Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

KOMUNIKACIJA IR MORALĖ

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Kaip bežiūrėtume, ryškiausi ir svarbiausi pastarojo mėnesio įvykiai Lietuvoje buvo susiję su valstybės 2020 metų biudžeto svarstymu, daugelio viešojo sektoriaus sričių darbuotojų streikais ir protesto akcijomis.

Visiška šių dienų gana dėsninga aktualija – Vilniaus universiteto streikas, per kurį šios institucijos rektoriaus Artūro Žukausko kalbos ir pareiškimai gali būti suprasti ir kaip universiteto vadovo rinkimų kampanijos dalis. Pirmas tokią kalbėjimo priežastį nurodė finansų ministras Vilius Šapoka, o rektorius, neigdamas savąjį gana siaurą interesą, vis dėlto naudojasi žiniasklaidos tribūna tam, kad pabrėžtų, kaip pasikeitė Vilniaus universitetas per pastaruosius penkerius metus.

Tokios realijos nebūtų labai įdomios ir skambėtų kaip eilinio streiko lozungai, jei nebylotų apie bendresnį dėsningumą, kuris ypač išryškėjo, valstybės Prezidentu tapus ekonomistui Gitanui Nausėdai. Apie Lietuvos bendrojo gyvenimo slinktį komunikacijos strategijų teorijos ir praktikos link prieš kelis mėnesius yra rašę daugelis apžvalgininkų. Neliko nepastebėtas šis pokytis ir mokslo tyrimų srityje, nes viešoji komunikacija šiandien yra vienas populiariausių ir didelę materialinę naudą duodančių visuomenės gyvenimo komponentų.

Politinėje praktikoje viešoji komunikacija reiškia, kad su interesantais ir žiniasklaida bendraujama ne pagal tai, ką viešasis asmuo išties galvoja, mąsto ir mano, o pagal bendrąjį padėties kontekstą, kuris padiktuoja to asmens subjektyvius vertinimus. Šių laikų esminis skirtumas nuo „ikikomunikacinių“ yra tas, kad prieš kalbant dažniausiai svarstoma, kokį poveikį išsakytos mintys padarys interesų grupėms, kurios susijusios su viena ar kita politine, socialine ir net kultūrine problema. Pavyzdžiui, G. Nausėdos šio rudens savaitgalinis apsilankymas Dzūkijos miškuose pagrybauti rodo ne tai, kad Prezidentas labai mėgsta šį užsiėmimą, o tai, kad naujas šalies vadovas nori parodyti, jog yra laisvesnis ir mažiau griežtos disciplinos paisantis žmogus nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Panašios komunikacinės akcijos šiandien mūsų valstybėje sudaro tikrai nemažą nuošimtį tarp žiniasklaidos naujienų.

Regis, nieko nauja ir iki šiol nepastebėta nepasakytume, jei neklaustume, kokius vidinius pokyčius išgyvena viešieji asmenys, tapę komunikatorių įrankiais. Iš tiesų, tie pokyčiai gali skambėti naiviai ir senamadiškai, jei nefiksuotume tendencijos, kad toks bendravimas pagal komunikacinę logiką, nuolatinis elgesys lyg būtum figūra šachmatų lentoje netruks pereiti ir į privačius mūsų pokalbius bei elgsenas. O pokytis yra esminis – vis labiau mąžta viešojo nuoširdumo, kuris šiandien atrodo lyg niekam nereikalingas balastas.

Vis dėlto, jei atsigręžtume į Lietuvos, Rytų Europos ir net viso Vakarų pasaulio neseną politikos istoriją, pamatytume, kad būtent aukštas viešojo nuoširdumo laipsnis sukuria vieno ar kito politiko kaip ypatingai pozityvią įtaką padariusio asmens legendą. Suprantama, kad jau Lietuvos nepriklausomybės laikais gimusiems komunikatoriams, aptarnaujantiems mūsų valdžią, nuoširdumas, kaip ir dvasingumas, skamba kaip visiški anachronizmai. Tačiau ilgesnėje nei rinkimų kampanija ir valdymo kadencija perspektyvoje išryškėja dar keli įdomūs aspektai: tie, kurie viešumoje kalba nuoširdžiai, patvirtina, kad jų mintys, žodžiai ir veiksmai sutampa. Be šios sutapties, neįmanomas joks kryptingas mąstymas bei veikla, ir jokia komunikacinė teorija, pati savaime būdama tuščiavidurė, neužpildys pagal savo įsitikinimus ir santykius su kitais žmonėmis atsisakančio veikti žmogaus mąstymo.

Dar vienas ir dar įdomesnis dėsningumas yra toks, kad nuoširdžiai besielgiantis politikas atskleidžia besivadovaujantis ne situacine morale. Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ yra rašęs apie situacinės moralės slidumą ir pavojus. O juk tokia, nuo kontekstų ir aplinkybių priklausanti, sąžinė – komunikacinių praktikų esmė. Nuoširdumo neneigiantis politikas, turintis fiksuotus ir nepalaužiamus etinius principus, yra ir lengviau nuspėjamas, ir dėl trumpalaikės simbolinės ar materialios naudos nesusipykęs su paprasčiausia Dekalogo tradicija.

Suprantama, kad, norint orientuotis tarp žiniasklaidos viešųjų ryšių akcijų ir nuoširdumu pagrįsto kalbėjimo, reikalingas tam tikras medijų raštingumas. Visgi, net ir dar neilga atkurtos Lietuvos valstybės praeitis moko, kad tikras ir moralus kalbėjimas atpažįstamas greitai ir nesunkiai. Jo neįmanoma paslėpti tarp komunikacinių atakų. Kitas klausimas – ar mes dar prisimename savo ir kitų praeitį tam, kad ko nors iš jos išmoktume? Tai – atvira ir daug svarbesnė problema nei kelios dešimtys eurų, pridurtų prie dabartinių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų.

Čia galėtų skambėti linkėjimas matyti ne komunikacijos priešakyje stovinčias figūras, o pastebėti tuos, kurie turi moralinės potencijos būti viešai nuoširdūs, elgtis pagal savo įsitikinimus ir jų nekeisti dėl aplinkybių ir konteksto, noro kam nors įtikti ar prieštarauti. Tikroji ateitis – tai ne prisitaikanti prie tradicijų jaunuomenė, o tvirtą moralinį stuburą turinčios asmenybės, kategoriškai atsisakančios tapti kulto objektais ir diktatoriais.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

KOMUNIKACIJA IR MORALĖ
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų