje žuvo Vytautas Vasiliauskas, partizanų būriui vadovavo Kazys Jatkevičius-Parabelis. Buvo ištremtos Durasevičių, Savickų, Vizbarų, Linkevičių šeimos. Lageryje kalintas Albertas Bartusevičius. Nuo 1958 metų Subačiuje veikė kultūros namai. Sovietiniais metais Subačius liko tik pagalbine kolūkio gyvenviete ir nustojo augti, ėmė nykti.

Nuo 2007 metų veikia Senojo Subačiaus bendruomenė. 2015 metais buvo 34 tuščios sodybos.

Iš čia kilęs kalbininkas Pranas Skardžius, dainininkė Vincė Jonuškaitė, aktorius Algirdas Zalanskas, režisierius Povilas Gaidys, inžinierius Algirdas Nasvytis, muzikė Birutė Nasvytytė-Smetonienė, humanitarinių mokslų daktaras Laurynas Algimantas Skūpas.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Barborupis, Daržiškiai, Skynimai (Subačiaus miestelio lauko dalys), Bražiukas (griovys), Deguonys (Barborupio dalis), Grauželės (iškasto žvyro duobės), Pakarkliai (karklais apaugęs kalnelis) ir kt.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Augustas (188.69.212.241)

    2020-06-24 at 13:59

    100 procentų pritariu Stasiui,labai ačiū už šitą pasakojimą,pasijutau pabuvęs jaunystės dienose.

  2. Stasys (88.119.255.5)

    2020-06-23 at 11:04

    Kaip malonu paskaityti apie savo vaikystės ir jaunystės „miestą“, nes atvykus iš kaimo tai buvo miestas, šaligatviai, grindinys, parduotuvė, bažnyčia ir tt. Ir taip maloniai visi pakalbinti, kai kurių giminės net pasirodo buvo pažistami man. Nyksta senasis Subačius, ne tik jis, bet tokia dalia visų mažų miestelių ir kaimų. Darbai mažėja, jie mechanizuojami, automatizuojami, o tada mažiau žmonių reikia, tad kur ir bebus ta plėtra. O tokie straipsniai primena miestelių ankstesnį gyvavimą, nes jei dabar neaprašys, tai po kelių metų bus ir vėlu jau…Ačiu Jums.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų