Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ŽEGUNIŲ VIENKIEMIUOSE SLYPI KAIMO ISTORIJA

Į Žegunius iš Kupiškio galima nuvažiuoti sukant keliu Antašavos link, pro Didžprūdėlius, per Ožkinius arba galima keliauti per Mutkūnus, Siaurius. Žeguniai yra Kupiškio seniūnijos, Antašavos parapijos kaimas. Iki Kupiškio ir Antašavos šio kaimo gyventojams yra vienodas 6,5 km atstumas. Gretimi kaimai: Varniškiai, Ožkiniai, Didžprūdėliai, Bikonys. Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Žeguniuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 19 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gyvena senelių ir tėvų sodyboje

Šiuo metu Žeguniai, anot vietinių gyventojų, labai praretėjęs, vienkiemiais išsimėtęs kaimelis.
Pirma pašnekovė buvo čia gimusi ir užaugusi Aldona Čenienė (Bernatavičiūtė).

Šiuose namuose gyvena Aldona Čenienė, Bernatavičių giminės palikuonė.

„Gyvenu buvusioje senelių Jono ir Uršulės Bernatavičių bei tėvų Jono ir Marės Bernatavičių sodyboje. Namas rekonstruotas. Užaugau su seserimi Janina. Ji gyvena Panevėžyje. Aš likau kaime. Reikėjo tėvus, kai pasiligojo, prižiūrėti. Ištekėjau. Mano vyras Vytautas miręs. Dievulis vaikų mums nedavė. Dabar gyvenu su Jonu Špoku. Kaime be vyriškų rankų sunku išsiversti. Vasarą žolės pjovimo į valias. Turime šiltnamį, vištų, šunį ir katę. Dėl afrikinio kiaulių maro kriuksių neleidžia laikyti.

Mano seneliai turėjo apie 9 hektarus žemės. Anksčiau ją visą dirbome. Šiuo metu esame pasisėję šiek tiek kviečių, kad būtų vištoms lesalo. Vargas jas laikyti. Lapės į kiemą ateina nekviestos. Amžina kova su jomis. Medžiotojai šiame krašte pasirodo, kai stirnas medžioja“, – pasakojo moteris.

Aldona prisiminė ir kolūkinius laikus. Pasak jos, iš pradžių Žeguniai priklausė „Neries“ kolūkiui. Pirmininkas buvo Stasys Vizbaras. Ji dirbo fermoje prie paršelių. Vyras buvo santechnikas. Mano, kad geriau buvo tiems, kurie iš kaimų išvažiavo gyventi ir dirbti į miestus. Mažiau sunkių darbų jų daliai teko.

„Kaime judi judi ir darbų pabaigos nematyti. Kartais kaimiečiai ir valdžios pamiršti jaučiasi. Reikėtų per kaimą einančio žvyrkeliuko duobes palyginti. Čia nemažai automobilių pralekia. Vasarą visas kiemas dulkėse skendi. Apie asfaltą nėra ko ir svajoti. Kaimas tuštėja, kas čia investuos į kelius didžiules lėšas. Žeguniai dabar tikras užkampis. Artimiausia parduotuvė mums buvo Didžprūdėliuose. Seniai jos ten nebėra. Kelis kartus per savaitę stabteli automobilinė parduotuvė, bet iki jos irgi reikia paėjėti apie pusantro kilometro. Iki autobuso stotelės Didžprūdėliuose – apie 3 kilometrai. Taigi tik automobilis čia gyvenantiems žmonėms yra tikras išsigelbėjimas. Žiemą užpustytus kelius pravalyti prašome Varniškiuose gyvenančios ūkininkės Rimutės Strazdienės“, – kalbėjo pašnekovė.

Vytas Vaitiekūnas su mama Aldona Vaitiekūniene prie žydinčios sodo obelies.

Margas gyvenimo raštas

Paklausę Aldonos patarimo pasukome į tolėliau stūksantį Vaitiekūnų vienkiemį. Prie šiltnamio triūsiantis vyras patvirtino, kad čia gyvena Vaitiekūnai, o jis esąs Vytas Vaitiekūnas, atvažiavęs mamai padėti šiltnamį pastatyti.

„Aš gyvenu Panevėžyje ir nedaug ką galiu pasakyti apie gyvenimą Žeguniuose. Pakalbėkite su mama. Ji daug ką papasakos“, – sakė vyras ir palydėjo į kiemą.

Viralinėje radome šių namų šeimininkę Aldoną Vaitiekūnienę. Sunkokai su lazdomis vaikščiojanti moteris mielai sutiko nueiti prie sode žydinčios obelies ir ten nusifotografuoti su sūnumi Vytu. Pasišnekučiuoti susėdome kambaryje. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad Aldona šneka ne kupiškėniškai, bet suvalkietiškai.

„Esu kilusi iš Marijampolės apskrities, Kalvarijos valsčiaus Sūsninkų kaimo. Mano vyras Povilas (jau miręs) buvo kilęs iš Didžprūdėlių. Šią sodybą nusipirkome 1968 metais iš Gurklių ir Aleknų. Jauniausias sūnus Valdas, kurio šeima kartu čia gyvena, gimęs Žeguniuose. Vyriausios dukters Violetos susilaukėme Sibiro tremtyje, o sūnus Vytas ir dukra Irena gimė Didžprūdėliuose. Abi dukros gyvena Kaune. Violeta mokytoja, o Irena – medikė. Vytas Panevėžyje dirbo priešgaisrinėje tarnyboje. Valdas ūkininkauja ir dirba ugniagesiu. Turiu aštuonis anūkus ir keturis proanūkius. Viena anūkė, Erika, jaunylė Valdo dukra, dar gyvena kartu Žeguniuose. Šie mokslo metai jai paskutiniai. Baigusi mokyklą ir ši atžalėlė, matyt, paliks gimtuosius namus“, – pasakojo apie savo šeimą moteris.

Povilo ir Aldonos Vaitiekūnų vestuvinė nuotrauka.

Jos paauglystės ir gražiausi jaunystės metai prabėgo Sibire, Irkutsko srityje. Ten penkiolikmetė Aldona su mama, broliu (12 m.) ir sesute (7 m.) buvo ištremta. Tėtė buvo prieš tremtį miręs. Jos šeima turėjo 25 hektarus žemės.

„Baisus vargas Sibire buvo. Dirbome miške. Nuo namų iki darbo buvo 12 kilometrų. Iki Stalino mirties žmogui skirdavo 200 g duonos. Gyvenome puspadžiu. Ir šiltine persirgome. Kažkaip reikėjo suktis, kad išgyventume. Mama parodė, kaip reikia medį nuleisti, tai mes, vaikai, patys ir priruošdavome žiemai malkų. Mamai pavyko į drabužius išmainyti ožkytę. Stalinui mirus nusipirkome karvę. Paršiukus pardavinėjo už 100 kilometrų nuo mūsų gyvenamosios vietos. Ten šiaip ne taip sukorę, paršelius parsinešėme ant rankų. Paskersto paršelio odą privalėjome atiduoti į odų surinkimo punktą. Bulves miške tarp kelmų sodindavome. Kartu tremtyje gyveno totoriai, vokiečiai, kitų tautybių žmonės. Mus „niemcais“ vadindavo. Ten buvo daug lietuvių tremtinių. Vienas iš jų ir mano būsimas vyras. Sibire susipažinome ir susituokėme. Apie savo gyvenimą esu prirašiusi 40 puslapių sąsiuvinį. Dar norėčiau toliau tą rašymą tęsti. Tik vis neprisirengiu. Kiti darbai atima laiko“, – sakė A. Vaitiekūnienė.

Vištų karalystė Vaitiekūnų sodyboje.

Iš tremties ji su vyru ir dukra grįžo po dešimties metų, 1958-aisiais, o mama su broliu ir sese – 1959 metais.
Aldonai Kupiškio kraštas buvo nepažįstamas, uošvijoje reikėjo priprasti. Visgi po Sibiro išbandymų tokie dalykai buvo smulkmena. Reikėjo vaikų auginimą derinti su darbu fermoje. Kai vaikai miegodavo, ryte lėkdavo gyvulių pašerti, o vakarais padėdavo fermoje vyras susitvarkyti. Jis dirbo brigadininku statybose. Visas jų gyvenimas prabėgo sukantis lyg voverei rate.
Nuvažiuodavo į gimtinę mamos, brolio aplankyti. Jie, sugrįžę ten iš Sibiro, rado visiškai sugriuvusią trobą. Kurį laiką glaudėsi viralinėje. Vėliau Alytaus gamybos namuką pasistatė. „Dabar ten gyvena svetimi žmonės. Mama, brolis ir sesė mirę. Nuvažiuoju jų kapų aplankyti. Užsuku ir į gimtąją sodybą. Negaliu išvažiuoti po ją nepavaikščiojusi“, – tvirtino pašnekovė.
Nuo mažumės įpratusi dirbti Aldona ir šiuo metu, kai rodos jau galėtų pailsėti, nesėdi be darbo. Jai reikia šiltnamio, reikia nusipirkti viščiukų. Pernai šimtą užaugino vaikams. Jai pačiai tiek nebereikia.

„Einu su lazdomis, einant ne taip kojos skauda. Daržą dar pati nusiraviu, tik nesparčiai. Jei nieko neveikčiau, būtų nuobodu. Kai reikia, pagelbsti ir marti Romutė. Kaime man gyventi patinka. Mieste neilgai pas dukras pabūnu. Nusibosta vien megzti, kažką susiūti. Kaime arčiau gamtos, darbai įvairesni“, – teigė pašnekovė.

Ji pridūrė, kad kaimas pamažu nyksta. Žmonių sparčiai mažėja. Jei prireikia, sunku rasti ūkininkams pakaitinių darbininkų. Kiekvienas savo ūkelio žiūri.

Atitekėjo į vyro tėviškę

Vladislava Skardžiuvienė Žeguniuose gyvena keturiasdešimt aštuonerius metus.

Pirmą kartą atvažiavus į Žegunius sunku susigaudyti, kur kaimo ribos prasideda ir kur pasibaigia. Iš Vaitiekūnų pasukome į Grigo sodybą, bet ten sutikta moteris patarė nuvažiuoti pas Vladislavą Skardžiuvienę, gyvenančią už miškelio. Mat ji šiuose kraštuose seniai gyvena ir galėtų būti gera pašnekovė. Taigi vėl sukome žvyrkeliu atgal į plento pusę pro senas kolūkio laikų dirbtuves ir privažiavome dvi sodybas. Į vieną jų ir pasibeldėme.

Vladislavą radome namie. Viduje šilta. Kūrenosi krosnis. Nuo šeimininkės nė per žingsnį nesitraukė ištikimas šuniukas. Moteris iš pradžių nelabai norėjo į kalbas leistis, nes yra ne vietinė, iš Biržų krašto, bet galiausiai sutiko pasikalbėti.

„Žeguniuose gyvenu nuo 1971 metų. Į šį kraštą atitekėjau. Šis kaimas yra prieš keturiolika metų mirusio vyro Vytauto tėviškė. Jo brolis Leonas gyveno Kupiškyje. Irgi miręs. Aš pati užaugau 9 vaikų šeimoje Muimeliškių kaime už Vabalninko. Esu jauniausia. Seserų nebeturiu, broliai žuvo kare. Mano mergautinė pavardė Švedaitė. Kunigas, kai kalendavodavo, pas mus užsukęs sakydavo: „Atvažiavau į Švediją.“ Iš pradžių dirbau Didžprūdėlių aštuonmetėje mokykloje valytoja. Vėliau fermoje kiaules šėriau, karves melžiau. Kai galima buvo savo žemę dirbti, su vyru ūkininkavome. Buvo apie 10 hektarų dirbamos žemės. Laikėme 5 karves, javus sėjome. Vyrui mirus, ūkininkavimo netrukus atsisakiau. Žemė išnuomota. Man dabar užtenka daržo. Jei pristingu duonos ar kitų prekių, pirmadieniais ir ketvirtadieniais skubinuose prie keliuko į Žegunių gilumą, kur stabteli automobilinė parduotuvė.

Vladislavai Skardžiuvienei atnaujinti namą padeda sūnus.

Šiuo metu mūsų kaimas labai sumažėjęs. Netoliese buvo Laucių, Antanavičių sodybos. Mano artimiausi kaimynai Auksė ir Naglis Čepeliai.

Šiaip aš esu namisėda. Pažįstu vietinius žmones tik kaip buvusius bendradarbius ar kaimynus, bet labai artimai su niekuo nebendravau. Man užtenka bendravimo su savo vaikais, anūkais. Sūnus Remigijus padeda atnaujinti namus. Jis gyvena Kaune. Dukra Jolanta įsikūrusi Ariogaloje. Atvažiuoja manęs aplankyti su vaikais. Turiu šešis anūkus – Sandrą, Justą, Karolį, Luką, Modestą ir Gabiją“, – pasakojo moteris.

Kur Čepelių giminės šaknys

Iš Vladislavos kiemo patraukėme pas Čepelius, bet nieko neradome namuose.
Ši sodyba akį patraukė savo tvarkingumu, šiuolaikiškumu, kuris neužgožia čia juntamos ir senojo kaimo autentikos.
Su jos šeimininku Nagliu Čepeliu pasikalbėjome telefonu. Jis papasakojo, kad Žeguniuose – gilios Čepelių giminės šaknys. Čia gyveno ne tik jo seneliai Kazimieras ir Elžbieta Čepelės, bet ir proseneliai. Senelių šeimoje augo trys sūnūs – Povilas Vytautas (jo tėvas, miręs prieš 10 metų), Algirdas ir Laimutis. Pastarieji du broliai baigė mokslus ir tapo miestiečiais. Algirdas gyvena Panevėžyje, o Laimutis – Vilniuje.

Naglis Čepelis su šeima grįžo gyventi į Žeguniuose buvusią prosenelių ir senelių sodybą.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

„Senelių ir tėvo brolių pavardė Čepelė, o mano tėvo ir mano Čepelis. Matyt, rašant pavardę dokumentuose įsivėlė klaida. Taip ir liko.

Aš esu gimęs Žeguniuose. Iki ketverių metų ten su tėvais gyvenau, kol jie Aukštupėnuose statėsi namus. Į juos gyventi persikraustėme 1974 metais. Bet visos mano vaikystės vasaros prabėgo šiame kaime pas senelius su pusseserėmis ir pusbroliais vasarojant. Vėliau susiklostė taip, kad mirus seneliams, ši sodyba kurį laiką buvo apleista, nebebuvo kam joje gyventi. Prieš 11 metų su šeima nusprendžiau ją atgaivinti ir čia įsikurti. Ši vieta labai miela širdžiai ir patogi gyventi, netoli nuo pagrindinio kelio. Aš dirbu Noriūnuose, ugniagesių komandoje. Žmona Auksė dirba vienoje Kupiškio įmonėje. Su mumis gyvena tik mažoji dukrytė Alėja. Sūnūs jau palikę namus. Margiris gyvena Londone, o Alanas – studijuoja Vilniuje. Ar vaikai toliau puoselės tėvų, senelių ir prosenelių sodybą, sunku pasakyti. Viliuosi, kad šie namai palikuonims liks, jei ne gyventi nuolat, tai bent vasaroti skirta vieta“, – pasakojo apie save ir apie ateitį svarstė pašnekovas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad Žegunių kaimas susiformavo XVI a. per Valakų reformą, vadinosi Remeišėnais ir priklausė Kupiškio seniūnijai. Minimas nuo 1581 metų. Užėjus Šiaurės karui ir Didžiajam 1709–1710 metų marui Žeguniai visai sunyko ir per 1711 metų reviziją net nepaminėtas. Tik 1789 metais jau buvo 3 dūmai (ūkiai) ir 10 gyventojų. 1843 metais panaikinus Kupiškio seniūniją Žeguniai priskirti Kupiškio valstybiniam dvarui. Tuomet jame buvo 6 dūmai ir 34 gyventojai. 1903 metais Žeguniuose buvo 133 gyventojai. 1910 metais matininkas Brosanikovas Žegunius išskirstė į vienkiemius. Didžiausi ūkiai buvo Andriaus Čyvo (29,09 dešimtinės), Jokūbo Aleknos (27,33 deš.), Tomo Buntrimo (24,36 deš.). Apie pusė ūkių buvo mažažemių.

1915 metais einant frontui visas kaimas sudegė. 1919–1954 metais Žeguniai priklausė Kupiškio valsčiaus Svidenių seniūnijai (apylinkei). 1923 metais kaime buvo 271,32 ha žemės, 25 ūkiai ir 135 gyventojai. 1937 metų rugsėjo 22 dieną Antano Makštelės ūkis (26,11 ha) iš varžytinių parduotas Petrui Masiuliui iš Žiežmarių.

Pokario metais partizanus rėmė Antanas Bernotavičius-Strielčius, partizanaudamas žuvo Albinas Vogulis-Sakalas, Miesčionis (1927–1952?).

Žeguniai 1949–1950 metais priklausė „Didžprūdžio“, 1950–1975 metais – „Neries“, 1975–1992 metais – „Ateities“ kolūkiui. 1954–1963 metais – Antašavos, 1988–1995 metais – Kupiškio apylinkei.

1959 metais Žeguniuose buvo Broniaus Vogulio, Elenos Aleknienės, Povilo Petrulio, Jono Kirdos, Povilo Kirdos, Albinos Vogulytės, Karolinos Mockūnienės, Stasio Vapšio, Uršulės Čyvienės, Apolinaro Kavoliūno, Antano Bernatavičiaus, Vincės Vėžytės, Juozo Latvėno, Jokūbo Skaburskio, Jono Bernatavičiaus, Jono Vajausko, Uršulės Šulskienės, Onos Gurklienės, Alfonso Lauciaus, Antano Antanavičiaus, Povilo Šoblinsko, Povilo Bernatavičiaus, Jono Leikos, Juozo Vogulio, Povilo Stuko, Vlado Balčiūno, Petro Skardžiaus, Kazio Čepelės namų ūkiai ir 115 gyventojų. Vykstant melioracijai kaimas sunyko. 1979 metais jame buvo 43, 1989 metais – 22, 2001 metais – 26 gyventojai.

Iš Žegunių kilęs veterinarijos gydytojas Algirdas Čepelė.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Apušotas, Lankelė, Lieknas, Misupilvis, Mornaka, Upelis (pievos), Dyraskinimė, Podagas, Varlekurklis (balos), Lieknelis, Parakiškis (dumblynės), Skardžiupis (upelis), Šilkvietė (ariamoji žemė), Upelis (griovys).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų