Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

JUNGTINĖJE PARODOJE – VELTOS SUKNELĖS IR LENGVI POTĖPIAI

Prisijaukinusi vilną Rasa Krikščiūnienė atsinaujino savo spintą. Ši rankinė velta čerpine technika.

Kūryba gali būti ne tik sielos skausmo malšinimas, bet ir džiaugsmingos akimirkos, pagyvinančios niūrią kasdienybę. Be šio atsipalaidavimo būdo savęs neįsivaizduoja ir tautodailininkė Vida Kaulakienė, ir vilnos vėlimą pamėgusi Rasa Krikščiūnienė.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Svarbiausia praktiškumas

Praėjusį penktadienį liaudies meno studijoje „Židinys“ vyko šių dviejų kūrybai neabejingų moterų jungtinė paroda.
R. Krikščiūnienė vilnos vėlimu pradėjo domėtis prieš ketverius metus. Iki tol bandė kitus rankdarbius – siuvinėjo, mezgė, nėrė, vijo tautines juostas, lipdė. Kadaise ir labai madingas seges-gėles bandė velti, tačiau į šią veiklą neįsitraukė. Anot jos, tam pristigo laiko.

Grįžti prie vilnos vėlimo paskatino internete pamatytos suknelės, rankinės ir kiti moteriški dalykai. Taip Rasos spinta prisipildė nauja veltų suknelių, rankinių, papuošalų ir netgi avalynės kolekcija.

„Nusiveliu tik tai, ką noriu dėvėti“, – su šypsena kalbėjo vilną velianti moteris.

Labiausiai prie širdies R. Krikščiūnienei – šlapia vėlimo technika. Rūbams ji naudoja švelnią vilną, vadinamąją sluoksną, o rankinėms tinka ir karšinys. Rasa eksperimentavo įveldama įvairius siūlus, šilko juosteles, marlę, karoliukus.

Rasos Krikščiūnienės velti batai.

Šio pomėgio neapleidžianti moteris atskleidė, kad vienai suknelei nuvelti prireikia apie 300 gramų vilnos. Smagiausia vėlimo dalis yra galutinis rezultatas – kurdamas dėlioji, planuoji, o galutinis rezultatas vis tiek būna netikėtas.

„Pati mieliausia – pirmoji suknelė. Tačiau ir kiti darbai man brangūs. Labai smagu, kai žmonės pastebi mano darbus. Pavyzdžiui, einu su rankine per miestą, prieina nepažįstama moteris, pačiupinėja, pagiria“, – pasakojo Rasa.
Vilną velti mėgstanti R. Krikščiūnienė kūriniuose akcentuoja praktiškumą. Suknelės nešiojamos iš abiejų pusių. Nusibodo viena pusė – išverti ir nešioji kitą. Velti pavyzdėliai stalčiuose irgi nedūla – virsta servetėlėmis ar nusibodusios kėdės užtiesalais. Pasak jos, vilnonius rūbus tinka nešioti bet kuriuo metų laiku, tik veliant reikia atsižvelgti į sluoksnio storį.
Kadangi Rasa dirba sėdimą darbą, grįžus namo jai reikia judesio. Todėl vėlimas jai tinka. Atsistojusi prie stalo moteris derina spalvas, dėlioja vilną, ją šlapina muiluotu vandeniu, susuka į bambukinį kilimą ir velia. Juokauja, kad kočioja ją tol, kol faktūra tampa panaši į kiaulės odą. Kartais taip būna įsijautusi į kūrybinį procesą, kad nebepastebi, kad atėjo naktis.
„Vyras kartais užpyksta, liepia liautis triukšmavus ir eiti gulti, nes jau vidurnaktis“, – juokiasi R. Krikščiūnienė.
Komplimentų Rasos kūriniams negailėjo ir jos pasveikinti atvykusi etnografė Alma Pustovaitienė. Anot jos, folkloro ansamblio „Kupkėmis“ narė Rasa yra giliai mąstanti, o jos velti kūriniai atrodo lyg persipinantys į sutartines.
„Rasos darbai tokie kosmopolitiški. Vienoje suknelėje telpa žemė, dangus ir požemis – viskas viename. Jei Rasa ką daro ar sako – tai svariai, apgalvotai. O kiek man riešinių ji yra nunėrusi“, – kolektyvo narę gyrė A. Pustovaitienė.

Vida Kaulakienė tapo jau daugiau nei dvidešimt metų. Iš pradžių liejusi akvarelę, pamažu prisileido aliejinius dažus ir juos derino su kitomis mišriomis dailės technikomis.

Kuo senesni, tuo gražesni

Kita parodos autorė Vida Kaulakienė savo kūrybą pristatė trumpai.

„Kuriu iš to, ką turiu“, – sakė tautodailininkė ir padėkojo kolegoms už tai, kad ją prisiminė ir ištraukė iš palėpės.
Tapyti Vida pradėjo prieš daugiau nei dvidešimt metų. Pirmieji potėpiai ant gruntuoto kartono buvo išlieti akvarele, vėliau bandyta kurti aliejumi ir jį derinti su kitomis mišriomis technikomis. Anot kūrybiškos moters, kitąsyk ir po ranka pakliuvusiu pieštuku ant popieriaus gabalėlio galima ką nors sukurti. O kuo senesni darbai, tuo jie tautodailininkei gražesni. Gal dėl to, kad buvo kūrybinių pakilimų.

Tautodailininkė Vida Kaulakienė tikina kurianti iš to, ką turi. Pirmi darbai jai – patys gražiausi.
Autorės nuotraukos

Kūryba visada lydėjo V. Kaulakienės kasdienybę. Pasak tautodailininkės, dirbdama Šimonių kultūros namuose turėjo kertelę galerijai, kurią teko nuolat kuo nors užpildyti. Mama bei kiti giminaičiai irgi turėjo kūrybinio polėkio.

„Mamos teta labai daug megzdavo – gyveno iš mezginių. Senelis buvo medžio meistras“, – teigė meniškos sielos moteris.
Nors šiuo metu eksponuojami V. Kaulakienės tapybos darbai, tautodailininkė žinoma kaip pynėja iš vytelių, dievina fotografiją ir kuria eilėraščius. 2005 metais moteris buvo apdovanota poetės kupiškėnės Uršulės Tamošiūnaitės premija ir yra išleidusi poezijos knygelę „Šimtas šilumos blyksnių“.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų