Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

GYVĖNIMAS KĖP ŽAIDIMAS?

Reklama

Stati tarma

Palmira KERŠULYTĖ

Vienkėmy gyvanam, vietos davoliai, suvaža vosarų anūkus, kaimynų do ataina, visas pulkas sustaiso. Dėvuliau, kad dūksta kėp gyvotas, kėp blusos ažu kalnieriaus, dulkės tik kėlias stulpais. Ko jė čia nedoro, ir kavotynių aina, ir kotinus apivalka. Visa loima, kad ošen krėpka (stipra), ir moly neįklimpstu, burbuliuoju iš paskos kabaldai kabaldai. Mostykuoju lazdu ir vis gųsdinu: oklas gaidys šienų pjova, kų sustiko, tų papjova! Neklausysta, ošaras braukysta. O jė sau aina kėp niekur nieko, jiem gol nei kiek nesgirdžia? Vytinį turiu išsipjovus, alia dabar tokė čėsai, nebaužkirsi par kojas, nesuduosi par šikinį, kė neklauso. Vienas tik surėkė, kų dabar dūksma, ir su vandeniu kad jėma duotis viedrais, plaukia visa gryčia. Gol ir pro lungus jau veržias? Tadu loksto visi šlapi kėp kuiliai po daržų, sakau, lipkit unt praslo, geriau suminsta šienų. Gražus bus šėnėlis, juoksis karvyta asdama. Ot, prisdūksta anūkėliai, ne paršai gi, gardi neuždarysi, poskum ramesni ėsčia, volgyt įsinoria.

Par duris tadu visi susgrūda, šonkauliai tik broška. Pieno su uogom prošo, o tos uogos jir padūko rūgtėn, visus slojikus susprogdino. Karvė mūsų ratų šonkaulių, labai pėninga. Vokar atovada du teliokus, pilnų viedrų krėkeno primėlžiau, pieno, kiaušinių pridėjau, krėkenas kad sukepa gražiai, alia tė mono mėsčioniokai nebalabai žino, kas čia par volgymas. Ošen mat vis kai kų jiem senybiško pokišu, ir bulbišnykų šindėn prikepiau. Kų daris, gurliuoja, kad ir popučia zūbus, kėp kiaulas šerius pastoto. Ėrzinu – šitėp zūbų netumpykit, nebamokėsta meiliai bučiuotis. Mylat, sakau, čia yr ne žaislas, graitai jaunos dienos džiūsta kėp vosaros šėnėlis.

Kad ir nudūkį, liūdna būt ba jų brac. Mat kitos bobutas nekinčia anūkų, atprunta, tai olasas (triukšmas), tai ramybas nėr, gi visokių poniučių yr tų bobučių. Nurimo mono anūkėliai prisdošijį, pilvus priskimšį. Sėdim visi prė stolo, vėliam iš karvės plaukų svėdinėlius ir niūniuojam: ralio karvytį ralio, ralio palšiukį ralio, ralio pamiškėlaj ralio.

Ba saulas atsikėliau, vosarų pogulis labai prasverčia. Tėp mat ir soko: starkus atoskrenda, aik pogulio, išskrenda, pasbaigia pogulis. Vaidanas, kė žmogus nepasilsia. Bant valundų visi atvirstam, nusnūstam. Kų ti ilgiau pamėgosi, berniokai turi gatavai pasgovį kepuraj ėžį ir pokiša mergiotam po kaldru. Žviegti žviegia šitos, nebatil rėkia.

Ainam tadu raketuko žaistėn. Du okmenius podedi, unt jų pagaliokus, ir šeri, jėgu nušeri, matuoji, kiek nulakė. Klausau, kas čia ūžia ausys kėp alaus bočkoj? Spiečius! Ir unt man suslaida, kad pėrsigundau, tai sūdna diena, vandeniu jėma kropyt senėlis, dūmyt, gerai, kad stovėjo avilys naujom spiečium. Anūkėliai pilvus susjėmį juokias, o kad jos viesulas!

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

GYVĖNIMAS KĖP ŽAIDIMAS?
Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2019-07-31 at 13:11

    Žaidomas-zabova,čia-činoj,karvė-korva,krėpka-dikta,senybiško-sanybiško,berniokai-zenkiokai,du-dujen, vandeniu-undeniu.

  2. senukas (78.63.166.17)

    2019-07-26 at 18:49

    Nusikakok tu su savo tarma//..

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų