Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

KAIMO UGNIAGESIŲ KASDIENĖ TYLI SARGYBA VERTA PAGARBOS

Taip teigia Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovas Kazys Pakšys.

Ada DVARIONAITĖ

Jeigu pasitikėtume humoro laidomis, nėra geresnio darbo už ugniagesio – pamiegojai naktį budėdamas, palošei su bendradarbiu kortomis, paskaldei smagių anekdotų. Kiek čia tų gaisrų tebūna? Ir taip kas ketvirtą parą – tiesiog svajonių darbas.

Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos direktorius Kazys Pakšys, daugiau kaip pusę savo gyvenimo dirbantis ugniagesiu, sako, kad tik nieko nežinantis apie šį darbą gali taip manyti ir kalbėti. „Laukdamas iškvietimo, pagalbos skambučio, nuolat nerimauji, nežinai, kas nutiks. Skubėdamas į nelaimės ar gaisro vietą, nenujauti, kokia bus situacija, ko reikės griebtis, kas nukentėjo, ar pavyks pagelbėti, ar užteks turimų priemonių, ar nesuges technika, ar sklandžiai veiks įranga, ar greitai atvažiuos kiti ekipažai. Jeigu kas nors nepavyko, nesuspėjo komanda, tada kaltės jausmas, savigrauža neduoda ramybės. Sudėtingas šis darbas, o kaimo ugniagesių komandų – ypač streso pilnas, nes jos dažnai pirmos atvyksta į nelaimės vietą. O padėti tegali minimaliomis priemonėmis, nes kitokių neturi, nes tokios yra taisyklės, tokia darbo tvarka, reikia laukti, kol atvyks ugniagesiai-gelbėtojai“, – teigė Priešgaisrinės tarnybos vadovas.

Į įvykių suvestines kaimo ugniagesiai nepakliūva

Operatyvių pagalbos tarnybų pranešimuose visuomenei paprastai žinios pateikiamos labai trumpos: kur kilo gaisras, kada atvyko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ekipažai, kiek laiko dirbo, kokie nuostoliai, kiek aukų. O ką veikia kaimo ugniagesiai, jeigu jie šiuose darbuose nedalyvauja? To klausiu Savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovo.

„Jie dalyvauja, ir dažniausiai pirmi atskuba į nelaimės vietą, tik jų darbas – pradinis, paruošiamasis, nes turimos priemonės ir įranga, dviejų arba tik vieno ugniagesio pastangos negali atstoti kelių profesionalių ekipažų techninių galimybių. Mes neturime kvėpavimo organų apsaugos aparatų, todėl negalime įeiti į uždūmytą patalpą, pavojinga. Dar tik planuojama tokiais aparatais aprūpinti visas kaimo ugniagesių komandas, gal tai bus padaryta kitais metais. Neturime hidraulinės gelbėjimo įrangos – plėstuvų, žirklių, keltuvų, kuri būtina gelbstint žmones, nukentėjusius per automobilių avarijas. Bet mūsų ugniagesiai, jeigu gaisras didelis, skuba izoliuoti gaisravietę, atjungti avariją patyrusio automobilio akumuliatorių, kad nekiltų gaisro pavojus, neleisti savivalės, jeigu yra pašalinių stebėtojų, suvaldyti situaciją, nuraminti žmones, kol atvyks kitos tarnybos“, – vardijo pašnekovas.

Pasak tarnybos direktoriaus, kaimo ugniagesių komandos dažnai siunčiamos kaimynams pagelbėti, jeigu yra tokia būtinybė. Antai vasarį Skapiškio ugniagesiai važiavo į Pandėlio miestelį, kur liepsnojo namas, žuvo žmogus. Noriūnų komanda dažnai kviečiama į artimą Panevėžio rajono pakraštį, Žaidelių – į Biržų rajoną, alizaviečiai – į Rokiškio rajoną, Adomynės komanda – į Svėdasų kraštą, šimoniečiai – į Viešintas. Kilus ekstremaliems ir sudėtingiems įvykiams važiuoja ir ugniagesiai-gelbėtojai.
Tarnybos direktorius patikslino, kad šiuo metu visuomenę nuo ugnies bėdų saugo ir gelbsti trys grandys – ugniagesiai-gelbėtojai, kaimo ugniagesiai ir savanoriai ugniagesiai. Pastaroji formuotė įteisinta 2016 metais. Joje yra 11 žmonių, kai kurie dirba prevencinį švietimo darbą, kiti gali gesinti gaisrus. Savanorių pavadinimas gali suklaidinti, vien tik noro gelbėti žmones ir jų turtą nuo gaisrų, pasak tarnybos direktoriaus, neužtenka, yra nemenki sveikatos ir fizinės parengties reikalavimai, būtina baigti įvadinius mokymus, išlaikyti egzaminus. Tarp savanorių yra daug profesionalių ugniagesių-gelbėtojų, ugniagesių, beje, pats tarnybos vadovas taip pat yra savanoris. Kam jam šito reikia?

„Kad neįkyrėtų direktoriauti“, – aišku, taip mielasis pašnekovas pajuokauja. Tad verta labiau pasigilinti į šias ugniagesių darbo subtilybes.

Direktorius, meistras, savanoris

Pusę savo gyvenimo tikras kupiškėnas Kazys Pakšys, gimęs Žilių kaime, sako gesinąs gaisrus. O Savivaldybės priešgaisrinės tarnybos direktoriumi tapo praėjusį rudenį, rugsėjo 11 dieną.

Iki tol, nuo tų pačių metų balandžio, buvo laikinuoju vadovu. Pačioje tarnyboje vyriausiuoju ugniagesiu dirbo nuo 2010 metų. Dvidešimt dvejus metus išdirbo Kupiškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, kol ši 2009 m. buvo reorganizuota ir optimizuota.

Optimizacija – taip šiuolaikiškai vadinamas darbo vietų, funkcijų ir pareigybių perstumdymas, institucijų ir įstaigų sujungimas dėl taupymo. Prieš bene gerą penkmetį optimizavimas buvo ištikęs ir Savivaldybės priešgaisrinę tarnybą, tada panaikintos Antašavos ir Virbališkių ugniagesių komandos. Būta visuomenėje prieštaravimų, vietos politikų karštų diskusijų, bet nugalėjo viršesnės valdžios nuostatos. Ar nenumatoma panašių pokyčių ir šiandien?

„Geriau neprognozuokime“, – įsitikinęs pašnekovas. O gal atsiras naujų komandų, pavyzdžiui, Subačiaus mieste, nes ten arčiausiai dirbanti ugniagesių komanda priklauso Tiltagaliams, Panevėžio rajonui, o galėtų būti savas darinys. Tokie pokyčiai būtų linkėtini, ir darbuotojų atsirastų, yra daug norinčių čia dirbti žmonių.

„Nes patogu turėti laisvų dienų, yra socialinės garantijos, gyvybės draudimas. Dabartinė materialinė bazė gana nebloga, mūsų technika sena, bet tvarkinga, pajėgi. Šešiose kaimo komandose dirba 53 žmonės. Vienas etatas Žaideliuose šiuo metu laisvas, mat yra specifiniai sunkiasvorės technikos vairavimo reikalavimai. Ugniagesiai įprastai dar turi kitus savus darbus, kai kurie ūkininkauja, kiti remontuoja automobilius, talkina statybose, moko vairuoti. Visas mūsų kolektyvas yra puikus, motyvuotas, pasitikiu šimtu procentų kiekvienu asmeniškai“, – negailėjo direktorius pagyrimų ugniagesių komandų vyrams.
Dar sakė turįs sumanymą kaupti visų kaimiškų vietovių ugniagesių komandų istoriją, rašyti veiklos metraščius, nes būna įvairiausių atsitikimų, yra įdomių, gabių, kūrybingų žmonių – piešiančių, vaidinančių, meistraujančių, meniška kalvyste, automobilių sportu užsiimančių. Ir pats direktorius santūriai prasitarė anksčiau bene 16 metų turėjęs individualią automobilių remonto įmonę, ir dabar dar pasikrapštantis prie ugniagesių technikos ar įrangos. Administracinis darbas tam netrukdo, ilgametė gaisrininko patirtis irgi pravarti.

Kaip atrodytų – moterys ugniagesės?

Tarnybos direktorius džiaugėsi patyrusiais ir kruopščiais komandų vyrais, menka darbuotojų kaita. Jeigu kuris ir pasiryžta išeiti, tai tik pašlijus sveikatai ar išvykęs gyventi kitur. O ar nėra ugniagesių bendruomenėje moterų, ar tarnybos nuostatai joms neleidžia čia įsidarbinti?

Tarnybos administracinėse patalpose mieste, S. Dariaus ir S. Girėno gatvės 12 name, N. Šmidto malūno kaimynystėje, yra dvi administracijos darbo vietos – greta direktoriaus ir apskaitininkės, Ramutė Juknienė dirba nuo 2000 metų, kai čia įsikūrė Savivaldybės priešgaisrinė tarnyba. Ji tarnyboje vienintelė moteris.

Tarnybos direktorius K. Pakšys atsiverčia Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos direktoriaus įsakymą, iš kurio aiškėja, kad moterų niekas nediskriminuoja, jos gali rinktis tokį darbą, tapti ugniagesėmis. Tik turi atitikti sveikatos, amžiaus, fizinės parengties reikalavimus, baigti įvadinius mokymus, išlaikyti egzaminus. Svarbiausia yra atitikti sveikatos reikalavimus, būti nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Turėti nepriekaištingą reputaciją. Fizinės parengties reikalavimai nustatyti trims amžiaus grupėms: 18–34 metų, 35–49 metų ir nuo 50 metų.

Tarnybos patalpas puošia šimoniečio ugniagesių komandos skyrininko Eugenijaus Šukio nutapytas peizažas.

Ir ką gi reikia moterims sugebėti atlikti? Šimtą metrų nubėgti su gaisrininko žarna, padaryti 10 atsispaudimų, jei priklauso pirmai amžiaus grupei, 6 atsispaudimus, jeigu yra kiek vyresnės, ir 2 atsispaudimus, jeigu yra per 50 metų amžiaus. Reikės dar įveikti 1 kilometro distanciją per nustatytą laiką: pirma amžiaus grupė turi nubėgti per 6,5 min., antra – per 8 min., o trečia – per 9 minutes. Taigi veržlios, aktyvios, iššūkius mėgstančios moterys gali pasiryžti prasmingam ir labai reikalingam darbui. Bet, reikia pripažinti, būtų labai neįprasta.

Nelabai įprasta ir įstaigos patalpas puošti savo darbuotojų kūryba. Ogi čia ant kabineto sienos kabo peizažas, jį nutapė Eugenijus Šukys, Šimonių ugniagesių komandos skyrininkas. „O ką aš sakiau, gabūs ir kūrybingi mūsų žmonės“, – šypsojosi tarnybos direktorius K. Pakšys.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. linas (88.216.27.168)

    2019-02-28 at 16:02

    Šiltas interviu.Nėra pagrąžinimų , pavaizduotas tikras gyvenimas. Šaunuolis vadas.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų