Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

GIESMĖS PAKYLĖTA JANINA

Antašavos bažnyčios parapijos choras 1959 metais (Janina Muralienė antroje eilėje antra iš dešinės). Viduryje – vargonininkas Jurgis Einoris. „Ech, kad dabar tiek jaunimo būtų bažnyčios chore“, – atsiduso J. Muralienė.

Antašavoje gyvenanti Janina Muralienė gieda nuo pat vaikystės. Ar bažnyčioje, ar laidotuvėse giedotų, sakė jaučianti atsakomybę – už kolektyvą, už save ir kitus, kurie jos klauso. Pamaldi moteris mano, kad be širdžiai mielos veiklos turbūt negalėtų ramiai gyventi.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Slepia ašaras

J. Muralienė sekmadieniais visada gieda Antašavos šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos bažnyčios chore, o prireikus tenka giedoti ir šermenyse, laidotuvėse.
„Troškau giedoti nuo pat vaikystės“, – sakė J. Muralienė.

Anot jos, kitaip ir būti negalėjo – Janinos tėvai buvo giedoriai ir kiekvieną šventadienį vesdavosi savo dukrą į bažnyčią. Teta, mamos sesuo, irgi giedojo, kol leido sveikata.

Būdama paauglė Janina pradėjo giedoti Antašavos bažnyčios chore. Kiek vėliau – ir šermenyse, laidotuvėse. Pamažu Janina tapo savamoksle giedotoja. Išmoko giedoti iš natų, o vėliau ir jų neprireikė, metams skriejant giesmes išmoko atmintinai. Nors pašalinio ausimis giedojimas bažnyčioje ar laidotuvėse skiriasi tik giesmės žodžiais, Janina tikino, kad tikrai taip nėra.
„Bažnyčioje giedame laisviau. Jei kiek į šalį nukrypstame, vargonininkas girdėdamas gali paspausti vieną ar kitą klavišą ir užmaskuoti trūkumus. Prie karsto giedodamas turi galvoti, planuoti, kokią giesmę giedosi. Nors ir daugelį metų tai darau, įtampa išlieka“, – paaiškino Janina.

Janina Muralienė su amžinatilsį mama Valerija Vizbariene (kairėje) ir teta Joana Latvėniene. Abi jos taip pat buvo giedorės.
Nuotraukos iš asmeninio Janinos Muralienės albumo

Pasak jos, giedojimas laidotuvėse sudėtingesnis ir tuo, kad paveikia emociškai. Ypač jei gieda prie artimo bičiulio karsto ar nors ir nepažįstamo, bet mirusio jauno žmogaus. Kitąsyk graudulys ima ir artimųjų ašaras pamačius – visaip pasitaiko. Bet J. Muralienė stengiasi išlikti rami ir nepasiduoti emocijoms. Ilgametės giedorės teigimu, kone kaskart save įtikinėja, kad taip sutvarkytas pasaulis, vieni gimsta, kiti miršta ir mes nė vienas to neišvengsime.

Derino su dainomis

Pašnekovė teigė, kad bažnyčioje ir prie karsto gieda savanoriškais tikslais. Geriausia padėka, anot jos, yra paprasčiausias žodis „ačiū“. Žmogui paprašius pagalbos kritiniu momentu, padėti Janina neatsisako. Tačiau neįsižeidžia, ir jei ne ją, o kitą kurį žmogų pasirenka.

„Nėra ko pykti, ne iš giedojimo gyvenu“, – šypsojosi J. Muralienė.

Ilgametė giedotoja šiuo metu yra pensininkė. Moters norą giedoti palaiko vyras ir vaikai. Šiandien namuose triūsianti Janina anksčiau yra dirbusi ir pardavėja, ir dispečere, ir sporto renginių organizatore, bet darbą su giedojimu laidotuvėse visuomet pavykdavo suderinti.

„Toliausiai giedoti esu važiavusi į Kupiškį. Daug kartų giedojau Uoginiuose ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Kartu su kolegomis esame giedoję ir Vabalninke, Biržų rajone“, – vardijo moteris.

Buvo ir toks J. Muralienės gyvenimo etapas, kai giedojimą derino su dainavimu Antašavos kultūros namų mišriame vokaliniame ansamblyje „Žemdirbio daina“. Deja, kelis dešimtmečius klestėjęs kolektyvas iširo mirus vadovui ir muzikinę veiklą Janinai teko pamiršti.

„Šie laikai man visada išliks nuostabūs. Atsimenu tas raudonas sukneles, kuriomis mes, kolektyvo moterys, pasipuošdavome. Kaip gerai tada jautėmės ant scenos, pasitikėjome savimi“, – į senus laikus mintimis grįžo Janina.

Džiugina atgijusi bažnyčia

J. Muralienė teigė esanti labai pamaldi. O giedojimas bažnyčios chore jai – tarsi gyvenimo prasmės atskleidimas. „Ar meldžiuosi, ar giedu – visa tai darau dėl savęs, nes tikiu Dievu. Per daugelį metų prisirišau prie savo veiklos ir prie žmonių, su kuriais giedojau, kurie tave mokė. Daug ir vargonininkų pasikeitė per tuos metus – Jurgis Einoris, Pranutė Bieliūnaitė, Zita Lukoševičienė ir daugelis kitų. Dabartinė bažnyčios vargonininkė yra Inga Baniulienė. Su ja mes lyg viena šeima“, – šiltus žodžius visiems skyrė Janina.

Bažnyčios chore giedanti J. Muralienė atskleidė ir liūdną tiesą – parapijoje giedotojų kasmet mažėja, o jaunimo, norinčio giedoti, beveik nėra. Be Janinos, yra likę tik penki vyresnio amžiaus giedotojai, kartais jiems talkina į tėviškę iš didmiesčio grįžtantis studentas.

Tikinčią moterį džiugina tai, kad pastaruoju metu Antašavos bažnyčia tarsi atgijusi iš naujo. Giedotoja tikino, kad sekmadieniais į šv. Mišias susirenka apie 50–60 žmonių. Tarp jų matyti ir jaunuolių. Tad, anot Janinos, sakyti, kad dabartinis jaunimas netikintis, tikrai negalima.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Su pagarba (84.15.181.82)

    2019-10-28 at 07:49

    Nuotraukoje visu 3 moteru veidai tokie geri, sviesus. Kas savyje turi tikejima Dievu yra visai kitokie zmones. Palyginkim su pletkininkemis pykcio pritvinkusiom ir pamatysim skirtuma.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų