Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

TĖTIS, KURIS PYNĖ KASAS IR RAVĖJO DARŽUS

Rimantas Marmakas sakė, kad nėra griežtas tėtis.

Tėvo diena, minima pirmą birželio sekmadienį, visuomenei yra ne mažiau svarbi nei Motinos diena. Juk tėčiai, kaip ir mamos, formuoja vaikų pasaulį ir yra vieni svarbiausių žmonių.

Vainiūniškyje gyvenantis Rimantas Marmakas – aštuonių atžalų tėvas. Nors septyni vaikai jau suaugę, vyras sakė, kad liko tik viena nedidelė užduotis – užauginti pagrandukę Inetą.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Tai bent šeima

Rimantas su žmona Danute gyvena susituokę 31 metus. Pašnekovas prisiminė tuos laikus, kai jiedu susipažino tuometiniame Vainiūniškio kolūkyje. „Mes abu buvome atėjūnai. Danutė su mama atsikėlė į Vainiūniškį gyventi iš Šilutės, o aš – iš Žadeikių. Ji dirbo melžėja, aš buvau kolūkio santechnikas. Danutė man iškart patiko – smarki, ūkiška ir labai graži. Buvome labai jauni, abiem po 21 metus“, – pasakojo vyras.

Pašnekovas teigė, kad jiedu su žmona niekuomet neplanavo sukurti tokią gausią šeimą. Sonata, Andrius, Oksana, Dovilė, Gintas, Svajūnas ir Mantas jau pilnamečiai, o aštuntoji, pagrandukė Ineta. Vyras mąsto, kad gal turėjo įtakos tai, kad žmona kilusi iš 11 vaikų šeimos?

Pagrandukei Inetai – šešeri. Mergaitė kitąmet bus Alizavos pagrindinės mokyklos pirmokė.
Autorės nuotraukos

Šiandien dauguma atžalų jau palikę tėvų namus. Vyriausioji Sonata gyvena Šiauliuose, dirba profesinėje mokykloje, moko būsimuosius barmenus. Andrius gyvena Didžprūdžiuose. Tėtis džiaugėsi, kad šio sūnaus šeima irgi nemaža – penki vaikai. Oksana gyvena Panevėžyje. Šiuo metu ji išėjusi motinystės atostogų, augina dukrą. Dovilė gyvena Kupiškyje, turi sūnų ir dirba paštininke. Gintas dirba Danijoje, o Svajūnas ir Mantas pasilikę gyventi pas tėvus. Tik Svajūnas iš tėvų namų važinėja dirbti į miestą, o Mantas – šauktinis, tarnauja Lietuvai. Pati mažiausia Ineta – būsima pirmokė. Mergaitė lanko Kupiškio meno mokyklą ir mokosi groti smuiku.

Negriežtas tėtis

R. Marmakas tvirtino, kad auginti tiek vaikų nebuvo sunku. Vaikai ramūs, leisdavo ir darbus nudirbti. „Seniau reikėdavo kolūkio burokų normą nuravėti. O kur palikti vaikus, niekam nebuvo įdomu. Tai atvažiuoji prie burokų plantacijos ir pastatai vežimėlį. Paravi kiek, pavažiuoji su vežimėliu ir toliau ravi, – pasakojo aštuonių vaikų tėvas. – Kai vaikai paaugo, su žmona pastatydavome palapinę, pridėdavome vaikams sumuštinių, žaislų ir ravėdavome, o vaikai valgydavo ir žaisdavo.“
Daugiavaikis tėvas ir mamos vaidmenį perimdavo, kai žmona atsiguldavo į ligoninę. Tada ir vaikus pavalgydindavo, ir suruošdavo į mokyklą. Labiausiai įsiminė, kai mergaitėms ryte reikėdavo kasas pinti. „Neseniai mažajai Inetai pabandžiau supinti plaukus. Nebemoku, pamiršau“, – juokėsi vyras.

Juk tarp septinto sūnaus Manto ir pačios mažiausios dukros – šiek tiek daugiau nei 15 metų skirtumas, tai nė kiek nekeista, kad ir plaukų pynimo įgūdžiai išnyko.

Kadangi Marmakų namas stovi netoli marių, tėtis dažnai vesdavosi vaikus žvejoti. „Lieptelį vaikams padariau, kad galėtų žvejoti. Padarydavau iš lazdyno meškeryčių, tai vaikai žvejodavo“, – pasakojo aštuonių vaikų tėvas.
Ypatingą prisirišimą R. Marmakas sakė jautęs iš sūnaus Andriaus. „Kai mažas buvo, Andrius bėgdavo manęs pasitikti iš darbo. O ir didesnis visuomet norėdavo kartu eiti, kartu dirbti“, – teigė vyras.

Rimantas tikino už išdaigas ant vaikų niekuomet nepykęs. „Žmona vaikams griežta, o aš nemokėdavau jiems pasakyti – ne. Jei ką vaikai negero padarydavo, tai aš juos visuomet pridengdavau nuo mamos. Vaikai ir dabar, jei nori ką pasitarti, pirmiausia man pasako, o tada mamai. Turiu septynis anūkus, tai ir jie nuo manęs paslapčių neturi. Ir vis prašo, kad senelis pasuptų ant sūpynių. Net didieji, ir tie, kur moka, apsimeta, kad nemoka, kad tik pasupčiau“, – šypsojosi pašnekovas.

Visi kaip vienas

R. Marmakas prasitarė, kad nors buvę visko, per tiek gyvenimo metų su žmona nebuvo rimtai susipykę. Vyras sakė dėl to, kad jie vienas kitą papildo. Rimantas mėgsta nutylėti, nelinkęs konfliktuoti, o žmona tiesą sako į akis. Čia įsiterpė ir Danutė. „Rimantas yra darbštus. Jis pirmas visiems padės. Savo geriau nepadarys, kad tik padėtų kitiems. Žmonės mato, kad jis toks geraširdis, mėgsta juo pasinaudoti. Tai aš jį šiek tiek paprotinu“, – savo požiūrį išsakė žmona.

Kai šeima tvirta, jokie sunkumai ne bėda. Rimantas pasakojo, kad tada, kai turguje vagys nugvelbė visus poros pinigus, visai Marmakų šeimynai teko ir Ispanijoje padirbėti. „Visada prieš Rugsėjo pirmąją parduodavome vieną karvę, kad galėtume apipirkti vaikus ir išleisti į mokyklą. Gavome 1 800 litų. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Teisingai sakoma, kad nereikia pinigų laikyti vienoje vietoje. Tądien turguje pavogė visus mūsų pinigus. Ėjome į Savivaldybę paprašyti vienkartinės pašalpos, bet jos negavome. Buvo labai apmaudu. Kaip tik tuo metu daug kas iš mūsų kaimo važiavo padirbėti į užsienį. Žmona sako: o kodėl gi ne? Ji išvažiavo pirma, vėliau ir aš su vaikais. Neblogai tada sekėsi. Metus pagyvenome ir grįžome nemažai užsidirbę“, – prisiminė R. Marmakas.

Vyras teigė, kad didelė jų šeima yra vieninga. „Kai vaikai buvo maži, viską dalydavosi po lygiai. Nebuvo taip, kad kokio daikto nepasidalytų. Ir dabar per Kalėdas ir Velykas visi suvažiuoja su savo atžalomis. Kiek džiaugsmo būna“, – kalbėjo Rimantas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų