2024/04/20

 

NELINGVA, ŽYGIŲ DAUG

„Tarmas mokyklyta“

Palmira KERŠULYTĖ

Vyresni kupiškėnai veiksmažodį – auklat – vartoja reikšmi augintėn, kė kalba ne tik apė vaikus, ale ir apė gyvulius, paukščius, kvietkus ir kita.

Mono bobuta visadu tėp soko: apsižėnijau, tadu nebar kadu dainuot, raikia vaikai lopšiuos suptėn, auklat. Džiaugias, kad du vyrus ir tris dukteris ažauklajo, prapuosalajo, nebuvo nususį, visi razumnūs ir dabar tabagyvana. Sunku išauklat gerais vaikais, kad nesakyt – papečy padirbtas, unt pėčiaus auklatas (tinginys, išlėpėlys). Visako mat gyvėnimi būva, žiūrėk, močia visu širdžiu, kol ažauklajo, o vaikai visu šikini.

Apsižėnijus raikia ir triobos statytėn, gyvulių prisiauklat, raiks gi pinigų. Ale gyvulalį kol užauklaji, nelingva, žygių daug. Žėdno kiemo buvo vartai ir tvoros, kad neįjeit svėtimas gyvulys. In rudenį tupliais jau nepėreisi par ūlyčių, čia jau būdavo ištrimpta išbūta gyvulių. Tunkiai mon bobuta prikoišioja, ne tiek gyvulių liuobam, nenutrūko vodaga, o dabar ratai kur viena karvė ir teliukas sumūkia. Argi išgirsi ir kur dainuojunt, kad jėgu subliova gyvulio balsu koks pijokas.
Bobutyta mono mat tokia darbinykė, mylia gyvulalius, mėžienių grūdų neduodavo, bo soko, prisižėbėja lėžuvis, prilenda akotų.

Kūtaj gardai sutverti buvo, vėnan gardi romios avalas, kitan teliukai, kiaulas kvyku kvaku kriuksėjo. Do atsimana, geni tas kiaulas, o lenda daržuos, koks bjaurus gyvulys. Ožkų tik neauklajo, mat kitėp jų ir nevadindavo, tik kėp vėlnio gyvulys.
Tokia kėtūkšna bobuta buvo, ar gyvulį pardos, tai lig kapeikai suskaičiuoja. Ir ne pati bjaurioja buvo, graži, kasas auklajo. Kosos ilgos, aukštai unt galvos suvyniotos, špilkėlam prisagtos. Patagrapijų tabaturia, dvijai kosos kėp kultuvas švytruoja plokas unt baltos dropanos. Nešiojo plaukus visadu su skyrimu, ne kėp kitos margos kad voikščiojo pasistotį kėp šiurpas kuodus.

Jynai muzikų, dainų, nu ir kvietkus mėgia, visokių do senybinių auklaja. Iš jaunų dėnų bobutai daržėlis patieka, apsodintas karklaliais, diemedžiais. Vidury šiurpas, gražiažiedam vadina, žydžia, jų tokia krūvala žėdėlių margų, raudonų. Sustaiso bukėtų, kunigas bažnyčioj apšvinčia, par visus matus turia savo švintų kvėtkėlį.

Senėlis bant kėtvartų darbinių arklių ir gėrų kumelį buvo išsiauklajįs. Seniau kumelys garbė. Važiuoja kermošiun, vožis gėras ar lineika, kumelys riebus draikos (šoliuoja), koklas gražiai riestas kėp nulietas, baisus doiktas. Žmogus paspūstėn galadavo.

Kad mon juokas, kė senėlis soko – kumelio skūra ir unt žordo žvingia (ir sanom vyrui do rūpia moterytas).

Ir bitalas labai patiko, no jaunų dėnų kelius kėlmus auklaja. Kė unt bitas nuveina, ištirpsta senėlis kėp sakų kumala (ilgai užsibūna). O kų gi, abudu pėncinykai, parymoja, atsidunsa, jėcitvai, čėsas ne upėlis, neužtvinksi žabėliais. Kad ir neba tėp šustriai vis kruta kruta, sustingtų ba dorbo.

 

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Až,ažu sakydavo ne tik kupiškėnai,bet ir anykštėnai (Ažuožeriai),uteniškiai,rokiškėnai,net Ignalinos,Švenčionių,Molėtų apylinkių gyventojai. Už, užu būdingas Biržų (išskyrus kupiškėnišką pietrytinę dalį(Papilys) ,Pasvalio,Panevėžio,Ukmergės apylinkių patarmėms ir šnektoms .

  • baisi „propesorė“, nežiūrėk tik iš savo varpinės, beveik kiekviename kaime tarmė turi savų niuansų,
    užuot savo erudiciją rodžiusi, pati ką nors parašyk

    • Pasakojimo nepeikiu-atvirkščiai,giriu jo autorę už vaizdingumą, sodrumą,įtaigumą. Tiesiog manau,kad kupiškėnų tarmė dėl literatūrinės kalbos įtakos palaipsniui praranda savo ypatybes,tad bandau į tai atkreipti dėmesį…O kad karvė kupiškėniškai-korva, rasite Kupiškėnų žodyne.

    • Negali.

  • Du-dujen,žiūrėk-žiūrak,užauklaji-ažauklaji,čia-čianoj,činajos,karvė-korva,suskaičiuoja-surokuoja,neužtvinksi-neažtvinksi.

Rekomenduojami video