2024/03/29

 

LABONAKTIS

„Stati tarma“

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kėp gėra mėgot šaltojoj, bobuta unksti užminga, ošei strykt par lungų, nuveinu mėstėlin. Tėp tai gera mono bobuta, ale tik šokios nelaidžia, soko, ti mon gėro kavalieriaus nėrai. Visi do tokė bindzokai, bimbinėja iš kertas kertan, kėlnios suplyšį, tingia dirbt, o duonos tik duok – dvilinkų kumšo.

Vienokart parėjau iš vakaruškos par potį gaidžio gėdojimų. Tėp blauzdos sopa, tėp snūdas jėma, norias gultų. Tik spėjau atsidribt, jau bobuta boras: užtaks pėčių kūrint, atnėšk bulbų iš aruodo.

Nuveinu mūrinan – nė vėnos bulbalas. Tėp dyka, nėt zvimbia. Musėt žvynas bus išnėšį.

Atsisadus dykam aruodi pamislijau: raikia nusnaustė, kol bobuta nešaukia. Kėpmat ir užsimėrkiau. Sapnuoju, kad miegunt žvynas didumo kėp punčėkos krabždana. Misliu, kėp laisiu kuntoplį nusmovus, toj visos bėstijos išsilakstis. Vienų čiabotų palaidžiau, kitų, ir žiūriu, kad bosnyčioj palikau, o žvynas nė nemislia trauktis. Nusvilkau ploščių, susukiau grįžtan ir gundinu rakdama: čia jum už bulbas, atkepy – pyragy!

Jaučiu, bobuta manį kėlia, liepia žoginį iškratyt. Gražus orėlis, tai maž šienas išdžius ir un praslo sunešiu.

Zukiai čiupau trinogį šokį ir jėmiau žoginį kratytėn. O sunku išpėšt, prokaitas varva, dušna, leipas jėma. Ajo Žekonių Kazėlis pro šolį, pabėcijo manį, kad gera vakaruška buvo, valtanu pavadino. O labiausiai dėl mono lūpyčių krizana – iš vokaro būtos padažytos, taryčios pelytį prarijus. Išvijau šėtonų – mon nepodada, o bobuta pamatis, kad telėžijam, tai neik šonais, gausiu do žabinas skersai vogų.

Katras tavo, tasai ežėlam atais, sokė mon bobuta. Kazėlis toksai kėp ir minkėsnys už manį, ale aplopytas, zgrabnas bernėlys. Vokar tėp gražiai abudu šokom, kėp varlas sulipį, tai gerai, kad manį šindėj aruodi miegunčios nemota, būt sokįs, kad nedakėpala arba įkiušus.

Kazėliui patinka, kad visa volgau: skrylius, vorškį ir tarkienius blynus. Visos margos noria būt kūdos kėp mūkelas, o ošei tokia naravi, grieko varta. O kė dvylika klasių pabaigsiu, tai patiešijos atjot piršlas unt kiaulio. Užlauš vuodagų ir kiek aina pas manį runkos prašytų.

Oi, šindėj dirbau kėp bitala – iškračiau žoginį, apvarčiau šienų, sukroviau un praslo. Nėt moigas sugrėbsčiau. Do ir korvį patroiškiau pipkų pieno kur duoda. Parėjau namo atkultais šonais, pasišaudžiau kiaušinių patalnion, pabadžiau kėp žydas gyvotį. Žiūriu par lungų, kad jau tumsu. Ale mon nei Kaziuko, nei tų šokių, nei bulbų nebaraikia. Labonaktis labonaktis, žiūrėkit, kvėtkėliai, kad nebūtų, kėp ano naktis.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Labai gražus pasakojimas,bet visgi patikslinsiu:užminga-ažminga,užtaks-ažtaks,čia-čianoj,činajos,tavo-tovo,už-ažu,patinka-mėgia,užlauš-ažlauš,parėjau- parajau,žiūrėkit-žiūrakit.Matyt,tokie pokyčiai tarmėje radosi dėl literatūrinės kalbos poveikio.

Rekomenduojami video