Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

IŠVYKA Į UKRAINĄ, TEN, KUR KARAS, DABARTIES SIAUBAS IR PRAEITIES ABSURDAS

„Svetur apsilankius“

Sušaudytas vagonas Mariupolyje, pramonės gamyklų dūmai virš miesto.

Baigiantis rugpjūčiui, Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotoja Rūta Vilkienė, šiemet subūrusi Kupiškio jaunuosius skautus, pasiryžo unikaliai kelionei į Rytų Ukrainą, Mariupolį, į karo paliestos teritorijos kaimynystę. Ne iš turistinio smalsumo važiavo, o prisidėdama prie skautų ir neformalaus judėjimo „Misija – pilietis“ jaunimo vadovų grupės.

Rizika, avantiūra? „Unikali, labai įdomi patirtis, džiaugiuosi, kad ryžausi dalyvauti stovyklos vadovų atrankoje, kad man pasisekė ten pakliūti“, – tvirtino R. Vilkienė, vartydama šūsnis kelionės nuotraukų, pasakodama bičiuliams patirtus įspūdžius.

Dalelė šios vasaros patirties pateko ir į mūsų pokalbį.

Ada DVARIONAITĖ

Istorijos ir politinės kvailybės nuotrupos

Šį tarptautinį projektą organizavo Ukrainos jaunimo reikalų ir sporto ministerija, jis yra tęstinis, rengiamas bene ketvirtą kartą. Į patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymo stovyklą „Laisvės palikuonys“ kviečiami paaugliai iš Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos, iš viso per 100 dalyvių. Iš Lietuvos šįkart važiavo 20 jaunuolių iki 17 metų ir 5 vadovai. Daugiausia buvo šiauliečių, nes grupę rinko Šiaulių skautų vadovas Sergejus Staponkus.

Kelionė sovietiniu senu traukiniu iš Kijevo į Mariupolį.

Tarptautinė jaunimo stovykla įsikūrė buvusiuose geležinkelininkų poilsio namuose Urzufo kaimelyje ant Azovo jūros kranto, apie 1 kilometrą nuo karinės bazės, už kelių kilometrų nuo karinio poligono. Pati karo zona yra už 60–70 kilometrų, girdėti sprogimai, vakarais ir naktimis tamsą apšviečia raketos. Bet iki šios taikos meto žmonėms neįsivaizduojamos patirties dar buvo dvi dienos ekskursijų pačiame Kijeve.

„Buvo surengta nemažai istorinių ekskursijų po Kijevo muziejus, buvome Kijevo Pečorų lauroje, Maidano muziejuje. Šiemet atidarytas Maidaniukas, savitas atminties memorialas palei Dnieprą. Atidarytas ir naujas stiklinis tiltas, jungiantis Žmonių draugystės (taikos) arką ir šv. Volodymyro kalvą. Pataikėme atvykti per Ukrainos Nepriklausomybės dieną, sužavėjo žmonių nuotaika, patriotinis nusiteikimas. Beveik visi apsirengę nacionaliniais išsiuvinėtais drabužiais, pilnas miestas džiugiai nusiteikusių žmonių, visi dalyvauja įvairiose akcijose, ir mes buvome ten pakviesti, įtraukti. Lietuviams jie labai dėmesingi, išskirtinai nuoširdūs“, – pasakojo Rūta.

Būti Kijeve ir neaplankyti buvusio Ukrainos vadovo Viktoro Janukovyčiaus vilos neįsivaizduojama, tad organizatoriai stovyklos dalyvius irgi ten nuvežė. O jau ekskursantų susidomėjimas ir eilės žmonių, norinčių pamatyti, paliesti, pavaikščioti, paaikčioti…

Švenčiama Nepriklausomybės diena Kijeve. Iš žurnalų žmonės karpo linkėjimus savo šaliai ir deda gatvėje.
Rūtos Vilkienės nuotraukos

„140 hektarų teritorija, apėjome tik mažą dalelę. Visur gigantizmo manija, didžiulės kėdės, didžiulės statulos, viskas iš marmuro ir aukso, didžiausi svečių nameliai, sporto kompleksai, žirgynas, zoologijos sodas. Laboratorija, skirta tikrinti maisto kokybei, ar neužnuodytas. Visas pastato aukštas skirtas drabužinei. Asmeninis restoranas – laivas. Į gyvenamąjį namą mūsų neįleido, jis rekonstruojamas. Vaikai stebėjosi, kopė ant tų didžiulių lauko kėdžių, šūkčiojo, ką veikti tose marmuro salėse, kaip gyventi ir jaustis tokiame muziejuje? Patys ukrainiečiai ten suvažiuoja su šeimomis, pasitiesia pievelėse prie tvenkinių kilimėlius, užkandžiauja, ilsisi. Visur pilna prekeivių, įvairiausių suvenyrų, pardavinėjami net pašarai žuvims, kad ekskursantai galėtų čia pat jas pašerti“, – žiūrinėjome kelionės nuotraukas, atskleidžiančias dar neišblėsusius įspūdžius.

Reiso pavadinimas – karas

Stovyklos dalyviai iš Kijevo į Mariupolį keliavo senu sovietiniu traukiniu, dabarties jauniems žmonėms – neregėta seniena. Traukinį patys ukrainiečiai vadina įsimintinai: „Kijev – voina – Kijev“ (Kijevas – karas – Kijevas).

Iki galutinės stotelės Mariupolyje jis važiuoja, tiksliau, lėtai nudarda per 19 valandų. Kelionės bilietas kainuoja 6 eurus.
„Laiką trumpinome dainuodami, visi skautai dainingi‚ armonika pritarė mūsų bendrakeleivis šiaulietis žurnalistas Alvydas, – pasakojo pašnekovė Rūta. – Stotelėse vietiniai žmonės siūlė pirkti įvairių uogų, bandelių, o parduotuvėlės ten pustuštės, nykios.“

Šiemet Kijeve pastatytas Maidaniukas – taikos arka link Volodymyro kalvos.

Pats Mariupolis, anot pasakotojos, pasitiko tarsi maro zona. Namai subombarduoti, sugriauti, langai išdaužyti. Bet pramonė veikia, mašinų, įrenginių gamyklos dirba, kyla viršum miesto dūmai. Miesto gatvės ištuštėjusios, labiausiai sukrečia valkataujantys šunys, katės. „Jie suluošinti, pamatai šuniuką be kojos… Vaikai buvo sukrėsti tokių vaizdų. Daug žmonių neįgaliųjų vežimėliuose, be galūnių. Pasijutome tarsi akimirksniu perkelti į kitą pasaulį, pamatėme iki šiol nepatirtą karo siaubą“, – grįžome prie svarbiausio kelionės tikslo.

Išgyvenimo pamokos

Stovyklos gyvenimo tvarka buvo griežta, reikėjo keltis 7 valandą ryto, kariškiai vesdavo mankštą, po to rytinės maudynės jūroje. Vėliau laukė įvairūs edukaciniai užsiėmimai, ekskursija į karinę bazę, į keliolikos milijonų metų senumo akmenų „kapines“, o tie akmenys keisti, vulkaninės kilmės.

Spalvinga karo bazės tvora su vielomis.

„Buvo mokomieji užsiėmimai, kaip pastatyti arkinį tiltą pagal Leonardo da Vinčio metodą, kaip saugiai elgtis su ginklais, kaip surinkti ir išardyti automatą. Vyko pirmos medicinos pagalbos mokymai, mokė karo lauko medikai. Surengti išlikimo gamtoje ekstremaliomis sąlygomis (pavyzdžiui, atsidūrus vienam naktį miške) užsiėmimai. Buvo paskaitų apie patyčias, apie kibernetinį saugumą. Ir daug kultūrinės veiklos. Buvo grupių prisistatymo vakaras, visi mokėsi vieni kitų dainų, šokių. Lietuviai mokė sutartinių, šokti „Oirą, blynus kepti“ ir kitokių žaismingų patrepsėjimų, kurie visiems labai patiko. Ant jūros kranto vyko tarpkultūrinis vakaras, lietuviai suvaidino savo istorinį herojų Vytautą Didįjį. Pilnos veiklos dienos kaipmat pralėkė.

Atsisveikinant buvo daug graudulio, daug ašarų, liūdesio dėl išsiskyrimo su naujais draugais. Vėl senas traukinys, vėl 19 valandų kelionės iki Kijevo pro gelstančių saulėgrąžų laukus, beribes stepes, keliavimas link namų“, –- užbaigėme pašnekesį su Rūta apie unikalią šios vasaros patirtį.

Unikalią jai ir ne mažiau išskirtinę paaugliams, jaunuoliams. Jie sugrįžo, tikėtina, rimtesni, labiau subrendę, pamatę gyvenimą šalia karo. Ir visai netoli nuo mūsų taikių namų.

Akmeniniai kapai ir lietuvių ekskursija.

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų