Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

OAZĖ, KURIOJE GYVENA GERI IR GRAŽŪS ŽMONĖS

„Svečio akimis“

Rasa Vasilevičiūtė prie Henriko Orakausko skulptūros „Piemenėlis“.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Prieš kurį laiką Kupiškyje viešėjo grafikė, tapytoja, juvelyrė, projekto „Knygų šalis“ savanorė Rasa Vasilevičiūtė. Iš Zarasų kilusi menininkė Kupiškio viešojoje bibliotekoje pristatė kūrybinę parodą „Potėpiai“. Rasa noriai papasakojo apie savo kūrybą ir įspūdžius apsilankius svečiame mieste.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Esate sakiusi, kad jūs – tradicinės tapybos šalininkė. Nemėgstate naujovių?

Esu šiek tiek seno sukirpimo. Tačiau juk viskas, kas nauja ir yra užmiršta sena. Taip jau nutiko, kad pagrindų mokiausi pas mokytojus, kurie nesivaikė vienadienių idėjų. Nuosekliai mokė mane abėcėlės, kuri, jų žodžiais tariant, ir suteikė dabartinę kūrybinę laisvę.

Grafika taip pat jūsų duona. Kuri grafikos rūšis jums artimiausia? Ar tai, ko neįmanoma išreikšti teptuku, galima perteikti raižant adata?

Studijuodama Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje apsisprendžiau mokytis grafikos. Kuriant vaizduojamieji ir taikomieji menai tik papildo vieni kitus.

Tuomet profesorius Romualdas Inčirauskas man sakė, kad teks gerokai pasistengti pereinant iš taikomųjų menų į vaizduojamuosius. Reikia labai norėti ir gerai pasiruošti. „Važiuok“, – paskatino mane profesorius.

Grafika, tiksliau estampas (pranc. estampe – autorinis antspaudas), niekada nebuvo mano duona, greičiau – didi Meilė. Tai viena iš tų nuostabių, stebuklingų sričių, kaip ir laikas studijuojant Vilniaus dailės akademijoje (VDA).

Tiesa ta, kad tai, ką gali pasakyti adata, yra sidabrinis šnabždesys, ir tai, ką gali teptukas, yra šokis, o spalva – beribis pažinimo džiaugsmas.

Kas paskatino mokytis juvelyrikos, tapybos tušu?

Mokytis tapyti tušu paskatino tėtis Laimutis Vasilevičius. Tiesiog pasakė, kad jei jau piešiu mokykloje plakatus, galėčiau išdrįsti pasimokyti to rimčiau. Apie šią kūrybos sritį galima ir atskirą straipsnį rašyti.

Juvelyrikos specialybę pasirinkau, nes ji man pasirodė įdomi. Nesuklydau. Studijų metu patirtas atradimo džiaugsmas buvo neįkainojamas. Prieš stojamuosius egzaminus Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, kur studijavau juvelyriką, mokiausi pas dailininką, pedagogą Romualdą Pučeką. Jo vedina mokiausi tapybos ir piešimo pagrindų.

Kas yra jūsų autoritetas?

Man pavyzdžiai yra Mokytojai iš didžiosios raidės: Viktoras Šocikas, Arūnas Jonikas, Dalia Dokšaitė. Visi jie labai skirtingi, kiekvienas jų – savo srities profesionalas. Dabar irgi bendraujame. Visada su jais pasitariu imdamasi naujų idėjų. Labai vertinu tylų man svarbių žmonių palaikymą.

Norėčiau išskirti ir savo diplominio darbo vadovą Raimondą Miknevičių bei profesorių Albertą Gurską – jis buvo šrifto dėstytojas.

Seku pamokas ir autoritetų, kurių jau nebėra – esu amžinatilsį profesoriaus grafiko Leono Lagausko mokinė. Jis su manimi, dar jauna studente, žinių bagažu dalijosi, o aš L. Lagausko patirtį sėmiau su didžiausiu entuziazmu. Šio Mokytojo pamokos man buvo išties vertingos.

Rasos Vasilevičiūtės autoportretas. Drobė, aliejus 30*40cm.

Darbuojatės dailės studijoje „Viksva“, Vilniuje. Kokio amžiaus žmonės ten ateina? Ar tiesa, kad išmokti piešti gali kiekvienas, tik reikia įdėti daug darbo?

„Viksva“ – studija jaunimui ir suaugusiems, norintiems pasigilinti į tradicines grafikos technikas, tapybą ir akademinį piešimą.

Čia ateina žmonės, kurie ne tik mėgo dailę mokyklos laikais, bet ir jaunimas, siekiantis išmokti akvarelės kalbą ar atsispausti savarankiškai išraižytą atspaudą.

Kiekvienas mes esame kūrėjai. Kuriame gyvendami savo gyvenimą. Tačiau norint mokėti skaityti, rašyti, dera susipažinti su abėcėle. Stebinti pasaulį akys ima studijuoti: o kaip visa tai, ką matai, perduoti žiūrovui? Taip, kaip rašytojas gali ištobulinti savo rašymo įtaigą, kad skaitydami pamirštame, jog tai kažkieno kūrinys, taip ir dailininkas išlavina profesionaliai dailės kalbą. Be abejo, galima išmokti suvokti perspektyvą, kompozicijos pagrindus, ir išmokti kaip atlikti viena ar kita technika kūrybinį darbą. Talentas atsiskleidžia toliau bedirbant, kiek menininkas gilus, kiek turi supratimo ir patirties atskleisti jį supantį pasaulį, perteikti gamtos grožį ar žmogaus charakterį.

Esate projekto „Knygų šalis“ savanorė. Talkinate kolegei Sigutei Chlebinskaitei. Kaip ši veikla padeda jums atsiskleisti kūrybine prasme?

Dailininkės Sigutės Chlebinskaitės projekte „Knygų šalis“ dalyvauju nuo 2002-ųjų. Mes toje pačioje grupėje kartu studijavome grafiką Vilniaus dailės akademijoje, tad esame giminingos sielos. Šis projektas – išliekamąją vertę turinti knygos, meno bei kultūros vertybė. Dalyvauti „Knygų šalis“ projekto renginiuose Lietuvoje ir užsienyje yra didelis džiaugsmas ir, ko gero, viena iš įsimintiniausių patirčių, praturtinta didžiais autoritetais, pažintiniu darbu bei bendryste.

Du kartus lankėtės Kupiškyje. Koks jis, svečio akimis?

Kupiškis – gerų ir gražių žmonių oazė. Čia atvykusi jaučiuosi taip, lyg būčiau namuose. Gal dėl to, kad pati esu kilusi iš Aukštaitijos. Šiame mieste sutikti žmonės buvo dėmesingi ir nuoširdūs.

Pirmą sykį Kupiškyje lankiausi su dailininke S. Chlebinskaite, antrą kartą – kartu su tėčiu L. Vasilevičiumi. Antrąsyk pamačiau daugiau. Tiek aš, tiek tėtis buvome sužavėti muziejaus darbuotojų svetingumu. Likome pakerėti Henriko Orakausko skulptūrų. Patiko ir kepyklėlė prie Kupos upės, į kurią dar norėsiu grįžti.

Iš Kupiškio dera pasimokyti meilės ir pagarbos savo miestui bei krašto istorijai. Noriu palinkėti sėkmės ir toliau darniai puoselėti kultūrinį palikimą.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Patarimas (90.140.155.60)

    2019-10-13 at 21:11

    Pasisemkit to optimizmo iš straipsnio herojės,nes Jums akivaizdžiai jo trūksta.

  2. (78.63.160.76)

    2019-10-12 at 07:09

    per daug jau čia optimizmo . 🙁 Kupiškis , išvis fenomenalus miestas kuriame einant gatve negalima šypsotis- būsi neteisingai suprastas, įėjus į kavinę ar parduotuvę pasisveikinsi – pažiūrės kreivai , o jei sutikęs senai matytą draugą , į klausimą ,, kaip gyveni “ atsakysi – ,, gerai “ tai jo vėl ,, nematysi “ mažiausiai pusę metų . Tai va taip męs čia ir gyvename…..

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų