Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PYRAGIUS GARSINA EŽERAS

Pyragių kaimo riboženklis.

Pyragiai – kaimas prie kupiškėnų pamėgto to paties pavadinimo ežeriuko. Šis ežeriukas dar vadinamas ir Indubu. Nuo čia iki Kupiškio tik 2 kilometrai ne tik asfaltuotu keliu, bet ir pėsčiųjų bei dviratininkų taku.
Greta Pyragių yra šie kaimai: Aukštupėnai, Dvaramiškis, Krasnava, Plundakai, Slavinčiškis.
Kupiškio seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Pyragiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 122 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Rožių gatvėje

Pažintį su Pyragiuose gyvenančiais žmonėmis pradėjome nuo Rožių gatvės, kur susispietę kolūkio laikais statyti alytnamiai. Iš pradžių pažintis nelabai sekėsi. Pataikėme atvažiuoti baigiantis pietų metui. Kas dirba mieste, papietavę skubinosi sugrįžti atgal į darbovietes ar vaikų iš mokyklos parsivežti.

Janikūnų sodybos akcentas.
Autorės nuotraukos

Pirmas pašnekovas buvo Algirdas Janikūnas. Vyriškis nors ir skubėjo darbo reikalais, bet ištaikė kelias minutes šnektelėti.

Janikūnų sodyba patraukė akį tvarkingumu, šmaikščiais nykštukais raudonomis kepuraitėmis padabinta.

Algirdas sakė, kad į Pyragius iš Kupiškio jų šeima persikraustė daugiau nei prieš dešimt metų. Šį namuką nusipirko iš Ežerskių.

„Aš esu kupiškėnas, o mano žmona Gindrutė iš Lukonių. Dirbu elektros tiekimo srityje, žmona – „Slavitoje“. Norėjome savo kiemo, daržo prie namų. Pyragiuose šis noras su kaupu išsipildė. Pabėgti atgal į butą, kol dar turime užtektinai energijos darbuotis savo sodyboje, neketiname. Mūsų vaikai jau paliko namus. Sūnus Irmantas gyvena užsienyje, o dukra Dovilė įsikūrusi Vilniuje. Turime du anūkus Emiliją ir Domą. Apie grįžimą į kaimą jie nesvajoja. Nėra nei čia, nei Kupiškyje kur įsidarbinti. Ką jauni žmonės sugrįžę veiktų?“ – pasakojo apie savo šeimą ir gyvenimo rajone perspektyvas pašnekovas.

Jis pridūrė, kad Pyragiuose dauguma gyventojų artėja prie penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų amžiaus. Jaunesnės gal tik dvi šeimos čia gyvena. Pyragiečiai vieni su kitais labai artimai nebendrauja. Susitikę pasilabina. Dalis gyventojų yra likę iš kolūkio laikų, kiti atsikraustę iš kitur vėlesniais metais. Šiaip jų kaime ramu. Galima sakyti, kad veikia saugios kaimynystės principas. Mat čia gyvena keli policijos pareigūnai.

Tadas Šilaikis Pyragiuose prie atnaujinamo savo namo.

Iš Janikūnų sodybos kaip tik ir pataikėme užsukti pas vieną iš Pyragiuose įsikūrusių policijos pareigūnų. Jaunos šeimos galva Tadas Šilaikis pakvietė į namus pasikalbėti. Jo žmona Kristina išskubėjo į Kupiškį iš mokyklos parsivežti vaikų – Martyno ir Viktorijos.

„Į Pyragius persikraustėme prieš ketverius metus. Anksčiau gyvenome Kupiškyje. Čia gyventi patraukli vieta. Arti miestas, šalia Pyragių ežerėlis. Aš užaugau Aukštupėnuose. Įdomu, kad esu gimęs būtent Pyragiuose, bet iš čia su tėvais išvažiavau trejų metų būdamas. Taigi šiuo metu esu tarsi sugrįžęs į gimtinę. Apskritai geriausiai jaučiuosi kaime, o ne miesto daugiabučiame name. Tikra atgaiva sielai savas kiemas, didesnė erdvė. Privalumas ir savo daržo pomidorai, agurkai ir kiti žalumynai. Kai kraustėmės į kaimą, tai svarbiausias žmonos prašymas ir buvo įrengti šiltnamį. Yra kelios obelys. Šį sezoną 120 litrų jų obuolių sulčių išsispaudėme. Vaikai jas labai mėgsta. Apskritai savo sodyboje reikia daugiau pajudėti, pakrutėti – yra daug ką tvarkyti name ir aplink namą, planuojame naujus gėlynus suformuoti. Be to, kaskart privalai ir pasimalkauti, kad į krosnį turėtum ką įmesti. Aktyvesnis gyvenimo būdas ir į naudą sveikatai. Nepalyginsi su ramesniu gyvenimu daugiabučiame name. Tai tokie kaimiško gyvenimo privalumai. Gaila tik, kad jaunų šeimų čia mažoka. Dukra turi su kuo pažaisti. Šalia gyvena jos klasės draugė. O sūnui bendraamžių čia nėra“, – apie save ir gyvenimą kaime dėstė pašnekovas.

Tadas teigė, kad gatvė, kur stovi jų namas, susiformavo kolūkio laikais čia pastačius naujų namų. Iki tol šioje vietoje buvo gana drėgna, net pelkėta dykynė, šlynas, kitaip sakant, glitus molis, čia vyravo.

Palei senąjį kelią

Iš Rožių gatvės pasukome į pagrindinį Pyragių kaimo kelią. Pravažiavome vaiduokliu virtusį avarinės būklės daugiabutį namą. Jame, pasak vietinių žmonių, jau niekas nebegyvena gal aštuoniolika metų.

Tuoj už to pastato privažiavome į Danutės Milerienės sodybą. Ji vienintelė moteris Pyragiuose dar laikanti net ne vieną, o dvi karvutes.

Leistis į ilgą pokalbį moteriškei nėra kada. Mat turėjo veršiuotis viena iš jos laikomų karvučių. Visgi šį bei tą Danutė papasakojo.

„Čia mano tėvų Stasio ir Kazimieros Kačiulių sodyba (vėliau sužinojau, kad prieš juos čia gyveno Slėniai – aut. past.). Aš gimiau kitur, bet Pyragiuose užaugau nuo mažumės. Suaugusi išvažiavau gyventi į Kauną. Dirbau tuometiniame dirbtinio pluošto kombinate. Vėliau po tėvo mirties sugrįžau slaugyti mamos ir čia pasilikau. Tiesa, kad vienintelė laikau karves. Jų ganykla čia pat. Nėra lengva. Šienauti reikia žmones samdyti. Neatsiperka tie gyvuliai. Nieko neveikti man būtų labai nuobodu. Ūkininkauju senoviškai. Turiu nedidelį daržiuką. Pasisodinu bulvių, karvėms – burokų. Į Kupiškį apsipirkti numinu dviračiu. Žiemą, kai pasninga, taip keliauti iki miesto daug sunkiau pasidaro. Tenka ir pėsčiomis kulniuoti. Sūnus ir dukra gyvena Amerikoje. Mane aplanko kartą per kelerius metus. Juk tolima kelionė“, – trumpai perbėgo mintimis per savo gyvenimą pašnekovė.

Nebetrukdėme Danutės kalbomis ir toliau riedėjome kaimo keliu buvusios kolūkio kontoros link.

Anelės Gorškovos jaunystės
nuotrauka.

Stabtelėjome prie dar vieno Pyragių daugiabučio namo, šįkart tvarkingo, ir įsiprašėme į svečius pas čia gyvenančią Anelę Gorškovą. Kalbantis paaiškėjo, kad pašnekovė yra kilusi iš Birštono. Pyragiuose gyvena trisdešimt septyneri metai. Taip susiklostė gyvenimas, kad su amžinatilsį vyru čia persikėlė. Dirbo buvusio „Piliakalnio“ kolūkio karvių melžėja. Užaugino tris vaikus Astą, Sergejų ir Ritą. Vaikai gyvena kitur. Moteris džiaugiasi dviem anūkėmis ir proanūkiais.

„Vienai nuobodoka. Nebelaikau jokio ūkio, net paukščių. Brangūs pašarai. Be to, man vienai nieko daug nereikia. Dviračiu ar pėsčiomis nukanku į Kupiškį ir nusiperku maisto produktų bei kitų mažmožių. Pyragiuose ramu gyventi. Tik vasarą nuo Pyragių ežerėlio pasklinda triukšmas, kai vaikai susirenka maudytis. Kartais vasarą jaunimėlis mėgsta įsisukti į apleistą kontoros pastatą ir pašėlioti. Dabar jaunimui nieko negali pasakyti, daro, ką nori. Už pajus tą kontorą žmogus įsigijo, bet netvarko, apleido. Šiuo metu pyragiečiai vieni su kitais mažokai bendrauja. Atsikėlė čia nemažai naujų žmonių. Skaudoka būna, kai eini iš miesto pirkiniais apsikrovusi, o pažįstamas žmogus pakeliui automobiliu pralekia pro šalį. Stebuklas būtų, jei stabtelėtų pavėžėti. Anksčiau žmonės artimesni buvo, visi darbus turėjo, nebuvo tokios turtinės nelygybės, susvetimėjimo kaip šiuo metu“, – išsakė savo pastebėjimus moteris.

Algis Jablonskas gyvena buvusiame senelių name.

Kur kalvio gyventa

Gražiosios senovinės trobos duris pravėrė Algis Jablonskas. Vyras papasakojo, kad čia yra buvę jo senelių Jono ir Elenos Jablonskų namai. Senelis buvo garsus šių apylinkių kalvis. Darė plūgus, apkaustydavo ratus, tekino stebules. Pas jį pirkėjai net iš Latvijos atvažiuodavo plūgų. Senelis kaime pirmasis nusipirko dviratį. Prieškario metais Lietuvoje dviratis kainavo tiek, kiek karvė.

Senelių namai daugiau nei prieš šimtą metų statyti. Senoji kalvė buvo arčiau kelio, kur dabar stovi pašto dėžutė.

Seneliai turėjo tris sūnus Joną, Vytautą ir Petrą bei dukrą Eleną. Iš jų gyva tėra tik dukra. Ji gyvena Panevėžyje.

„Petras buvo mano tėvas. Jis kolūkyje dirbo prie statybų. Mama Stefa dirbo įvairų vadovaujamą darbą. Kai statė Kupiškio ligoninę, buvo šios gydymo įstaigos ūkvedė. Mama dabar pas mano seserį Rimą Pyragiuose gyvena. Iki paauglystės gyvenau su tėvais Pyragiuose. Vėliau persikraustėme į Kupiškį, kai mama ten butą gavo. Pyragių ežerėlis vasarą visuomet buvo traukos centras. Dalis mano suaugusio gyvenimo prabėgo Panevėžyje. Dabar vėl Pyragiuose gyvenu. Žmona mirusi. Dukra Ema gyvena užsienyje. Po truputį, kiek išgaliu, remontuoju namą. Iš senųjų kaimo gyventojų šiuo metu beveik nieko nebėra. Dauguma čia suvažiavę kolūkiniais laikais, vienas kitas ir vėlesniais metais“, – apie save ir Pyragius pasakojo Algis.
Su juo atsisveikinę patraukėme ieškoti dar kelių Pyragių kaimo senbuvių.

Čia dūzgia bitės

Pro buvusias kolūkio dirbtuves pasukome į Genovaitės ir Vinco Petrylų sodybą. Ji yra miesto kolektyvinių sodų kaimynystėje. Su jos šeimininke susėdome svetainėje pasikalbėti. Moteris pavaišino arbata ir pačios slėgtu obuolių sūriu.

Seserys Varnauskaitės – Genovaitė (kairėje) ir Stanislava.

Genovaitę kupiškėnai pažįsta kaip ilgametę gimnazijos bendruomenės slaugytoją. Moteris medicinos mokykloje buvo įgijusi felčerės specialybę, o vėliai Šiaulių pedagoginiame institute studijavo defektologiją.

Į gimtinę su šeima sugrįžo 1984 metais iš Joniškio rajono, kur po Kauno medicinos mokyklos baigimo buvo paskirta dirbti felčere. Ten ištekėjo. Vyras kilęs iš tų kraštų. Ten susilaukė ir vienintelės dukros Evelinos. Ji gyvena Šiauliuose – tarp Kupiškio ir Joniškio. Turi pradinukę dukrą Lijaną.

Šiuo metu Genovaitė jau mėgaujasi užtarnautu poilsiu, aktyviai dalyvauja rajono bitininkų draugijos veikloje. Yra šios draugijos tarybos narė. Laiko 12 bičių šeimų. Pelno iš bitininkavimo nesiekia. Jai tai malonus laisvalaikio užsiėmimas. Genovaitė dalyvauja ir ūkininkių draugijos „Sodžius“ Aukštupėnų skyriaus veikloje. Genovaitės vyras dirba vienoje rajono medžio apdirbimo įmonėje.

Genovaitės Petrylienės (Varnauskaitės) mamos Onos palikimas – jos siuvinėti paveikslai.

Genovaitė teigė, jog tik atrodo, kad jų sodyba netoli miesto. Pro kolektyvinius sodus pas juos atvažiuoti kelio nėra. Reikia aplinkui keliauti. Taip nuo Kupiškio iki jų važiuojantiems prisideda papildomi 4 kilometrai.

„Pyragiai – mano gimtinė. Čia užaugau su seserimi Stanislava. Ji gyvena Kupiškyje. Šita sodyba yra mano tėvų, Juozo ir Onos Varnauskų. Tai mano tėvo gimtinė. Mama kilusi iš Žilių kaimo, už Bakšėnų. Mano seneliai, Aleksas ir Barbora Varnauskai, buvo namą pasistatę taip pat šioje žemėje, ant kalniuko. Pro čia 1914 metais ėjo frontas ir visa sodyba sudegė. Naujas namas buvo pradėtas statyti 1919 metais. Šiuo metu gyvenamasis namas yra rekonstruotas.

Mano senelis buvo stalius. Bendradarbiavo su kaimo kalviu Jablonsku. Seneliai turėjo 7 hektarus žemės. Mano tėvai laikė bites. Bitininkauti vaikystėje išmokau. Čia atoki vieta, daug pievų, balų, miškelių, netoli Mirabelio miškas. Bitėms patinka. Pyragiuose ir aš jaučiuosi geriausiai. Joniškio krašte nepatiko dėl to, kad ten nėra upių ir šiaip mažoka kitų vandens telkinių. Užaugus ežero pašonėje, be vandens ir sodrios gamtos man būtų sunku“, – atviravo pašnekovė.

Paprašyta išvardyti, ar kaime, be jos, dar yra senųjų pyragiečių palikuonių, Genovaitė paminėjo Augustauskus, Skamarakienę, buvusią Madeikytę. Taip pat iš jos sužinojome, kad apgriuvusioje senoje sodyboje prie kelio gyveno Karosai.

Sodo namelis virto namais

Taigi pakeliui į Kupiškį nutarėme užsukti ir į Skamarakų kiemą. Pro storą sniego paklotę sodybos kieme buvo matyti keli originalūs aplinkos puošybos akcentai – spalvingas vėjo malūnėlis, sumūrytas iš akmenų, palei tvorą stovinti medinė žmogaus skulptūra.

Aldona ir Leonas Skamarakai prie medinio kiemo dieduko.

Namų duris atvėrę Leonas ir Aldona Skamarakai papasakojo apie save ir gyvenimą Pyragiuose.
Aldonos gimtasis namas, kur gyveno jos tėvai Petras ir Elena Madeikiai, stovi greta. Toje sodyboje užaugo keturi Madeikių vaikai – Regina (mirusi), Aldona, Danutė ir Tautvilis (miręs). Danutė gyvena Vilniuje. Daug metų sostinėje pragyveno ir ji pati su vyru. Ten dabar įsikūrusi jų dukra Rolanda ir anūkė Sandra su savo atžalomis Luku ir Migle. Sūnus Aidas gyvena Molėtuose.

„Kai baigiau mokyklą, nuo 1965 metų visą laiką gyvenau Vilniuje. Ištekėjau. Su vyru dirbome geologijos tarnyboje. Esame apvažiavę darbo reikalais visą Lietuvą.

Tėvams pasiligojus, juos reikėjo prižiūrėti. Tai pamažu ir sugrįžome į Pyragius. Tiesa, po tėvų mirties trumpam kaimą buvome palikę. Nugalėjo Vilniaus trauka. Tėvų namas buvo parduotas. Kai susigrąžinome tėvų žemę, išsipirkome šioje vietoje buvusį kolūkio balionų išdavimo punkto pastatėlį su veranda. Iš pradžių planavome, kad čia bus mūsų vasarnamis. Kūrėmės kaip sodo namelyje. Vėliau priestatuką pasistatėme ir nutarėme čia gyventi nuolatos. Iki Kupiškio ne tik automobiliu, bet ir dviračiu puikus susisiekimas. Net žiemą dviračių ir pėsčiųjų takas gerai valomas“, – pasakojo Aldona.

Leonas pridūrė, kad jis yra dzūkas, kilęs iš Varėnos rajono. Kaimo gyvenimas jam visuomet buvo artimesnis nei miesto. Pyragiai – kurortinė vieta. Pro virtuvės langą matyti ežeras. Abu su žmona mėgsta tvarkyti ir puošti savo sodybą. Jam namai be medžių, gėlynų – ne namai.

Skamarakai dar turi vištų pulkelį, triušių. Anksčiau laikė avių. Iš to didelės naudos nėra, tik proanūkiams pasižiūrėti.
Aldona prisipažino, kad jai kartais suspaudžia širdį ir dėl Vilniaus. Juk ten nemažai metų gyventa. Pyragiuose žiemą būna liūdnoka. Visgi kol turi sveikatos, jiedu iš čia niekur neketina kojos kelti. Savo kieme esi nepriklausomas. Gali įgyvendinti visokias aplinkos puošybos idėjas.

„Turiu visokių minčių, kaip būtų galima panaudoti įvairius daiktus aplinkos akcentams, buičiai. Mėgstu kai ką iš medienos sumeistrauti, išskaptuoti, bet gaila, kad mediena gana greitai supūva. Pastaruoju metu labiau traukia natūrali gamta, prie namų norėčiau paprasčiausios pievelės“, – sakė moteris.

Atminties kodas

Pyragių kaimo kryžius.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Pyragius rašoma, kad kaimo teritorijoje, prie Kupos upės, buvo senkapis, kuriame kasant žvyrą apie 1896 metus rasta žalvarinių papuošalų. Manoma, kad čia buvo IX–XII a. kapinynas. 1984 metais per archeologinę ekspediciją ištyrinėtas išlikęs kapinyno plotas, bet nepasisekė aptikti jokių kapų pėdsakų. Konstatuota, kad kapinynas kasant žvyrą visiškai sunaikintas.

Pyragių kaimas susiformavo XVI a. vykdant Valakų reformą, priklausė Kupiškio seniūnijai ir vadinosi Sodžiumi. Minimas nuo 1581 metų. 1603 metais kaimas greta senojo jau turėjo naują Pyragių pavadinimą.
1641 metais Pyragiai paminėti Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje. 1678 m. kaime buvo 13 dūmų (ūkių).
1870 metais kaime gyveno 147 žmonės, 1914 metais – 101.

1915–1929 metais Pyragiai buvo seniūnijos centras ir priklausė Vėžionių apylinkei. 1915 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą, visas kaimas, buvęs strateginėje vietoje prie geležinkelio, sudegė. Liko tik 2 gyvenamieji namai ir 4 klojimai. Kelerius metus išgyvenę pašiūrėse, žmonės 1919 metais pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. 1920 metais tai padarė matininkas Romualdas Ivaškevičius. Žemė išdalyta šiems ūkininkams: Antano Zuozos įpėdiniams, Vladui Zuozai, Jurgiui Kriūkai, Povilui Kriūkai, Antanui Kriūkai, Vladui Augustauskui ir Marijonai Augustauskienei, Elžbietai Augustauskienei, Povilui ir Juozui Karosams, Ignui Juodzevičiui, Juozui Juodzevičiui, Jonui Madeikiui (Adomo sūnui), Juozo Madeikio įpėdiniams, Juozui Varnauskui, Kaziui Burokui, Jonui Kriūkai, Povilui, Pranui, Izabelei ir Uršulei Kriūkoms, Jurgio Karoso įpėdiniams, Jonui Gudeliui ir Salomėjai Madeikienei, Jonui, Petrui, Onai ir Julei Madeikiams, Aloyzui Madeikiui, Jokūbui Bačiuliui, Marijonai Meškauskaitei, Adomui Augustauskui, Petronėlei Saplytei, Kaziui Jablonskui, Salomėjai Bukonienei. Bendrai nuosavybei paliktas ežeras (5,55 ha). Pyragiuose daugiausia buvo vidutinių ūkių. Didžiausi – V. ir M. Augustauskų (38,05 ha), J. Bačiulio (26,85 ha), V. Zuozos (25,90 ha).

Senovės ir šių laikų kontrastai.

1942 metais kaime buvo 120 gyventojų. 1946 metais partizanaudamas žuvo Jonas Augustauskas. 1949 metais kaime įkurtas to paties pavadinimo kolūkis. Vėliau jis priklausė „Aušros“ ir „Piliakalnio“ kolūkiams. 1959 metais čia buvo Janinos Zuozaitės, Kazio Augustausko, Jurgio Kriūkos, Povilo Kriūkos, Bronės Dūdienės, Domo Valiuko, Liudo Augustausko, Povilo Augustausko, Elzės Skemundrytės, Jono Karoso, Petro Kriūkos, Kazės Kačiulienės, Petro Juozevičiaus, Petronėlės Poškienės, Konstancijos Glemžaitės, Petro Purono, Jono Jablonsko, Kazio Madeikio, Antano Madeikio, Vytauto Buroko, Onos Kriūkienės, Alekso Kriūkos, Teofilės Kriūkienės, Juozo Inčiūros, Aloyzo Madeikio, Jono Gudelio, Prano Karoso, Petro Madeikio, Juozo Varnausko, Danieliaus Kriūkos, Bronės Grigienės, Pavelo Kuzmickio, Povilo Lauciaus, Barboros Jefimovienės namų ūkiai, iš viso 101 gyventojas.

Žymūs žmonės ir vietovardžiai

Pyragiai garsėjo lamzdelininkais, žymiausias iš jų – Povilas Kriūka. Iš čia kilęs pedagogas Jonas Kriūka, lituanistas Julius Jonušys, gydytojas Jonas Madeikis, biologė Eugenija Madeikytė.

1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Akerynė, Ančiupė, Ančiupėlė, Dūba, Dvarpievė, Gelda, Juodalsknynė, Karosbala, Klumpausė, Lieknas, Pakūninė, Piktabala, Plainės pieva, Raistas, Šarkabala, Šukio pieva, Užlieknė (pievos), Degėsa, Ilgoji balelė, Pakryžė, Paliūnė, Prūdas, Samanynė, Skynimai, Šaltekšnynė (balos), Beždžionkalnis, Dubioskalnis, Ežero kalnas, Majako kalnas, Ožnugaris, Prūdo kalnas, Žvyrduobės (kalneliai), Aukštasai kalnelis, Pakapė, Trydakalnis (dirvos), Beržytė, Sienbala (miškeliai), Kupos tekmė Brasta, pievelė su krūmais Linkis, upelio dalis Senamelnytė, Pyragių ežeras.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų