Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

MUTKŪNŲ VIENKIEMIŲ TRAUKA

Mutkūnai – Noriūnų seniūnijos, Palėvenės parapijos kaimas, nutolęs 3 kilometrus į šiaurę nuo Noriūnų ir Palėvenės, 5 kilometrus į vakarus nuo Kupiškio. Per Mutkūnus eina kelias Kupiškis–II Miliūnai. Iš kaimo eina kelias ir į Palėvenę. Gretimi kaimai: Keršuliškiai, Palėvenė, Siauriai, Suvainiškis, Vizgiūnai, Žeguniai. Per kaimą teka Aukštuoliupys (Lėvens dešinysis intakas), pietiniu pakraščiu – Lėvuo.
Noriūnų seniūnijos pateiktais duomenimis, Mutkūnuose šiuo metu savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 17 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pririšo gamta ir žmonės

Vasariškai šiltą rugsėjo pradžios popietę buvo malonu pasivaikščioti po vienkiemiais išsibarsčiusį Mutkūnų kaimą, kartu su ten gyvenančiais žmonėmis pasikalbėti ir apie orą, ir apie bites, ir apie šių metų derlių, ir apie kitus kaimo džiaugsmus bei rūpesčius.

Klaipėdiškė Violeta Kalinauskienė per trisdešimt metų prisirišo prie Mutkūnų.

Pirma pašnekovė – Violeta Kalinauskienė. Čia moteris gyvena su vyru Arūnu ir mokine dukra Neringa. Neseniai ji palaidojo kartu gyvenusią savo mamą Zitą Gabrėnienę.

„Mes esame atėjūnai, ne šio krašto žmonės. Aš esu klaipėdiškė, o mano vyras iš Lazdijų, bet gimęs Suvalkijoje. Mutkūnai atsirado, kai mano mama ištekėjo už mutkūniečio Kazio Gabrėno ir atvažiavo pas jį gyventi. Abiejų jau nebėra tarp gyvųjų. Mes čia įsikūrėme beveik prieš trisdešimt metų. Mama mums buvo perleidusi ūkio reikalus. Turime mišrų ūkį. Laikome karvių ir prieauglio, iš viso 14 galvijų. Pieną mieste parduodu. Sėjame javų. Didelio pelno iš tokio ūkio nėra, bet savo poreikiams užtenka.

Tikriausiai nebus kam ūkio perleisti, nes vyresnioji dukra Miglė gyvena Kaune ir apie grįžimą į kaimą nesvajoja. Čia ji tik viešnia, atostogautoja. Į miestą žiūri ir jaunylė dukra. Ji dar mokosi Kupiškio progimnazijoje“, – pasakojo Violeta.
Moteris prisipažino, kad ilgisi ir savo gimtųjų vietų, bet prie Mutkūnų tarsi pririšusi laiko graži gamta, geri santykiai su kaimynais. Bėdai esant vieni kitiems visi stengiasi padėti. Gaila, kad nuolatinių gyventojų kaime vis mažėja.

Danutės Petrušauskienės pasididžiavimas – margaspalvis povas.
Danutės Petrušauskienės nuotrauka

Kur tvyro gera aura

Iš Kalinauskų pasukome į sodybą kitoje kelio pusėje, ant kalniuko.

Gražiai sukrautos prie ūkinio pastato malkos, nupjautas kiemas tarsi sufleravo, kad čia turėtų būti žmonių. Deja, namuose nieko neradome, tad važiavome į gretimą vienkiemį. Čia jau iš toli pasigirdo lojančių šunų choras. Vienas šuo net pasitiko nekviestus svečius. Netrukus kieme pasirodė ir šios sodybos šeimininkai Danutė ir Petras Petrušauskai.

Danutė papasakojo, kad sodyba, kur neradome šeimininkų, anksčiau priklausė Lionginui Grubiui. Jis turėjo du sūnus Joną ir Kazį. Senieji tos sodybos šeimininkai ir jų abu sūnūs mirę. Šiuo metu tą sodybą tvarko Kazio sūnus Karolis. Gal ten jis kada nors ir apsigyvens.

„Mes irgi ne vietiniai. Aš kilusi iš Byčių. Gyvenau Kaune, Kupiškyje, o mano vyro gimtinė Biržų krašte. Jis šiuo metu dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Buvusią Leikos sodybą nusipirkome apie 2003 metus. Mums labai patiko ši vieta. Buvo senas didžiulis sodas. Pajutau gerą šios sodybos aurą. Iš pradžių čia apsigyvenę ūkininkavome. Atnaujinome sodą. Pasodinome žemaūgių obelaičių, šilauogių. Turiu ir citrinvytį, ir vėlyvųjų aviečių. Kokį įdomesnį augalą pamatau, tuoj pat noriu ir savo sode pasodinti. Mūsų ūkis buvo ekologinis. Išvargino kontrolė ir dokumentų tvarkymas, informacijos stygius ir nuolat keičiami įstatymai ir taisyklės. Skaudu būdavo gauti įspėjimus dėl to, kad kažko nesužinojau laiku. Turėjau 4 karves, devynių veislių didžiųjų dedeklių vištų pulką. Spėdavau ir pamelžti, ir į surinkimo punktą pieną nuvežti, ir daržus nusiravėti, ir į darbą nuvažiuoti. Prieš keletą metų išėjau į pensiją. Rodos, laiko ūkininkauti būtų daugiau, bet šią veiklą stabdo sveikatos problemos. Perėjome į augalininkystę. Sėjame grūdines kultūras. Gyvulių nebelaikome. Liko tik paukščiai. Turiu 26 antis, dedeklių ir kitokių veislių vištų. Po kiemą lekioja 10 povų, iš kurių 6 jaunikliai. Man patinka Indijos bėgikių veislės raibosios. Atsikrausčiusi į Mutkūnus ir bitininkystės ėmiausi. Buvau savo bityną išplėtusi iki 24 šeimų. Dabar jį esu sumažinusi. Geram žmogui visas bites su inventoriumi mielai perleisčiau“, – kalbėjo Danutė.

Danutė ir Petras Petrušauskai prie jurginais apsodinto namo.

Ji pridūrė, kad ir toliau laikosi ekologinio ūkininkavimo principų, nors tokio statuso ūkis ir nebeturi.

Gyvenimu kaime pašnekovė sakė esanti patenkinta. Iš Kauno sugrįžti į gimtinę jai nebuvo labai sunku. Mat čia jos prosenelių, senelių, tėvų kraštas, sava tarmė. Apskritai Danutė yra labai žingeidus žmogus. Moteris teigė, kad jai daug ką įdomu išbandyti. Ji yra baigusi net kelias aukštąsias mokyklas. Pirmiausia studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute odos ir tekstilės gaminių inžineriją, mokė kitus siuvimo amato. Vėliau tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę, vėliau baigė socialinės pedagogikos ir psichologijos studijas, po kiek laiko gilinosi ir į teologijos studijas. Dirbo tikybos mokytoja, socialine darbuotoja rajono mokyklose. Danutė yra dalyvavusi pasakorių konkursuose, puikiai šneka kupiškėniškai. Ji dirbo ir amžinatilsį Seimo nario Vytauto Galvono padėjėja.

Ūkininkavimo patirties moteris sėmėsi lankydama įvairius kursus, daug skaitydama, ne tik iš praktinės veiklos.
„Mano tėvas Lionginas Vaitonis domėjosi sodininkyste. Močiutė bites laikė. Gal todėl ir mane šie dalykai patraukė“, – svarstė pašnekovė.

Meniškas akcentas prie keliuko į Petrušauskų kiemą Mutkūnuose.

Danutė labai mėgsta jurginus. Jurginais apsodinta visa namo pašalė. Tos gėlės puošė ir jos tėvų namų kiemą. Moteris parodė vazonėlyje auginamą diemedžio atžalą ir papasakojo, kad diemedis turi augti prie sodybos vartelių.

Senovėje jo šakelę namiškiai įdėdavo žmogui išleisdami jį į kelionę. Tikėta, kad diemedžio šakelė parodys kelią namo. Taip pat diemedžio arba šalavijų galima pridėti į beržinę vantą. Tokia vanta labai sveika pasivanoti.

Danutė sakė, kad mėgsta ir grybauti. Tėviškėje, Blizgės miške, rado apie 60 raudonikių, o jos sesuo – apie 128. Už klojimo ir čia raudonikiai auga.

Moteris pasidžiaugė, kad jos sūnui Leonardui mielas Kupiškio kraštas, ši sodyba irgi patinka. Sūnus suinteresuotas ja rūpintis. Dažnai su šeima čia iš Klaipėdos atvažiuoja.

„Gimus anūkui, kurį tėvai pavadino Ąžuolu, nutarėme sodyboje ta proga pasodinti ąžuoliuką. Mano marti Eglė, tai ir jos garbei sidabrinę eglutę pasodinome, o sūnui – kitą ąžuoliuką. Duok Dieve, jiems visiems geros kloties“, – linkėjo savo sūnaus šeimai Danutė.

Paklausta, ar saugūs jaučiasi sodyboje, Danutė su šypsena kalbėjo, kad tvarką padeda palaikyti Bimba, Dora, Čipas ir Lordas (keturi Petrušauskų šunys). Antai Bimba pagavo vištų pjauti ėjusią lapę, apsaugojo paukščius ir nuo užklydusio usūrinio šuns. Jei kas nutiktų, pagalbą galima išsikviesti mobiliuoju telefonu.

Mutkūnų senbuvė Stasė Masilionienė su anūku Aurimu.

Pas kaimo senbuvę

Visi kalbinti mutkūniečiai sakė, kad geriausiai apie jų kaimo praeitį turėtų papasakoti seniausia Mutkūnų gyventoja Stasė Masilionienė. Tad ir patraukėme į jos sodybą palei kelią.

Stasė papasakojo, kad seniau Mutkūnuose buvo maždaug 28 vienkiemiai. Jos seneliai gyveno gretimoje sodyboje, kur dabar įsikūrę Petrušauskai. Turėjo 15 hektarų žemės. Senelis anksti mirė. Bobutė žemę padalijo sūnums Kaziui ir Povilui, Stasės tėvui. Dar nedidelis žemės plotelis namui buvo skirtas ir jų seseriai. Abu broliai pasistatė naujus namus. Senoji jų tėviškės sodyba buvo arčiau žvyrkelio, kur dabar likęs tik senas šulinys.

Stasė atsimena medinio kaimo kryžiaus statybą 1939 metais. Jai tuomet buvo maždaug septyneri metai. Tas kryžius iš pradžių stovėjo Jono Petrulio žemėje, vėliau buvo perkeltas į Povilo Ramanausko žemę. Tą kryžių sumeistravo Jonas Bukys. Šiandien kryžiaus nebėra. Praėjus 80 metų šį rugsėjį papuvęs nuvirto. Tebestovi prie kelio ant kalniuko kitas kryžius, akmeninis. Tik jo pastatymo aplinkybių S. Masilionienė nebeatsimena.

„Taigi aš esu Mutkūnuose gimusi, užaugusi ir visą laiką čia gyvenu. Augau su seserimi Brone. Ji gyvena Ambraziškiuose, Molėtų rajone. Sesuo kurį laiką dirbo laborante Paulionkos spirito varykloje. Buvo už mane mokytesnė. Aš tik Akmenytės pradžios mokyklą baigiau. Reikėjo padėti tėvams. Dirbau kolūkyje fermose, laukininkystėje. Ištekėjau už Vytauto Masilionio. Jis į mūsų kraštą buvo atvažiavęs iš Anykščių rajono. Jo gimtinė Jovarų kaimas netoli Surdegio. Kolūkyje Vytautas dirbo traktorininku. Mirė prieš devynerius metus.

Abu užauginome tris vaikus. Su manimi kartu gyvena sūnaus Vytauto šeima. Dukra Ramutė įsikūrusi Surdegyje, o Virga – Siauriuose“, – pasakojo Stasė.

Cementinis Mutkūnų kaimo kryžius. Jo atsiradimo istorijos niekas nebežino.

Ji mintimis pakeliavo po buvusias ir dabartines kaimo sodybas. Daug jų nebėra praūžus melioracijai. Ten gyvenę žmonės išsikėlė į Siaurius ir kitus kaimus.

„Buvusioje ūlyčioje tebestovi tik senovinė Vinco Petrulio gryčia. Ten pastaruoju metu gyveno jo anūkas Giedrius Lapinskas. Dabar jis išsikraustė į Noriūnus. Kartais dviračiu atmina į buvusius namus. Už Petrulių gyveno Jonas Bukys, toliau – Juozas Bukys…“ – vardijo pašnekovė buvusius kaimynus ir liūdnai konstatavo, kad dabar belikusios tik gal šešios gryčios su žmonėmis.

Pokalbį su prastokai girdinčia močiute padėjo palaikyti jos anūkas Aurimas Masilionis. Jo sesuo Deimantė studijuoja Kaune, o jis mokosi Noriūnų pagrindinėje mokykloje. Į pamokas nuveža mokyklinis autobusiukas.

Vaikinukas kartu su močiute aprodė ir ūkį. Masilioniai laiko apie 30 įvairių rūšių ančių, kieme lesiojo ir vištų pulkelis, pievoje žolę rupšnojo ožys su ožka. Pasak Aurimo, paukščius nuo lapių atbaido šunys. Jis nuvedė ir į šiltnamį, kur raudonavo pomidorai. Tai jo mamos Svetlanos valdos. Bene labiausiai Aurimas didžiavosi traktoriuku, be kurio kaimo darbai eitų nelengvai.

„Esu babytei pažadėjęs, kad niekur iš čia užaugęs neisiu, gyvensiu Mutkūnuose ir ūkininkausiu“, – girdint Stasei sakė jos anūkas.

Puoselėja tėvų sodybą

Pakeliui į Kupiškį dar stabtelėjome labai gražiai palikuonių tvarkomoje Ramanauskų sodyboje. Gaila, kad tądien ten nė vieno žmogaus neradome. Vėliau telefonu pakalbinta Palma Ramanauskienė papasakojo, kad čia gyveno jos vyro Vytauto tėvai – Povilas ir Vlada Ramanauskai. Jie turėjo ir dvi dukras Vidą bei Rimą. Šiuo metu šioje sodyboje tvarkosi Vytautas su Rima, gyvenantys Kupiškyje.

„Sodyboje būname nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Viena namo pusė priklauso mums. Užsiauginame daržovių. Yra sodas. Turime pirtelę įsirengę. Kaime tuo metu daug maloniau būti nei mieste“, – sakė pašnekovė.

Atminties kodas

Šimtametė autentiška buvusi Petrulių gyvenamoji troba Mutkūnuose.

Apie Mutkūnus „Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris rašo, kad nuo XVI a. pabaigos čia buvo Ukmergės pavieto bajorų žemės. Kupiškio bažnyčios metrikų knygose kaimas minimas nuo 1643 metų. Kaimas 1682 metais priklausė Kazimiero Torčylos (Elijaus sūnaus) Palėvenės dvarui ir jame buvo 13 dūmų (ūkių). Po Torčylos mirties jo valdas paveldėjo sesuo Elena su vyru Viktoru Šalkauskiu. Po jų – keturi jų vaikai. Vėliau kaimo savininkai keitėsi ne kartą.
1843 metais Mutkūnai priklausė valstybiniam Palėvenės dvarui. Kaime 1856 metais buvo 9 dūmai (ūkiai) ir 60 gyventojų. 1903 metais čia gyveno 131 žmogus.

1914–1915 metais ruoštasi kaimą skirstyti į vienkiemius, bet darbus sutrukdė karas. 1915 m. per Kupiškio kautynes visas kaimas sudegė, jo gyventojai laikinai apsistojo gretimuose kaimuose. 1919 metų vasarą mutkūniečiai vėl pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. Tai 1921 metais padarė matininkas A. Golubevas. Kaimo žemė buvo išskirstyta 24 savininkams. Didžiausi buvo Jono Keršulio (30,04 ha), Juozo Bukio (25,49 ha), Uršulės Grubienės (20,47 ha) ūkiai.

1942 metais kaime gyveno 92 žmonės. 1947 metais buvo nušautas Antanas Čerauka. 1949 metais įkurtas „Jaunosios gvardijos“ kolūkis. 1950–1975 metais Mutkūnai priklausė Aukštaičių, o 1975–1992 metais Byčių kolūkiui.

1959 metais kaime buvo Valės Pečiulienės, Uršulės Repšienės, Antano Keršulio, Kazio Kubiliaus, Uršulės Kirdienės, Jono Petrulio, Petro Gabrėno, Kazio Vanago, Kazio Leikos, Juozo Kacinausko, Juozo Vasiliausko, Emilės Kupčinskaitės, Povilo Bukio, Alfonso Palileikos, Elzės Bukienės, Vytauto Garbausko, Vinco Petrulio, Povilo Ramanausko, Teofilės Gutauskienės, Liongino Grubio, Domo Grubio, Broniaus Žiūko, Onos Leikaitės, Povilo Leikos, Bronės Laucienės namų ūkiai. Iš viso 85 gyventojai. 1979 metais gyveno 33 žmonės, 1989 metais – 20 žmonių, 2001 metais – 26 žmonės.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Kumelbalės, Lieknelis, Lunkas, Plentauka, Skynimas, Šaltalieknis, Tėlėtninkas (pievos), Lieknas, Pušynas, Samanynė (balos), upelis Aukštuoliupis.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Kupiškėnas (84.15.188.1)

    2019-10-26 at 00:42

    Neberadot baisesnio kaimo aprašyt???

    • 77 (188.69.197.90)

      2019-11-01 at 21:00

      Kas ten baisaus? Labai dailiai sodybos prie „upelio“ sutūpusios. Gaila, ne visos atsilaikė prieš melioracijos buldozerius.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų