Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Rezervuota jaunimui

UGNINGOJI GINTARĖ: „NORIME SUSIKURTI GEROVĘ SAU IR SAVO VAIKAMS“

„Savitumo paieškos“

Akį traukianti Gintarės šukuosena – afrikietiškos kasytės – sena svajonė, kuri pagaliau išsipildė.

Ryški, energinga ir labai atkakli. Tokia yra Gintarė Geštautaitė. Dviejų vaikų mama sutiko papasakoti apie šeimos verslą, lauko prekybos ypatumus ir išvaizdos pokyčius, kuriems ryžtųsi ne kiekvienas, afrikietiškas kasytes.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Išskirtinė šukuosena

Su Gintare susitikome Kupiškio marių terasoje, kur smagiai paplepėjome prie kavos puodelio. Į akis krito pašnekovės šukuosena – ryškiai raudonos afrikietiškos kasytės, todėl tiesiog būtų nusikaltimas nepaklausti, kaip moteris išdrįso atlikti tokią netradicinę plaukų procedūrą.

„Jau seniai, žiemos pradžioje, norėjau afrikietiškų kasyčių. Pagaliau susikaupiau tam, nes kaina didelė, o ir pats supynimas trunka 13 valandų. Nepešė, neskaudėjo, tik išvargino ilgas sėdėjimas. Kasytes baigė pinti 6 valandą ryto“, – apie kasyčių pynimą papasakojo G. Geštautaitė.

Pasiteiravus, kiek atseikėjo už šį stiliaus pokytį, pašnekovė prasitarė, kad kartu su dirbtinių plaukų pluoštu reikėjo pakloti kiek daugiau nei šimtą eurų.

Anot Gintarės, specialios priežiūros tokiai šukuosenai nereikia. Išsitrenki galvą pamėgtu šampūnu, nusausini, kad nevarvėtų, ir tiek. Porą mėnesių afrikietiškas kasytes nešiojanti pašnekovė teigė, kad pirmomis dienomis būti su tokia šukuosena buvo ne tik neįprasta, bet ir skausminga. Buvo sunku miegoti, be to, jautėsi papildomas svoris, tempiantis tikrus plaukus.

„Trečią dieną po supynimo jau pradėjau svarstyti: gal man išsipinti ir nebesikankinti? Bet vėliau ėmiau sau kartoti, kad ne, jei susipyniau, tai ir nešiosiu“, – užsibrėžė Gintarė.

Moteris iš aplinkinių šios šukuosenos kritikos dar nesulaukė. Kol kas tik vienas žmogus pašnekovei yra sakęs, kad nauja šukuosena dvelkia atostogomis. O draugai visi giria, kad Gintarei tokie pasikeitimai labai tinka.

Gintarė Geštautaitė yra dviejų vaikų mama. Šiandien, kai praėję visi sunkumai, Gintarė džiaugėsi, kad daugiau kokybiško laiko praleidžia su savo atžalomis – dešimtmete Ulija ir trejų Ajumi. Vos tik ištaikę laisvą dieną stengiasi pabūti visi kartu.

Rado išeitį iš sunkios padėties

Ryškiai raudoni plaukai atspindi ugningą G. Geštautaitės charakterį. „Aš degtukas, o vyras – mano varikliukas. Jis mane užgesina savo ramuma. Dėl to mes ir tinkami būti poroje“, – tikino pašnekovė.

Vyro Tomo iniciatyva jiedu pradėjo šeimos verslą sunkiu šeimos gyvenimo periodu. Viskas prasidėjo prieš porą metų, kai Gintarė prižiūrėjo mažą sūnelį, o vyras dirbo sezoninį darbą – kalė paminklus.

„Buvo žiema. Vyras šaltuoju metų laikotarpiu nedirbo, nes per šalčius prie paminklų dirbti neįmanoma. Aš tada irgi buvau bedarbė, auginau vaikelį. Labai riesta buvo: nors ir turėjome automobilį, važiuodavome autobusu, o piniginėje kone švilpė vėjai. Tomas užsiregistravo į darbo biržą (dabar – užimtumo tarnybą), kad gautų kokią nors išmoką ir parneštų namo. Išmoką gavo, bet už tai išsiuntė mokytis. Vieną vakarą vyras važiavo namo iš mokymų ir paskambino man. Sako, Gintare, sugalvojau verslo planą – perkame mandarinų. O aš jam: iš ko tu pirksi, pas mus kišenėje vos 20 eurų. Vyras nepasidavė ir įtikinėjo, kad man reikia tik sutikti ir, jeigu jo verslo idėjai pritariu, tai mes gausime pinigų mandarinams. Tuomet aš sutikau“, – papasakojo G. Geštautaitė.

Kadaise Gintarė su vyru Tomu gyveno taip, kad vos sudūrė galą su galu. Šiandien jie džiaugiasi susikurta šeimos gerove. Ką turi pora – pelnyta sunkiu kasdieniu darbu.

Pinigų paskolino Tomo mama, gyvenanti Rokiškio rajone. Pašnekovė atsimena, kad uošvienė pirmai investicijai davė 570 eurų. Už 70 eurų pora nusipirko svarstykles, o už kitus 500 eurų – mandarinų. Neužteko pinigų stalui, tad reikėjo jį susikonstruoti iš kartoninių dėžių. Nebuvo palapinės, todėl ant lauko prekeivių ir jų produkcijos lijo ir snigo.

Anot pašnekovės, tąsyk ir mandarinai kliuvo prasti: be lapelių, su kauliukais, rūgštūs. Bet fortūna jiems buvo palanki – vaisius pardavė, pavyko ir šiek tiek užsidirbti. Užsisakė dar. Šį kartą mandarinai buvo geresnės kokybės, su lapeliais.

„Taip ir dirbome. Kiekvieną mielą dieną, septynias dienas per savaitę. Nuo 6 valandos ryto iki 19 valandos vakaro, o vasaros naktimis patys veždavomės prekes, išvažiuodavome 24 valandą ir grįždavome septintą ryto“, – atsiduso Gintarė.

Pirmus metus pora vargo dviese nemiegodami ir nematydami savo atžalų. „Beveik nemiegojome, iš nuovargio pradėjome pyktis. Sakiau, gana, susiraskime valstybinius darbus nuo 8 iki 17 valandos ir nesuksime čia galvos. Tačiau paburbėję vėl grįžome prie savų darbų, nes supratome, kad noras susikurti sau ir savo vaikams gerovę – užvis svarbesnis“, – prisipažino moteris.

Dešimties metų Ulijos ir trejų Ajaus mama teigė, kad pirmais verslo metais daug ašarų buvo išlieta dėl vaikų. Kai jiedu su Tomu pradėjo prekiauti mandarinais, Ajus tebuvo pusantrų metų. „Gerai, kad radau auklę, sutvertą tam darbui. Be to, vaikus prižiūrėti padėjo (ir tebepadeda) mano močiutė ir uošvienė. Pati su vaikais praleisdavau labai mažai laiko. Dėl to ir graužiausi“, – širdį atvėrė dviejų vaikų mama.

Nors Gintarė Geštautaitė su vyru turi savo verslą, ji yra įsitikinusi, kad vėliau bus socialinė darbuotoja.
Nuotraukos iš asmeninio Gintarės Geštautaitės albumo

Nors ir apsiprato, rūpesčių pakanka

G. Geštautaitė šiandien jau gali pasidžiaugti, kad dirbti daug paprasčiau ir lengviau, nes viskas žinoma. Laikui bėgant padaugėjo kioskelių – juose yra didesnis vaisių asortimentas, atsirado ir daržovių. Be to, Gintarė su vyru ne tik patys darbuojasi, bet ir sukūrė keletą darbo vietų kitiems žmonėms. „Šiuo metu turime du kioskelius Kupiškyje, vieną Ukmergės rajone. Kelis papildomus prekybos taškus atidarome tik per mandarinų sezoną. Rokiškyje ir Anykščiuose yra vyro sesers kioskeliai. Prekes vežamės vieni kitiems kartu, tai kartais galiu ir pamiegoti. Atsigriebiame ir su vaikais, išvykstame į kelionę ir praleidžiame nors vieną dieną kokybiško laiko kartu“, – šypsojosi Gintarė.

Moteris džiaugėsi, kad bent Kupiškyje dauguma žmonių yra geri. Ateina ne tik apsipirkti, bet ir pasikalbėti. Aišku, yra buvę ir probleminių situacijų, bet visada stengiamasi žmogui draugiškai padėti, paaiškinti.

Nors šiais metais ir lengviau, pašnekovė teigė, kad visiškai atsipūsti negali. „Atsiveži prekių ir bijai – nupirks ar ne? Ramu tik dėl vietos, dėl sutvarkytų dokumentų. O toliau – kasdienė nežinia“, – kalbėjo G. Geštautaitė.

Gintarė nuogąstavo, kad pasibaigus vasarai atsiras keblumų ieškant naujo darbuotojo. Vasarą yra galybė norinčių padirbėti lauko prekybos vietoje, o atšalus orams darbuotojų gretos mažėja. Pašnekovė tvirtino, kad būsimam darbuotojui yra pasiruošusi ir didesnį atlyginimą mokėti, jei tik šis parduos daugiau nei įprastai. Moters nuomone, išparduoti kiekiai priklauso ne tik nuo prekės, bet ir nuo paties pardavėjo. Kaži ar kas norėtų antrąsyk ateiti pas surūgusį pardavėją, o pas besišypsantį apsilankys dar ir dar.

Kad ir labai atkakliai siektų savo verslo tikslų, vėliau G. Geštautaitė svajoja būti socialine darbuotoja. „Man patiktų dirbti su paaugliais, taip pat su krizinėmis šeimomis. Esu garantuota, kad dirbsiu šį darbą. Juk tam ir baigiau socialinio darbo bakalauro studijas“, – manė Gintarė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų