Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

STIČKALNIS – LYG MIESTO VARTAI

Šis kaimas yra Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje. Nuo miesto jis nutolęs tik kilometrą. Vakariniu Stičkalnio pakraščiu teka Račiupys (Kupos kairysis intakas). Šis kaimas yra tarsi prilipęs prie Šiaulių–Daugpilio geležinkelio ir Rokiškio–Panevėžio plento.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Stičkalnyje gyvenamąją vietą deklaravę 14 žmonių, yra 6 sodybos.

Stičkalnis visuomet kelia asociacijas apie vietovę ant kalvos. Iš dalies taip ir yra. Šiuo metu kalvos likusi tik užuomina. Mat ją sudarkė nutiestas plentas. Be to, Stičkalnis man visuomet siejasi su viaduku per geležinkelį ir vietove, nuo kurios lyg pro vartus iš Kupiškio keliaujama Rokiškio ir Utenos link.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gyvena trys kartos

Baigiantis vasariui, kai reta viešnia saulutė ridinėjo žeme, išsiruošėme pasižvalgyti po Stičkalnį. Į gražiai tvarkomą pirmą sodybą palei plentą neprisibeldėme. (Vėliau sužinojome, kad čia buvęs Tučiaus kiemas. Laikui bėgant šios valdos savininkai keitėsi.) Su viltimi rasti vietinių žmonių sukome į kaimyninį kiemą.

Stičkalnyje (iš kairės) Ignas Kacinauskas, Birutė Onutė Juknevičienė, Algis Juknevičius, Alida Kacinauskienė,
Laura Kacinauskaitė.

Čia susipažinome net su trimis Juknevičių kartomis. Mat jie buvo suvažiavę seneliams padėti tvarkyti malkų.
Birutė Onutė Juknevičienė (Biškauskaitė) sakė, kad čia yra jos senelio Jurgio Biškausko sodyba. Jis buvo vedęs našlę Juozapotą Bagdonienę su keturiais vaikais. Vėliau jiedu susilaukė sūnų dvynių Povilo ir Adolfo. Povilas buvo laivo kapitonas (škiperis). Adolfas, jos tėvas, kurį laiką dirbo Donbaso anglies kasyklose. Į Lietuvą visam laikui sugrįžo 1961 metais, kai mirė tėvas, ir apsigyveno Stičkalnyje. Dirbo miškų ūkyje. Iš ten ir į pensiją išėjo.

„Aš augau su broliu Edmundu ir seserimi Linute. Edmundas miręs. Jis irgi dirbo miškų ūkyje. Buvo savamokslis medžio drožėjas. Skobė visokias medines statulėles, meistravo kryžius. Gyveno Slavinčiškyje. Linutė šiuo metu gyvena ir dirba Austrijos sostinėje Vienoje. Žada grįžti į Lietuvą. Kupiškyje turi būstą. Aš į tėvų namus su šeima sugrįžau gyventi 2005 metais iš Kupiškio, kai po tėtės mirties reikėjo padėti mamai Julijonai“, – apie save ir savo tėvų šeimą pasakojo pašnekovė.
Birutei Onutei teko dirbti visokius darbus (konduktorės, pardavėjos, juvelyrinių dirbinių fabriko darbuotojos), gyventi ne vienoje šalyje. Taip susiklostė tuomet, kai 1967 metais ištekėjo už kariškio kupiškėno Algio Juknevičiaus. Karininkus nuolat kilojo iš vienos vietos į kitą. Šeima gyveno ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, ir kitose vietovėse, Vokietijoje. Jų sūnūs Artūras ir Algirdas gimę Rusijoje, o dukra Alida Stičkalnyje. Taip nutiko atsitiktinai, trumpam stabtelėjus šeimai Lietuvoje. Dukra užaugo Rusijoje. Tik 1989 metais vyras buvo pervestas dirbti į Vilkaviškio karinį komisariatą. Nuo to laiko iš Lietuvos jie nebeišvyko.

Dukra Alida gyvena Keršuliškiuose, Algirdas čia kartu su jais, o Artūras statosi namus šalia, buvusioje Lukošių sodyboje.
„Senelių namas buvo nedidelis. Vienoje jo pusėje jie gyveno, o kitoje laikė karvutę. Mano tėvas Adolfas namą perstatė 1982 metais“, – prisiminė Birutė Onutė.

Linutės Biškauskaitės ir  Juknevičių sodyba Stičkalnyje.

Moteris džiaugėsi, kad turi devynis anūkus – Gretą, Luką, Laurą, Igną, Justiną, Martyną, Rytį, Lauryną ir Ąžuolą. Visi yra mylimi ir laukiami.

Į pokalbį įsijungęs Algis papasakojo, kad buvo Kupiškio savanorių kuopos įkūrėjas ir pirmas vadas. Tas pareigas turėjo metus ir išėjo į užtarnautą poilsį.

Sovietinėje armijoje jis buvo užsitarnavęs atsargos majoro laipsnį. Gerai išmanė kariuomenės organizacinius reikalus. Į Kupiškį atvažiavo 1991 metais po Sausio 13-osios įvykių. Kovo 11 dieną su 12 žmonių grupe budėjo prie Parlamento. Kovo 18 dieną davė priesaiką Lietuvos Respublikai. Buvo paskirtas savanorių kuopos vadu. Į kvietimą tapti Lietuvos kariuomenės savanoriais tuo metu atsiliepė apie 100 kupiškėnų.

„Esu aštuntoje dešimtyje. Gimiau Kupiškyje. Mano gimtieji namai buvo pačiame Kupiškio centre, kur šiuo metu yra žemėtvarkos vadovės kabinetas, langai žvelgia į miesto centrinę aikštę. To pastato pirmame aukšte pokario metais buvo duonos parduotuvė, o rūsyje tėvai kiaules laikydavo. Gyveno ten ir mano seneliai. Jie vėliau išsikėlė į Pajuodupę, o mes į kitą gatvę, netoli buvusios rusų mokyklos“, – prisiminė pašnekovas.

Buvusi Lukošių sodyba, kurioje šiuo metu kuriasi vienas iš Juknevičių sūnų.

Pas tėvus du ar tris kartus atskuba dukra Alida Kacinauskienė (Juknevičiūtė). Ji sakė svarsčiusi, iš kur jų giminėje yra polinkis į meninę saviraišką. Ji pati yra baigusi režisūros mokslus ir kultūros vadybos bakalauro studijas. Dirba kultūros vadybininke Antašavos ir Noriūnų laisvalaikio salėse. Teko sugrįžus 1988 metais į Lietuvą ir tuometiniams Paketurių kultūros namams vadovauti. Iš Stičkalnio, kur tada gyveno, pėsčiomis per 37 minutes sugebėdavo nukulniuoti į darbovietę. Jos sūnus Lukas studijuoja Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Dėdė Edmundas užsiėmė medžio drožyba, buvo labai balsingas. Gal tai jos bobutės Julijonos, žemaitės iš Tauragės, genai. Ji buvusi daininga.

O gal ir prosenelio Jurgio indėlis čia nemažas. Mat jis buvo ožragininkas. Jį net Balys Buračas nufotografavo su tuo muzikos instrumentu. Senelis Adolfas Alidos atmintyje išliko su kostiumu ir skrybėle, pasipuošęs. Prieš važiuodamas dviračiu jis susisegdavo plačias kelnių klešnes, kad netrukdytų minti dviračio pedalų.

Ilgas kalbas turėjome nutraukti, nes vieni skubėjo prie darbų, kiti tvarkyti savo reikalų mieste. Pavyko visus namiškius suburti kartu nusifotografuoti ir išskubėjome toliau.

Namelyje ant kalvos

Stičkalnis Emilės Mažeikienės (Brazauskaitės) gimtinė.

Kelios Stičkalnio kaimo sodybos įsikūrusios už plento, geležinkelio link. Pirma jų ant kalniuko. Čia, pasak Juknevičių, gyvena viena iš šio kaimo senbuvių Emilė Mažeikienė. Geltono namuko verandos duris pravėrusi ji nekviestą viešnią įsileido į vidų. Kalbėjomės šiltame kambaryje, spragsint stačiamalkyje degančioms malkoms.

Garbaus amžiaus pašnekovės paklausiau, ar labai trukdo pro šalį plentu lekiančių automobilių triukšmas. Moteris sakė jau pripratusi per tiek metų prie šių garsų.

„Stičkalnyje gimiau ir užaugau kartu su seserimis Brone ir Jule. Gimtoji troba stovėjo ten, kur dabar yra pastatytas garažas. Mūsų tėveliai Aloyzas ir Ona Brazauskai anksti mirė. Pirma pasimirė mama, o po savaitės ir tėtė. Trys mergaitės likome našlaitės. Mus užaugino kaimynystėje gyvenę Ona ir Pranas Biškauskai. Šis namas buvo jų. Jie turėjo sūnų Joną. Jonas žuvo per paskutinį karą. Mano sesuo Bronė irgi gyveno čia, kitoje namuko pusėje. Šiuo metu ten su šeima įsikūrusi jos dukra Aldona. Bronė mirusi. Julė baigusi mokyklą išvažiavo studijuoti į Vilnių ekonomikos ir ten pasiliko. Mano vyras Vytautas kilimo iš Rokiškio. Buvo geležinkelininkas. Aš iš pradžių dirbau kolūkio plytinėje, vėliau geležinkelio pervažos budėtoja, o iki pensijos Kupiškio geležinkelio stoties valytoja. Vyras ir sūnus Alvydas mirę. Antras sūnus Rimantas gyvena Kaune. Turiu tris anūkus Ievą, Žilviną ir Edviną. Vieniša nesijaučiu, nes prireikus galiu visada kreiptis į čia pat gyvenančią dukterėčią“, – apie save ir savo šeimą pasakojo Emilė.

Tiesiant plentą Stičkalnio kalva buvo tarsi perskrosta pusiau.

Paprašyta prisiminti, kaip anksčiau atrodė Stičkalnio kaimas, moteris sakė, kad čia buvo kolūkio valdos. Su kolūkiu jų šeima neturėjo beveik jokių reikalų. Buvo daugiau sodybų – Milašauskų, Bagdonų, Alešiūnų, Urbonavičių. Daugumą nušlavė melioracija. Dalis žmonių persikėlė į Šepetą ir kitur. Buvusiuose Kalkio namuose gyvena Navickas. Už krūmų buvo Švelnės vienkiemis. Jų šeima buvo išvežta į Sibirą ir atgal į Stičkalnį nebesugrįžo. Neliko ir jų trobesių. Nugriauti.
Nebuvo ir plento. Jis atsirado per geležinkelį pastačius viaduką. Anksčiau Šepetą žmonės pasiekdavo iš Kupiškio važiuodami per geležinkelio pervažą, ties dabartine „Simegos“ įmone.

Arčiau geležinkelio

Iš E. Mažeikienės patraukėme toliau kaimo keliuku geležinkelio link. Čia radome dar dvi sodybas. Šalia vienos ir senas kryžius stovi, tvorele aptvertas. Tos sodybos šeimininkė nesileido į kalbas, nes esanti ne vietinė. Čia jos vyro tėviškė. Tad galėjome pasibelsti tik į baltai tinkuoto nedidelio namuko žalias duris ir tikėtis, kad čia rasime bent vieną pašnekovą.
Tie norai išsipildė. Šnektelėjome su dar vienu Stičkalnio gyventoju Edmundu Navicku. Vyras papasakojo, kad čia iki mirties gyveno jo mama Janina Navickienė. Šis molinis tinkuotas namas statytas 1918 metais. Taigi jam jau per šimtas metų. Mamai mirus šiame name beveik dešimt metų niekas negyveno. Jis čia įsikūrė tik maždaug prieš dvejus metus. Yra kilęs iš Račiupėnų. Daug metų gyveno Daukučiuose, Palėvenėlėje. Ten dirbo statybininku. Dabar jau pensininkas.

Edmundas Navickas neseniai apsigyveno Stičkalnyje, buvusiuose mamos namuose.
Autorės nuotraukos

„Stičkalnis gana patogi vieta gyventi. Kupiškis pašonėje. Pėsčiomis ar dviračiu greitai ten galima nukakti. Gal kiek nepatogiau tiems, kurie automobiliais važinėja. Reikia aplinkui važiuoti, nėra geležinkelio pervažos. Čia pat geležinkelis, bet ausų traukinių bildėjimas nevargina. Vos keli per dieną pro šalį pradunda. Labiau automobilių triukšmas nuo plento girdėti. Nei daržų, nei jokio ūkio neturiu. Likęs prižiūrėti tik senas sodas. Pernai buvo užderėjęs gausus obuolių derlius. Tai buvo vargelio jį sudoroti – ir žiemai pasidėjau, ir į komposto krūvą verčiau, ir stirnos atėjusios prisiskanavo obuoliukų. Žiemą nelabai kas yra veikti. Laikraščius paskaitinėju, televizorių pažiūru. Kartais ir Kupiškyje apsilankau. Yra dar vienas kitas pažįstamas likęs iš senų laikų. Nesijaučiu užkampyje ir visai nuo pasaulio reikalų atskirtas. Su artimiausia kaimyne pasišneku. Manau, kad kaime visgi geriau nei miesto daugiabučiame name gyventi ir aplinką stebėti pro langą. Kaime kitaip laikas eina, esi arčiau gamtos“, – sakė pašnekovas.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Stičkalnis susiformavo iš Račiupėnų kaimo mažažemių. Kaimo pavadinimas kilo iš ganyklose buvusio Stičkalnio kalno, greičiausiai senkapio. Anot pasakojimų, ant jo buvę palaidoti žuvę senovėje čia vykusio mūšio kariai. Dalis kalvos sunaikinta 1965 metais tiesiant plentą.

Stičkalnio kaimo keliukas.

Stičkalnis ribojasi su Račiupėnais, Aleksandrija, Pašepete. 1919–1950 metais priklausė Kupiškio valsčiui ir Račiupėnų seniūnijai. Stičkalnio žemės galutinai atribotos 1920 metais skirstant į vienkiemius Račiupėnų kaimą. 1923 metais Stičkalnyje buvo 7 ūkiai ir 32 gyventojai.

1928 metais minimi Juzės Biškauskienės (2,73 ha), Martyno Kaladės (1,64 ha), Prano Biškausko (3,28 ha), Kazio Siaurio (0,5 ha), Jono Liobiko (3,28 ha), Povilo Urbonavičiaus (3,83 ha), Emilės Janonienės (1,64 ha), Povilo Samuolio (2,18 ha), Jono Majausko (1,1 ha), Justino Paberalio (1,64 ha), Mato Urbonavičiaus (0,55 ha), Aloyzo Brazausko (4,87 ha), Kosto Gabrėno (7,44 ha), Onos Kručienės (2,19 ha) ūkiai.

1942 metais kaime buvo Jono Lukošiaus, Juzės Biškauskienės, Petro Bagdono, Kazio Klypo, Ipolito Mališausko, Juozo Burkausko, Valdo Kaladės, Kazio Urbonavičiaus, Motiejaus Urbonavičiaus (Urbono), Prano Biškausko, Domo Tučiaus, Jurgio Biškausko, Broniaus Kalkio, Elzbietos Matikonienės, Stasio Urbonavičiaus, Prano Biškausko, Povilo Urbonavičiaus ūkiai. Iš viso 64 gyventojai.

Rezistencinėje kovoje nuo 1944 metų dalyvavęs Vladas Kaladė-Generalisimus buvo vienas pirmųjų Kupiškio krašto partizanų vadų.

Stičkalnis 1949–1958 metais priklausė „Lauko spartuolio“, 1958–1992 metais Byčių kolūkiui. 1959 metais Stičkalnyje buvo Domo Tučiaus, Jurgio Biškausko, Jono Lukošiaus, Alekso Bagdono, Jono Bagdono, Petro Bagdono, Kazio Klypo, Prano Milašausko, Paulinos Urbonavičienės, Emilijos Urbonavičienės, Kazio Urbonavičiaus, Jono Stirnecko, Onos Lankauskienės, Alfonso Jevalto su Emilija Brazauskaite, Viktoro Šabrinsko su Vale Alešiūnaite, Algimanto Urbonavičiaus su Emilija Ivanauskiene ir Alfonsu Tuska namų ūkiai. Iš viso 62 gyventojai. 1970 metais čia buvo 54 gyventojai, 1979 metais – 36, 1989 metais – 22, 2001 metais – 14 gyventojų.

Apie žmones ir vietovardžius

Iš Stičkalnio kilusi poetė Zita Lukošiūtė-Staškūnienė, socialinių mokslų daktarė Laimutė Stasė Urbonavičiūtė-Tamošiūnienė.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Asiūklynė, Beržytė, Didžioji bala, Lazūrbala, Lieknas, Samanytė (balos), Bobeliai, Pašepetys (vienkiemiai), Marmoliškės (ganykla), Pečlieknis, Stičkalnis (aukštumos), Račiupys (upokšnis).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų