Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Rezervuota jaunimui

MEDIKAS DIDŽIUOJASI SAVO KILME IR TARME

Iš Adomynės kilęs Linas Davainis – vidaus ligų gydytojas rezidentas. Šie mokslo metai jam ypatingi. Vaikinas nori tapti diplomuotu hematologu ir kryptingai siekia savo tikslo. Dešimt metų medicinai paskyręs Linas drąsiai teigia, kad medicinos sistema nėra tobula, o gydytojas irgi yra žmogus, kuris išalksta, pavargsta ir svajoja apie atostogas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Tendencijų priekyje

L. Davainis darbuojasi Vilniaus Santaros klinikose. Jam patinka tyrinėti terapines ligas, todėl pasirinko vidaus ligų rezidentūrą.

„Dabartinis medicinos tikslas šiek tiek pakitęs. Svarbiau ne išpjauti, o išgydyti ar bent jau suvaldyti ligą. Aš noriu būti naujausių tendencijų priekyje“, – sako Linas.

Pašnekovas neseniai pradėjo dirbti onkohematologijos skyriuje ir gydyti piktybines kraujo ligas. Viena iš jų – kraujo vėžys. Linas šią ligą įvardija kaip šiuolaikinės civilizacijos rykštę. Anot jo, ir medikams visiškai nėra aišku, dėl ko kyla vėžiniai susirgimai. Yra tik maža dalis vėžio rūšių, kurių priežastys aiškios, pvz., paveldėjimas.

Prieš tai Linui teko dirbti budinčiu vidaus ligų gydytoju, praktikuotis ligoninės priėmimo skyriuje, kur patyrė pačių įvairiausių nutikimų. Jaunas specialistas teigė, kad kiekvienas atvejis yra unikalus. Dirbant gydytoju, reikia turėti daug psichologijos žinių. Pasak L. Davainio, pasitaiko pacientų, kurie serga, nes patinka būti gydomiems. Tokie žmonės jaučiasi vieniši, neišklausyti, nori pasikalbėti. Dažnai tai būna pagyvenusio amžiaus senjorai, kurie prašo skubios pagalbos dėl to, kad juos sunervino žentas, marti ar kaimynas. Taip pat yra pacientų, kurie patys nesigydo, o tik kaltina medikus.

Linui nerimą kelia tai, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie perdėtą dėmesį skiria savo sveikatai. Tokiems asmenims kiekvienas kūno siunčiamas signalas interpretuojamas kaip liga. Linas ironizuoja, kad tokie jaunuoliai gali ir dėl spuogo naktį į priimamąjį atvykti. Pasak pašnekovo, dažniausiai tai – jaunos merginos, kurios gyvena vartodamos raminamuosius vaistus.

„Greičiausiai tai prasideda visai nekaltai, neva nieko nenutiks, jei prieš egzaminą išgersi raminamųjų. Su laiku prie šių preparatų priprantama. Dažnai merginos teisinasi ir sako, kad save vaistais ramina, nes paliko vaikinas, sunkus darbas arba prisidengia kitomis priežastimis“, – pasakojo L. Davainis.

Išgydyti nuo šios priklausomybės, pasak Lino, gali psichoterapija, liaudiškai tariant, paprasčiausias pokalbis. Tačiau šalyje valstybės remiamos psichologinės pagalbos nėra užtektinai.

Apie slaugą ir netradicinį gydymą

Gydytojo nuomone, sveikatos sistema Lietuvoje turi ir daugiau trūkumų. Vienas jų – nėra jokios slaugos strategijos.

„Gal šiek tiek ir hiperbolizuoju, bet dažniausiai žmogus baigia gyvenimą su sukištais vamzdeliais į įvairias kūno ertmes ir gargiantis. Aš labiau palaikau hospiso idėją, kai žmogus paskutines dienas praleidžia oriai. Taip pat galėtų būti daugiau slaugos namų, kuriuose darbuotųsi tiek slaugytojų, kiek iš tikrųjų reikia“, – požiūrį išsakė medikas.

Pasak Lino, ne vienas pacientas slaugos namuose miršta nuo bado, nes dėl negalios negali parodyti, ar pasakyti, kad nori valgyti. L. Davainio manymu, taip yra todėl, kad slaugytojų, dirbančių slaugos namuose, yra per mažai ir jos nespėja atlikti visų joms priskirtų pareigų.

„Kad ir labai norėtų, slaugytojai negalėtų kiekvieno paciento pamaitinti, nes jų darbo krūvis per didelis. Aš tai vadinu slaugos personalo krize“, – teigia Linas.

Anot mediko, slaugytojo darbas niekuomet nebuvo laikomas svajonių darbu. Visuomenė jauną žmogų dirbantį slaugoje vertina kaip tą, kuriam nesusiklostė karjera. Taip pat šiandieninėje medicinos sistemoje iš tarybinių laikų atėjusi hierarchija, kad slaugytojas laikomas gydytojo tarnu.

„Iš tikrųjų slaugytojas ir gydytojas yra lygūs. Gydytojas atlieka vieną funkciją, slaugytojas – kitą, o jo padėjėjas – trečią. Dar manau, kad mums trūksta specialistų, kurie galėtų formuoti slaugos strategiją visos šalies mastu“, – sako Linas ir supranta, kodėl geri slaugos specialistai emigruoja į užsienį. Ten jie yra gerbiami.

Jaunasis medikas išsakė nuomonę ir apie netradiciniais gydytojais save vadinančius asmenis. Linas juokauja, kad tokie „gydytojai“ medikams netrukdo. Pats nesistengia būti teisuoliu ir neįrodinėja, kaip žmogui reikia gydytis. Tradicinės medicinos šalininkas mano, kad kiekvienas suaugęs žmogus yra pakankamai už save atsakingas ir gali rinktis, kur ir kaip jam gydytis. Visgi Linas pabrėžia, kad susirgę sunkia liga ir netradiciškai besigydantys asmenys pradeda kreiptis į medikus.

Nusiramina pavalgęs

Blogiausia, anot L. Davainio, yra matyti kenčiantį žmogų ir suprasti, kad niekuo negali jam padėti.

„Nesu bejausmis, imu į širdį pacientų ir jų giminaičių kaltinimus, net jei jie ir nepagrįsti“, – atvirauja pašnekovas.

Gydytojas rezidentas prisipažįsta, kad kaip ir visi žmonės būna pavargęs ir piktas. Kai Linas pradeda jausti, kad išsiveržia neigiamos emocijos, eina pavalgyti. Užkandus emocijos nuslūgsta ir galima grįžti prie darbų.

Rezidento darbo krūvis gan didelis. Po naktinio budėjimo vaikinas skuba į Santariškių klinikas, kur laukia kiti darbai.

„Dauguma vis dar mano, kad nuo protinio darbo nepavargstama. Dažnam žmogui darbas – griovį iškasti, karves melžti ar rąstus tampyti“, – pastebi L. Davainis apie vis dar vyraujančius visuomenėje stereotipus.

Linas teigė seniai atostogavęs. Kartais pasvajoja, kad norėtų išvykti į kokią nors pažintinę kelionę ar žygį pėsčiomis. Bet atostogas bent jau metams teks pamiršti dėl didelio darbo krūvio.

Linas Davainis Uošvės Liežuvio saloje. Gydytojas rezidentas savo kilmės, kupiškėniškos tarmės neslepia bendraudamas nei su kolegomis nei su pacientais ir ja didžiuojasi.
Autorės nuotrauka

Savo šaknų neslepia

Nors šiandieninė jaunojo mediko ambicija yra tapti hematologu, jis sako, kad tai dar ne pabaiga. Anot Lino, pasiekus savo tikslą reikia susikurti naują ir nesustoti. Blogai, kai mažai ambicijų turintys žmonės mano, kad užtenka pasistatyti ištaigingus rūmus ir jau viskas gyvenime pasiekta.

„Mūsų tauta turi labai daug kaimo literatūros – Vingių Joną, Sigutę ir kitus literatūrinius veikėjus. Tačiau kur kas mažiau turime dvaro literatūros. Gal taip yra todėl, kad vargšas kaimo žmogus buvo kūrybiškesnis už visko turintį dvarininką?“, – filosofavo Linas.

Prakalbus apie gimtąjį kraštą, medikas išsidavė, kad gimtojoje Adomynėje lankosi ne taip dažnai, kaip norėtų, tačiau vizijos į gimtinę grįžti ateityje neatmeta.

„Jei Adomynė neišnyks, grįšiu į ją po kokių keturiasdešimties metų, – pokštauja Linas, – o jei rimtai, tai svajoju grįžti į tėviškę ir auginti avis ar kokius kitus gyvūnus“.

Kol kas gydytojui rezidentui patinka gyventi Vilniuje. Šiame mieste jis tikina atradęs laimę daryti tai, ko troško – padėti žmonėms. Iš šiemet mažosios kultūros sostinės vardą gavusios Adomynės kilęs vaikinas didžiuojasi būdamas kupiškėnas. Kartais kolegoms ir pacientams vieną kitą tarmišką frazę pasako. Gimtos tarmės nepamiršęs Linas Kupiškį kolegoms apibūdina kaip jaukų, mažą miestelį prie Lėvens užtvankos.

Reklama
3 Komentarai

3 komentarai

  1. Buvusi auklėtoja (78.63.164.245)

    2019-09-12 at 17:23

    Sėkmės, Linai.

  2. sveikinu (85.206.221.127)

    2019-09-11 at 16:53

    šaunuolis.Laukiame Kupiškyje,kad ir po 40 metų..:)

  3. 123 (78.63.190.160)

    2019-09-04 at 16:51

    Tai pademonstruok tas savo šaknis, čia pas mus jau keletą dr. senelių seniai pakeisti reikėtų (tiesa, jie ne hematologai)

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų