Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Nuomonės

MŪSŲ VASARA RYŠKI

Ada DVARIONAITĖ

Dar būna vasariškos tvankos, bet rugpjūtis ritasi į pabaigą, paskutinis vasariškas savaitgalis, – belieka atsidusti, kaip visada, išlaukti dalykai pralekia, lyg kas juos vytų. Jau nuo birželio šaukė radijo ir televizijos reklamos į ryškią vasarą. Kvietė keliauti, siūlė maršrutus, masino prie jūros, į saulę.

O ryškioje saulėje pasimato ne tik ryškūs daiktai, bet ir ryškūs šešėliai, ryškios tampa nuodėmės ir ryškios dorybės.
Vieną liepos savaitgalį giminiški pasikieminėjimai nuvedė į Pakutuvėnus Plungės rajone, į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Šventovė stovi atokiai, iki jos dulka vieškelis per geltonus javų laukus. Šventoriaus tarsi nėra, bene visa laukymė yra tapusi dvasios švarinimo vieta.

Mat po didele liepa atokiau nuo žmonių ir visų takų pastatytas suolas. Ant jo sėdi kunigas, brolis pranciškonas. Greta sėdi moteris. Jiedu kalbasi. „Išpažinčių kunigas klauso“, – girdžiu šalia sakant.

Kaip, klausykla lauke, po medžiu? Labai neįprasta, niekur nematyta. Iki to suolo-klausyklos reikia eiti per girgždančius akmenukus, toliau per lygiai nušienautą veją, lyg savąjį pilną dvejonių ir nerimo kasdienybės kelią įveikti. Matyti, nelengva nužingsniuoti tą atkarpą iki visiško atvirumo ir prisipažinimo – vaikšto susikaupę jauni vyrai, brandžios moterys, jaunuoliai, laukdami savo eilės prisėsti ant suolo.

Dviese kalbasi ilgai, moterys šluostosi ašaras, vyrų kalbėjimas su tylos intarpais. Stebiu iš tolo, negirdžiu žodžių, ruošiuosi ir aš ten eiti. Vėliau sužinosiu, kad Pakutuvėnuose dvasinės paramos ir pagalbos sulaukia turintieji priklausomybių, norintieji atsikratyti alkoholio, kvaišalų vergovės, turintieji moralinių kasdienio gyvenimo sunkumų.

Ir bažnyčia čia maža, jauki, santūrios puošybos, bet labai šviesi, šventųjų mažos skulptūrėlės, kaip vaikai, sėdi ant palangių, nuleidę žemyn kojas. Per šv. Mišias daug giedama. Meldžiasi ir gieda visi, nes ant sienos projektoriumi rodomi giesmių tekstai. Daug plojama ir džiaugiamasi. Krikštijami naujagimiai, visi juos pasveikina. Po Mišių dažnai bendruomeniškai ragaujama vienuolių išvirta košė, kunigas skuba į kavinės kampelį išvirti norintiesiems kavos.

Dalijant Dievo kūną Sakramentą, kai kurie į eilutę stoja, ant krūtinės sukryžiavę rankas. Juos kunigas tik palaimina, jiems dabartinė liturgija neleidžia dalyvauti visuose ritualuose. Bet jie nėra atstumti, jie – bendruomenės dalis. Kitose bažnyčiose to nemačiau. Nedrįstame to daryti ir to priimti. Nes – ką žmonės pagalvos?

Kad sužinotum, ką žmonės pagalvos, kai vasaros saulė tokia ryški, kai ryškios mūsų nuodėmės, užtenka paskaityti internautų komentarus. Jie pikti. Bet išmintingi žmonės sako, kad pyktis – tai pagalbos šauksmas. Ko trūksta piktiesiems ir neramiesiems?

Lauko kavinaitėje sėdi dvi moterys, geria kavą, žvalgosi į gatvę. Pamato pažįstamą, nulydi komentarais: „Matai, o buvo tokia pilka pelytė, dabar kaip išsipusčiusi. Matyt, šelpėjų turi, ir ko jai neturėti, viena, niekas netrukdo…“ Ir pradeda skaičiuoti, kiek kuri turi suknelių, tik jos prastesnės nei ana, ką tik gatvėje nutolusi.

„Saugokimės persisotinimo, gyvenkim budriai ir sąmoningai. Tikslui negalima aukoti visko, nes rezultatas nebedžiugins… Kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena situacija mums yra egzaminas ir galimybė, misija, kuri grūdina ir augina. Stipriausiai augina ne laimėjimai, o kliūtys, nesėkmės, sielvartai“, – tai mintys iš šią ryškią vasarą perskaitytos kunigo Algirdo Toliato knygos „Gerumo liūnas“.

Kad nebūtų mintys pernelyg nudailintos, čia dar galima pridėti liaudies išmintį: „Kad geras, tai ir kvailas.“ Galima pasirinkti, kaip galvoti. Gal svaresnis autoritetas bus Popiežius Pranciškus, pasakęs, kad nėra tokio Šventojo, kuris nebūtų nusidėjęs, ir nėra tokio nusidėjėlio, kuris negalėtų tapti Šventuoju. Pasaulis būtų mielesnis, jeigu jame daugiau būtų gailestingumo ir atjautos.

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų