Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

APIE VIEŠĄJĮ INFANTILUMĄ

Reklama

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Prieš tris dešimtmečius, Atgimimo metais, į Lietuvos politiką atėjo ištisa plejada išsilavinusių politikų – Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas ir daugelis kitų. Jie dažniausiai pagal išsilavinimą buvo mokslo daktarai, profesoriai, akademikai.

Patys savaime šie titulai negarantavo kokybiškos politikos, tačiau minėtų viešųjų figūrų gebėjimas suprasti anuometinius sudėtingus besikeičiančios tikrovės reiškinius ir atitinkamas sumanus veikimas atvedė mus į laisvos šalies ir valstybės gyvenimą.

Vis dėlto, tie Lietuvos politikai turėjo dar vieną savybę, kuri itin reta ir labai nuvertinta šiandien, – jie gebėjo kalbėti sudėtingesne nei kasdiene kalba, savo teiginius formulavo taip, kad daliai užgimstančios visuomenės buvo visiškai neaišku, ką televizijos ekrane sako, pavyzdžiui, R. Ozolas.

Šis dėsningumas, kurį šiandien vadintume tikra komunikacijos problema, lėmė tai, kad tie vieši asmenys pačių rinkėjų buvo greitai išstumti iš politikos ir viešosios erdvės.

Žinoma, dar antikos filosofas Platonas veikale „Valstybė“ svarstė, ar mąstytojai yra geriausi valdytojai. Mūsų dienų Lietuvoje neišvengiamai ir kažin, ar grįžtamai nugalėjo vadybininkai. Jiems jau visai nebūtinas platus politinių problemų kontekstų išmanymas, nereikia jokio specialaus pasirengimo, kad užimtum aukštą kėdę.

Jei dabar tariamas viduriniosios grandies specialistas eitų dirbti į valstybės tarnybą ar verslo įmonę, anglų kalbos mokėjimas būtų savaime suprantamai privalomas. Deja, ne vienas šiandienės Lietuvos aukštas pareigūnas tokių gebėjimų neturi – pakanka penktos klasės lygmens vertų žinių, ir kėdė jau užtūpta. Politikas mūsų valstybėje toleruojamai gali būti dvylikos metų vaiko išsilavinimo kartelės neperlipantis žmogus.

Viešosios politikos viražai vidurinės mokyklos link nestebina, nes infantilumo kupina ir eilinių piliečių kasdienybė. Psichologijos mokslininkai seniai apibrėžė dominuojančio asmens elgesį su kitu žmogumi lyg su vaiku, siekiant manipuliuoti. Kai savo pašnekovą, pavaldinį darbo vietoje paverti mažvaikiu, su juo gali daryti beveik viską, ką tik nori.

Sovietinėje tikrovėje, kur vyravo iš Raudonosios armijos atsinešta „dedovščina“, tokie vaikais tapusieji tiesiog prasigerdavo arba baigdavo gyvenimą savižudybe. Šiandien tokie žmonės yra vienas jautriausių visuomenės sluoksnių, paklūstančių naujojo kapitalizmo dėsniams: arba tu valdai, arba tu tarnauji.

Nehierarchiniai santykiai mūsų visuomenėje yra retenybė. Jie reiškia, kad asmuo traktuoja kitus kaip sau lygius, visiškai nekalbama apie valdymą ar paklusnumą. Tokiais atvejais, tikroji vertybė yra individuali nuomonė.

Dažni darbo vietose ir viešumoje „diedų“ persekiojami žmonės vakarais grįžta namo ir, tikėtina, skaito internetinius portalus, žiūri televiziją. Prieš kelerius metus vykę aštrūs ginčai dėl lietuvių kalbos raidos ir likimo parodė aiškią takoskyrą: vieni pasisakė už kalbos reguliavimą, antri – už laisvą jos kaitą.

Dabar galime fiksuoti dar vieną gana aiškų poslinkį mūsų viešojo infantilumo link – kai palikta laisvė, ji ėmė reikšti informacijos vadybininkų, o ne mokslininkų lingvistų taikomą reguliavimą. Pakanka atsiversti didžiuosius Lietuvos interneto naujienų portalus ir pasekti straipsnių sintaksinę struktūrą. Dominuoja vientisiniai sakiniai, visiškai nepripažįstami dalyviai, pusdalyviai bei padalyviai, nes, vadybininkų nuomone, statistiniam šios dienos Lietuvos žmogui jie per sudėtingi, nesuprantami. Taigi tie statistiniai piliečiai, visą dieną versti vaikais, vakare suprantami kaip mažaraščiai žmonės arba pradinių klasių mokinukai, kurie dar nesimokė minėtų sakinio dalių vartosenos lietuvių kalboje.

Ir pagaliau, ką daro Lietuvos žmonės, vakare susiruošę poilsio? Labai dažnai jie naudojasi socialiniais tinklais, kad ir kiek psichologai patarinėtų to vengti. Ar prieš penkiolika metų būtume galėję bent nutuokti, kad žmonės publikuos savo atvaizdus, lyg vaikai džiūgaus dėl kiekvieno savo paveiksliuko ir dar labiau infantiliai seks, kiek žmonių mėgsta jų nuotraukėles? Tada būtume pasakę, kad tai vaikiška. Deja, šiandien toks elgesys nieko nestebina ir yra aiškiausia rutina.

Iš šio kasdienio mažų vaikų verto gyvenimo išeiti įmanoma tik pripažinus, kad su dauguma mums ne pakeliui, supratus savo asmens vertingumą ir nuolat kultivuojant savąją humanitarinę kultūrą. Kitaip mūsų laukia klaipėdiečio poeto bei eseisto Gintaro Grajausko prieš penkiolika metų aprašyta realybė: tikras lietuvis su kitais žmonėmis iš esmės ir nevaikiškai ne kalba, bet, lyg kūdikis, guguoja, tik išgėręs butelį degtinės. Šiandien alkoholizmo problemos nėra tokios visuotinės, tačiau iki viešojo gugavimo, regis, jau netoli.

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

APIE VIEŠĄJĮ INFANTILUMĄ
Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. P. (84.15.186.237)

    2019-11-29 at 21:34

    Labai geros ir gilios mintys.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų