Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KOLEKCIJOS – PASAULIO PAŽINIMO AISTRA, SKAIDRINANTI KASDIENYBĘ

Maugarų kaime gyvenanti Janina Lauciuvienė yra aktyvi, visada turi veiklos. Ji priklauso Kupiškio „Sodžiaus“ ūkininkių draugijai, dalyvauja ir keliauja visur, kur tik yra pakviečiama. Ir sklidina prisiminimų, nes daug ką galima prisiminti iš netrumpo gyvenimo. „Man tik 86-i metai“, – pati juokiasi.

Ada DVARIONAITĖ

Į šiuos namus atkeliauja laiškai iš Prancūzijos ir Estijos, iš Lietuvos, o juose nauji eksponatai Janinos kolekcijoms. Kolekcijos yra J. Lauciuvienės viso aktyvaus gyvenimo aistra, tai žino jos artimieji, pažįstami, kaimynai ir draugės. Janina renka pašto ženklus, vokus, atvirukus, degtukų dėžučių etiketes, popierinius pinigus ir monetas, medalius, metalinius ženkliukus, knygų skirtukus, įvairius kalendorius, mažus ir didelius. Šis kolekcinis turtas skaičiuojamas tūkstančiais.

Kolekcijos – pasaulio pažinimas

Pašto ženklų surinkta daugiau kaip 10 tūkstančių.

Pašnekovė tikina dabar jau nebegalinti sustoti, nes įdomu ir svarbu lavintis, atmintį mankštinti. Tvarkydama savo rinkinius, privalo įsiminti, ką turi, ko dar trūksta, todėl dažnai pavarto savo albumus. Labai nelengva prisiminti per 10 tūkst. pašto ženklų, apie 130 valstybių pinigų, daugiau kaip 4 tūkst. atvirukų. Neseniai sako suskaičiavusi, kad trūksta dar 300 ir bus 5 tūkstančiai kalendoriukų.

Pomėgio pradžia buvo labai seniai, nes tėtis rinko pašto ženklus, senus pinigus, nieko neišmesdavo. Su kiekvienu daikteliu vis kaupėsi pasakojimai, kitokios istorijos, visi jie brangūs kaip prabėgusio laiko liudininkai. Dirbdama Didžprūdėlių, Antašavos mokyklose vadovavo kraštotyros būreliams, rinko įvairią istorinę medžiagą, daug keliavo su vaikais. Daug keliauta ir kolūkio laikais, dar vėliau į Europos šalis galėjo išvykti su ūkininkių draugija. Pamažu kaupėsi įvairūs kelionių suvenyrai, ėmė juos dėlioti, grupuoti, kaupti. Kol darbavosi mokykloje, nebuvo laiko tvarkyti rinkinių, pilni stalčiai prisikaupė, o kai išėjo į pensiją, tada pasimatė, kiek visko prikaupta.

Janina prisipažįsta, kad jos Albinas dažnai paniurna, kam kvailioja, pinigus niekams leidžia, o ji atsakanti – ar ką nors blogo savo pomėgiu kam daro? Ir aprimsta abudu, nėra kur dingti, šį vasarį pora atšventė deimantinį santuokos jubiliejų.

Dar ženkliukai, degtukų dėžučių etiketės.

Abiejų mėgstamas užsiėmimas – per televiziją žiūrėti „Auksinio proto“ laidas‚ tada varžosi, kuris daugiau atspėjo, stengiasi įsiminti, ką naujo sužinoję. Per mėnesį Janina sako nusiperkanti po tris kryžiažodžių žurnaliukus ir visus juos išsprendžia.

Laukia Rozalinos

Ypatingi J. Lauciuvienės bendravimo ir senų draugysčių puoselėjimo gebėjimai.
Prieš gerus trylika metų pas Salamiesčio bendruomenės ūkininkes viešėjo grupė moterų iš Prancūzijos. Ieškojo, kas padėtų susikalbėti, o Janina mokykloje mokė prancūzų kalbos, yra baigusi studijas Vilniaus pedagoginiame institute, tad teko pabūti vertėja. Per tą viešnagę susipažino su Rozalina, 20 metų už Janiną jaunesne guvia prancūze. Pabendravo tik keturias valandas, pasikeitė adresais ir nuo to laiko susirašinėja. Daugybė laiškų susikaupė, tapo artimesnės už gimines, Janina sako, kad turi rašydama laiškus ir žodynu pasinaudoti, nes ne kasdien svetima kalba bendrauja.

„Jau imu nerimauti, laikau arti žodyną, vakarais pasikartoju žodžius, nes Rozalina pažadėjo šią vasarą atvykti į Lietuvą, susitiksime, gėda bus, jeigu pradėsiu mikčioti, laikus painioti“, – dar vienas svarbus motyvas lavinti Janinai atminties galias.
Rozalina draugės kolekcijoms yra atsiuntusi retų pašto ženklų, senovinių atvirukų.

Antra draugė iš Estijos į laiškus taip pat įdeda ką nors įdomesnio radusi savame mieste, tad kolekcijų albumuose susikaupė daug estiškų ženklų, įvairių etikečių. Pastaroji draugystė irgi užsimezgė per Ūkininkių draugiją prieš daugelį metų. J. Lauciuvienė tikina, kad suradus artimų pomėgių žmones, reikia branginti tokias pažintis.

Primena prabėgusį laiką

Apie kiekvieną kolekcijų smulkmeną Janina gali papasakoti vis kitą istoriją, nes atsimena, ką iš kelionės parvežė sūnūs ar anūkai, kas draugių ar pažįstamų atsiųsta iš toli. Mieliausi yra seni daikteliai iš gimtųjų namų.
Atvirukas, kurį mamai atsiuntė užrašęs kavalierius 1926 metais. Tėčio surinkti 1924 metų pašto ženklai.

Carinės popierinės kapeikos‚ įvairių pasaulio šalių piniginiai vienetai, tiesa, brangesni eksponatai namuose nelaikomi, pas vaikus mieste saugomi.

Močiutės kolekcionavimo pomėgiui entuziastingai pritaria anūkai, irgi padedantys kaupti kolekcijas.

Kalendoriai – maži, savos kūrybos, jubiliejiniai.

Pavartėme egzotiškų tolimų šalių kolekcijų albumus (pašto ženklams jų skirta 10) su įspūdingias gamtos vaizdais, pavadinimais ir rašmenimis iš skirtingų pasaulio žemynų, jau nebesančių šalių (Jugoslavijos, Čekoslovakijos, TSRS, Burkina Fasa ir kt.), pasikalbėjome ir apie Janinos gyvenimą, dabartinį ir ankstesnį.

Užaugo Janina Vanagaitė netolimame Astravų kaime, norėjo mokytis Vilniaus universitete lietuvių kalbos, bet nepriėmė. Mat į charakteristiką buvo įrašyta, kad šeimoje yra ištremtų į Sibirą žmonių, bobutė (tėvo mama), dėdė ir teta buvo išvežti. Seneliai turėjo 36 hektarus žemės. Merginai pasiūlė geriau stoti į Pedagoginį institutą, prancūzų kalbą studijuoti.
Sunkūs tada buvo laikai, visko trūko, reikėjo samdytis butą. Maisto veždavosi iš namų su kolūkio sunkvežimiu. Pridėdavo šieno, kad minkščiau sėdėti būtų, bulvių maišą, svogūnų, lašinių ir važiuodavo naktį, kad miestą patogiau ir lengviau pasiektų. Šiems laikams sunkiai įsivaizduojamos tokios šviesesnio gyvenimo pastangos.

Baigusi mokslus, Janina beveik keturias dešimtis metų dirbo mokytoja Didžprūdėlių ir Antašavos mokyklose, mokė vaikus ir istorijos, kitų humanitarinių disciplinų. Vienerius metus bandė mokytojauti Kupiškio vidurinėje mokykloje.
„Autobusų tada nebuvo, o su kuo važinėti į darbą? Su kolūkio ratiniu traktoriumi pavėžėdavo, paskui pakyrėjo, grįžau atgal į kaimo mokyklą“, – prisiminė senus laikus pašnekovė.

Dabartinis gyvenimas Maugarų kaime yra mielas, lengvas, nebelaiko Lauciai jokių gyvuliukų. Džiugina bendravimas su savaisiais, dažnai gimtinę aplanko sūnūs Romualdas ir Robertas, marčios. Yra penki anūkai, vienas proanūkis, gegužę jam bus treji metukai. Jaunimas gabus mokslams, muzikalus, seneliai džiaugiasi jų pasiekimais. Sako Janina, kad dviese su savuoju Albinu dar kruta, dar smalsu ir įdomu gyventi. Nebent dėl kaimo likimo, dėl jo ateities nerimas ima.

Anot pašnekovės, reikėtų valdžiai daugiau rūpintis kaimo jaunimu, padėti tiems ūkininkams, kurie mažiau turi, o ne daugiau už kitus. Jeigu rimtas valdžios požiūris būtų, reali parama skiriama, jaunimas nebėgtų iš tėvų krašto į tolimus užsienius.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų