Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

RANKOS, PAVERČIANČIOS MEDIENĄ MAŽAIS STEBUKLAIS

Vyrai vieni kitus pažįsta iš ankstesnių medžio drožėjų plenerų. Be kolektyvinio darbo čia kartais neišsiversi.

 

Visą savaitę, nuo liepos 29 iki rugpjūčio 2 dienos, Adomynėje skambėjo Rytų Aukštaitijos medžio drožėjų ir kalvystės pleneras „Kai medis ir geležis prabyla“.

Ta proga nuvykome į mažąją Lietuvos kultūros sostinę ir pakalbinome ten dirbančius medžio drožėjus. Vyrai pristatė savo kūrybinius sumanymus, taip pat papasakojo, kas jiems yra medžio drožyba ir kokių turi sąsajų su Kupiškio kraštu.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Nuo sakralumo iki armonikos pelnytų laurų

Edvardui Bielokopitovui labai patiko Adomynės miestelis. Medžio skulptorius jį prilygino oazei, pasislėpusiai tarp miškų ir klonių.
Autorės nuotraukos

Atvažiavus į kūrybines dirbtuves Adomynėje, matyti, kad darbas eina kaip iš pypkės: vienas per kitą burzgia benzininiai pjūklai, kaukši plaktukai ir į šalis lekia skiedros. Medžio drožėjai teigė, kad tai jiems – gražiausia muzika.

Kone iš toliausiai, iš Baisogalos miestelio, atvykęs medžio skulptūrų kūrėjas Edvardas Bielokopitovas. Vyras pastebėjo įdomų sutapimą, kad šiemet jo gyvenvietę ir Adomynę vienija vienas bendras bruožas. Abu miesteliai paskelbti mažosiomis kultūros sostinėmis.

„Pas mus plenero nebuvo, bet pilna kitokios kultūrinės veiklos: poezijos vakarų, koncertų, teminių vakaronių, susitikimų su žymiais žmonėmis. Mūsų krašte švenčiamos Antaninės, taip pat miestelio jubiliejui buvo skirtas renginių ciklas. Turime labai gražų Komaro dvarą, čia rengiami simfoninės kamerinės muzikos koncertai, įvairūs festivaliai“, – apie Baisogalos kultūrinį gyvenimą papasakojo pašnekovas.

E. Bielokopitovas plenero dienomis kūrė koplytstulpį, kuris bus skirtas seniesiems krašto meistrams. Čia dominuos trys elementai – žalčiai, saulė ir perlai. Pasak medžio skulptoriaus, nuo pagonybės laikų žaltys laikomas sėkmės simboliu. Iš senovinės verpstės paimtas saulės motyvas simbolizuoja saulę, kuri reiškia šilumą, šviesą. O koplytstulpyje vaizduojami perlai – savamoksliai tautos menininkai, kuriantys mažus stebuklus.

Šiam koplytstulpiui sukurti prireiks visos savaitės. Į kiekvieną medžio skulptūrą reikia įdėti daug fizinių ir emocinių pastangų.

„Aš pats esu savamokslis. Vietos kalvis nukals saulutę, uždėsime stogelį, ranka iškalsiu dedikaciją, kam šis koplytstulpis skirtas. Manau, kad rankomis iškaltas tekstas yra daug šiltesnis. Kur žmogus prideda ranką, ten darbas širdžiai mielesnis. Žiūrėkit, močiutė kepa blyną, ir greito maisto užkandinė nulipdo. Jaučiat skirtumą?“ – garsiai mąstė menininkas.
Vyras atskleidė, kad Adomynė jam labai patiko. Ši vietovė įdomi, plenero dalyvis ją apibūdino kaip oazę, pasislėpusią po laukais, kloniais, miškeliais. Anot pašnekovo, matyti, kad į Adomynės įvaizdį įdėta daug rankų darbo.
Kupiškyje E. Bielokopitovas irgi yra lankęsis tada, kai vyko armonikų festivalis. „Kupiškis man įsiminė tuo, kad per festivalį nuskyniau visus keturis prizus. Gal tie kupiškėnai iki šiol man negali už tai atleisti“, – pokštavo muzikantas.
Edvardui armonika, kaip ir medžio drožyba, neatsiejama gyvenimo dalis. Per vieną mėnesį pašnekovas yra net 18 koncertų turėjęs. Armonikininkas šmaikštavo, kad žmonai dėl to tik geriau, nes iš namų išlydi bambantį vyrą, o pasitinka linksmą ir apdovanotą.

Skulptūros gimė klausantis pasakojimų

Vidas Jatulevičius – kūno kultūros mokytojas iš Vabalninko. Medžio drožyba jam yra pomėgis, padedantis prisidurti prie mokytojo algos.

Edvardo kolega Vidas Jatulevičius į plenerą atvažiavo iš Vabalninko. „Kai tik pakviečia, tai ir atvažiuoju“, – prisipažino medžio skulptūrų kūrėjas.

Per visą savaitę iš kaimyninio Biržų rajono atvykęs pašnekovas tikėjosi padaryti tris suoliukus – paukštelius, kurie niekada neišskris.

„Tai bus du didesni suoliukai, kaip tėtis ir mama, o trečias – jų vaikas. Nusprendžiau daryti mažesnius suoliukus, nes dideli tokie pionieriški, primena tarybinius laikus“, – pasirinkimą paaiškino tautodailininkas.

V. Jatulevičius yra daug metų dirbęs Kupiškyje. Vyras juokavo, kad gal kada nors jam bus suteiktas Kupiškio garbės piliečio vardas. Drožti skulptūras yra Vido pomėgis, o pagrindinė jo duona – mokyti Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos vaikus kūno kultūros. V. Jatulevičiaus hobis padeda prisidurti prie algos – nors ir gimnazija, bet pamokomis nelyja.

Vidmantas Zakarka į plenerą atvyko iš Rokiškio rajono. Jis kūrė suolą pagal realią istoriją – Adomynėje rastą lobį.

Į plenerą yra atvykusių drožėjų ir iš Rokiškio rajono. Tai Vidmantas Zakarka iš Panemunėlio ir Gintaras Varnas iš Žiobiškio.
V. Zakarka kūrė suolą remdamasis tikru įvykiu Adomynėje – čia buvo rastas lobis. Vidmantas su kolega Gintaru buvo atvažiavę anksčiau čia apsižiūrėti ir išgirdo vietinių pasakojamą istoriją.

„Pamąsčiau, o kodėl šio įvykio neišdrožus medyje? Brėžinio nedariau. Vienas dalykas, kai namuose turi subrandintą mintį, o kitas, kai atvažiuoji ir pamatai, koks medis tau kliuvo. Tai viskas gali kardinaliai keistis“, – tikino vyras.

V. Zakarka domisi Kupiškio krašto naujienomis ir kultūriniu gyvenimu. Anksčiau Kupiškyje buvo surengta pašnekovo personalinė paroda. Ir kupiškėnai tikrai geri žmonės, ateina į besidarbuojančius medžio drožėjus pasižiūrėti, pasidomi, kaip sekasi, pasako daug komplimentų.

Gintaras Varnas drožė meilės suolą. Ant jo galės sėdėti mylimi, mylintys ir trokštantys šiltų jausmų. Iš Rokiškio rajono atkeliavęs G. Varnas teigė, kad drožti medį yra jo gyvenimas.

Gintaras Varnas pagal kitą realiais faktais paremtą istoriją kuria meilės suolą.

„Yra pasakojimas, kad buvo kažkoks atvažiuojantis kunigas, kuris pamilo Adomynės krašto merginą, vardu Malvina. Dėl jos metė kunigystę, o vėliau mirė labai jaunas, 30 metų“, – papasakojo G. Varnas.

Kasdien drožti medį – vyro gyvenimas. Pašnekovas sakė negalintis nekurti. Pasak jo, kalimas su kaltu yra tas pats, kaip pasiimti paskolą. Pasiėmei, ir taip visą gyvenimą. Todėl kaltų iš G. Varno nė nebandykite atimti.

Eduardas Titas į Adomynę atvažiavo iš Miežiškių, Panevėžio rajono. Nuo pat vaikystės drožiantis vyras kūrė trijų metrų ilgio suolą. Šis meno kūrinys sėdintiems ant šio suolo žmonėms primins medžio dvasią.

Taip pat vyras žadėjo išdrožti ir didingą miško paukštį – išmintį simbolizuojančią pelėdą.

Eduardas Titas iš Panevėžio rajono per plenerą sukurs ir suolą, ir pelėdą.

Plenero dienomis darbavosi ir kalvis Gintautas Vaitonis, tik jo kūrybinėse dirbtuvėse nematyti. Pasak Adomynės bendruomenės pirmininkės Virginijos Pakalniškienės, G. Vaitonis geležį kala namuose.

Pasiteiravome, kodėl nėra nė vieno medžio drožėjo iš Kupiškio krašto. Pašnekovės teigimu, mūsų krašte nėra tokių profesionalių medžio drožėjų. Užtat yra akmentašys Vytautas Jasinskas, kuris akmenyje įamžins faktą, kad Adomynė 2019 metais tapo mažąja Lietuvos kultūros sostine. Paminklinis akmuo stovės priešais miestelio dvarą ir bažnyčią. O medžio drožėjų sukurti suoliukai ir kiti kūrybiniai darbai puoš Adomynės dvarą ir parką.

V. Pakalniškienė pažymėjo, kad pleneras yra skirtas senųjų liaudies meistrų Jono Dagio ir Petro Buzo gyvenimo ir kūrybos atminimui, o šiuolaikiniai menininkai atgaivina Adomynės krašto istoriją ir kuria jos tęstinumą.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų