Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

SUNKUMŲ KUPINAS GYVENIMAS ATVĖRĖ BLAIVYBĖS VARTUS

Po skaudžios nelaimės Jonas Vareika išsigydė priklausomybę nuo alkoholio ir jo nevartoja jau 7 metus.
Autorės nuotraukos

Alizavoje gyvenančio Jono Vareikos gyvenimas nelepino – pats augęs vaikų namuose vyras visomis išgalėmis kovojo, kad neprarastų savo vaikų. Jonas atvirai papasakojo, kaip įveikė priklausomybę nuo alkoholio ir koks pomėgis padėjo jam rasti sielos ramybę.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Lengva nebuvo

J. Vareika savo tėvus prisimena labai mažai, nes būdamas ketverių metų pašnekovas pateko į vaikų globos namus. „Mūsų, brolių ir sesių, šeimoje buvo daug. Šeimoje buvau vidurinis vaikas. Vyresni išeidavo į mokyklą, o aš likdavau su mažesniais. Kai būdavo labai šalta, kamšydavau mažą brolį ir sesę skudurais, kad nesušaltų. Dar atsimenu, kad ištisai laukdavau mamos, tėtis grįždavo girtas. Vargingai gyvenome. Namo stogas buvo toks kiauras, kad kai eidavome miegoti, dangus matydavosi. Dar buvau mažas, kai mane išvežė į vaikų namus. Visus metus verkiau, kaip man buvo sunku. Tačiau tėvų nesmerkiu, nes nieko apie juos nežinau“, – apie vaikystės skaudulius kalbėjo Jonas.

Augdamas vaikų namuose vyras pasižadėjo, kad jei turės šeimą, tai stengsis, kad jo vaikai tokių sunkumų nepatirtų.
Deja, ir paties vyro gyvenimas buvo nelengvas. J. Vareika susituokęs, susilaukė trijų atžalų. Atrodo, viskas lyg ir gerai klostėsi, bet vieną dieną sutuoktinė pareiškė, jog myli kitą.

„Žmona man tėškė, kad su nauju mylimuoju gyvens daug geriau, ir man reikėjo išsikraustyti“, – atsiduso vyras.
Pašnekovas nusprendė, kad dėl vaikų globos nekariaus, nes mama yra svarbiau negu tėtis. Kad buvusi žmona sėkmingai gyventų su nauju draugu, Jonas poros turimas skolas persirašė savo vardu ir paliko šeimos namus. Vyras kasdien lankydamas vaikus pastebėjo, kad žmona su sugyventiniu nuolat girtauja, ir tai jam kėlė nerimą.

„Vieną žiemos vakarą grįžtu po darbo. Buvo šalta ir nemažai prisnigta. Žiūriu – ateina pas mane pusnuogiai vaikai. Sako: „Tėtuk, mama mus išvarė gyventi pas tave.“ O jie dar maži buvo“, – graudinosi prisiminęs Jonas.

Vyras nedelsdamas kreipėsi į seniūniją prašyti socialinio būsto. Taip pašnekovas su vaikais apsigyveno „baltaisiais rūmais“ alizaviečių pramintame daugiabučiame name. Pasak J. Vareikos, būstas buvo apleistas. Prieš tai gyveno netvarkingi, išgeriantys žmonės, kurie butą pavertė landyne. Vienišas daugiavaikis tėvas turėjo įdėti daug pastangų, kad butas būtų tinkamas šeimai įsikurti.

Namuose, kuriuose kūrėsi J. Vareika su savo atžalomis, nebuvo net krosnies. Reikėjo pačiam ieškotis plytų ir sumūryti krosnį, be to, turėjo imtis bet kokių darbų. Už juos vyras prašydavo atsiskaityti šiek tiek pinigais, o daugiau daiktais – baldais, indais ir kitais namų apyvokos reikmenimis. Pašnekovas prisiminė, kad vaikams nebūtų šalta, iki penktos ryto kūrendavo krosnį žaliomis malkomis, o tada nusnaudęs keletą valandų lėkdavo į darbus. Praėjus metams vyras neatlaikė pečius slegiančios naštos ir pradėjo vartoti alkoholį.

„Įsivaizduokite: pastoviai trūksta maisto, stinga pinigų ir nuolatinė baimė, kad galiu prarasti savo vaikus. Be to, turiu grąžinti krūvą skolų, nuo kurių norėjau apsaugoti savo vaikus, o išėjo atvirkščiai. Psichologiškai neatlaikiau ir palūžau“, – prisipažino J. Vareika.

Nelaimė privertė keistis

Vartodamas alkoholį, daugiavaikis tėvas tokiu būdu malšindavo nuovargį ir stresą, vyras dirbo bet kokius pagalbinius darbus ir negailėjo sveikatos, kad tik sudurtų galą su galu. Kartą po darbų nuėjęs prigulti, Jonas nubudo tarsi po baisaus košmaro.
„Tądien supjoviau dvi priekabas malkų. Buvau pavargęs ir išsekęs. Neslėpsiu, buvau ir šiek tiek išgėręs. Pasakiau vaikams, kad ramiai kieme pažaistų, kol aš pasnausiu. Kol vaikai žaidė, į kiemą atėjo kiti kaimo vaikai ir pakvietė ateiti pas juos. Vienas iš jų turėjo pasislėpęs benzino ir nežinau, ar jie žaisdami, ar tyčia taip padarė, bet apipylę šiuo skysčiu uždegė mano dukrą“, – pasakodamas apie nelaimę sunkiai žodžius rinko pašnekovas.

Apdegusi Jono dukra buvo išvežta gydytis į Vilnių, o sūnus paimtas į Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namus, kol paaiškės visos įvykio aplinkybės.

„Kiekvieną dieną po darbų myniau dviratį maršrutu Alizava–Paketuriai, kad aplankyčiau savo sūnų, nes baiminausi jį prarasti. Ir man pavyko, labai greitai jį išleido gyventi pas mane“, – džiaugėsi nelaimės ištiktas tėtis.

Jonas Vareika negali būti negrojęs. Su tuo turėtų susitaikyti ir jo būsima gyvenimo draugė.

Po šio įvykio Jonas tvirtai nusprendė atsisakyti alkoholio ir ieškoti pagalbos. Pradėjo domėtis Minesotos programa ir susiradęs įstaigą, kurioje ji taikoma, išvyko. Sakė, jog tai daręs todėl, kad nuo ugnies nukentėjusios dukros skausmas nenueitų veltui. Dabar pašnekovas džiaugėsi, kad alkoholio nevartoja jau 7 metus. Iš priklausomybės išsivadavęs vyras teigė, kad pasitaiko žmonių, kurie siūlo išgerti, bet jis griežtai atsisako. Būti blaiviam daug geriau, o alkoholio vartojimas tik laikinai padeda pamiršti problemas.

Priešingai atsitiko buvusiai Jono žmonai. Po dukros apdegimo ji kaip gėrė, taip ir tebegeria. Ir nors tai buvusi Jono sutuoktinė, vyriškiui vis vien skaudu ją visada neblaivią matyti.

Metęs gerti Jonas ėmėsi prevencinės veiklos, kad tokie nelaimingi įvykiai kaime nepasikartotų. Vyras savanoriškais tikslais Alizavos jaunimą pradėjo mokyti žaisti futbolą ir jam tai puikiai sekėsi. Vaikų, norinčių žaisti mokyklos stadione, netrūko, o ir rezultatai buvo geri – sutriuškindavo net sporto mokyklą. Be to, per trejus metus, kuriuos J. Vareika pašventė vaikų sportiniam užimtumui, nenutiko nė vieno chuliganiško įvykio.

„Pats neblogai žaidžiau futbolą, kai gyvenau internate Biržuose, buvau Biržų „Medžio“ komandos narys. Nors aš nedidelis, bet labai vikrus. Savu laiku buvau rezultatyvus žaidėjas“, – tikino Jonas.

Šiandien J. Vareikos vaikai užaugę. Dukros gyvena pas motinos giminaičius Vilniuje. Tėčio Jono manymu, ten joms daug geriau, sostinėje merginos įgis geresnį išsilavinimą ir turės šviesesnę ateitį. Sūnus pasiliko gyventi su tėčiu, tačiau ar ilgai, neaišku, nes jis turi šaukimą tarnauti Tėvynei, o atlikęs tarnybą gal išvyks gyventi pas draugę.

Nė dienos be muzikos

Kalbantis su Jonu žvilgsnį prikausto kambaryje stovintys muzikos instrumentai – sintezatorius ir armonika. Pasirodo, muzika yra pagrindinis vyro pomėgis – net ir vargingai gyvendamas šiems instrumentams sugebėjo susitaupyti. Grodamas pašnekovas ir sielą nuramina, ir pailsi.

„Esu savamokslis. Kadaise grojau armonika kaimo kapeloje, dabar groju savo malonumui. Kartais kas nors paskambina, paprašo kokioje nors šventėje pagroti. Aš nesu gobšus ir sakau, kiek norite, sumokėkite simboliškai, man svarbu, kad galiu pagroti. Visai neseniai grojau viename privačiame renginyje, tai visą dieną pragrojau ir žmonės nenorėjo manęs namo paleisti“, – džiaugėsi Jonas.

Paklaustas, apie ką šiuo metu svajoja, Jonas atsakė, kad jau yra atpratęs apie save galvoti, planuoti. Tik norėtų, kad sūnus pradėtų savarankišką visavertį gyvenimą ir jam nereikėtų kęsti tokio nepritekliaus, kokį patyrė vaikystės metais.
Giliai širdyje Jonas svajoja surasti savo žmogų. Ypač, sakė, tai pajaučia žiemą ir ta pastovi vienatvė labai slegia. Didelių reikalavimų būsimai gyvenimo draugei vyras nekelia. J. Vareikos svajonių moteris turėtų nevartoti alkoholio, mėgti pasivaikščiojimus ir susitaikyti su tuo, kad jis negali būti negrojęs. Ruošti valgį mokėti nebūtina – gyvendamas vargingai Jonas įpratęs duonos su vandeniu pavalgyti ir nesiskųsti.

„Tik ūkininkės nenorėčiau, nes jau atsikandau darbo su gyvuliais. Esu baigęs gyvulininkystės mokslus, dirbau Danijoje ir ūkyje vargti daugiau nenorėčiau“, – manė draugės ieškantis Jonas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų