Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

STASĖS PAMĄSTYMAI TRISPALVĖS FONE

Prie subatėnės Stasės Klimavičienės namo Vasario 16-ąją visada plazda Trispalvė. Kaip buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kokių vėliau išbandymų šaliai teko patirti, ši moteris žino ne tik iš istorijos vadovėlių, bet ir iš tos istorijos kūrėjų ir asmeninės patirties.

„Atvažiuokite. Pasikalbėsime. Nenoriu, kad viskas nugrimztų į užmarštį“, – telefonu kvietė Stasė.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kuo didžiuojasi Stasė

Taigi ir nuvykome pas S. Klimavičienę į svečius prieš Vasario 16-ąją. Moteris papasakojo, kad yra gimusi Žviliūnuose, Anykščių rajone. Jos tėvų žemė plytėjo Kupiškio, Anykščių ir Panevėžio rajonų sankirtoje. Iki Subačiaus miesto nuo ten apie 10 kilometrų.

Generolas Jonas Jackus (1894–1977) – Lietuvos savanoris, 1919–1920 metų nepriklausomybės kovų Subačiaus valsčiuje dalyvis, Vyties kryžiaus kavalierius.
Nuotrauka iš Stasės Klimavičienės asmeninio albumo

Pirmiausia moteris norėjo papasakoti apie Lietuvos savanorį, tėvo brolį, savo dėdę Joną Jackų (1894–1977), kuris gimė ir užaugo tame pačiame name Žviliūnuose kaip ir ji.

„Dėdė buvo 1919–1920 metų nepriklausomybės kovų Subačiaus valsčiuje dalyvis, Vyties kryžiaus kavalierius. Jis Subačiaus valsčiuje rinko savanorius stoti į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę. Tuo metu Žviliūnai buvo to valsčiaus dalis. Vėliau dėdė vadovavo ir Kauno karo mokyklai. Ne vienoje nuotraukoje generolą galima pamatyti šalia prezidento Antano Smetonos. Jiedu buvo geri bičiuliai.

Po voldemarininkų pučo 1934 metais jis buvo paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku. Su prezidentu bendravo ne tik tarnyboje. Dažnai viešėjo pas Smetonas Užulėnio dvare.

Dėdės žmona Emilija buvo artima Sofijos Smetonienės bičiulė. Apie tai byloja ir jos Emilijai dovanoti tikrų koralų karoliai. Juos man dėdienė prieš mirtį padovanojo. Ji sakė, kad tuos karolius A. Smetona žmonai buvo parvežęs iš Prahos. Emilija mane prisaikdino šį papuošalą saugoti ir palikti savo dukrai. Tuos karolius tebesaugau. Ne kartą esu jais pasipuošusi. Juos paliksiu savo dukrai Aušrai. Dėdė dėl ligos (patyrė infarktą, buvo paralyžiuotas) gana anksti, 1935 metais, pasitraukė į dimisiją. A. Smetona labai rūpinosi jo gydymu. Vėliau sveikata buvo šiek tiek pagerėjusi, bet galutinai niekada dėdė nebepasveiko. Kaip turinčiam sunkią negalią, jam pavyko išvengti sovietinių metų represijų. Įtakos turėjo ir tai, kad vokiečių okupacijos metais žuvo jo sūnus Vytautas, dirbęs vertėju. Kažką jis ne taip išvertė ir buvo gestapo areštuotas. Netrukus kameroje rastas negyvas. Manoma, kad buvo nunuodytas. Dėdė iki mirties gyveno Kaune. Senatvėje jį globojo sūnus Aleksandras Arūnas. Dėdę aplankyti ir man yra tekę. Jis mirė 1977 metais. Palaidotas Žviliūnuose“, – pasakojo subatėnė.

Stasė Klimavičienė saugo dėdienės Emilijos Jackienės dovanotus karolius,
kuriuos ši moteris buvo gavusi iš Sofijos Smetonienės.

Ji pridūrė, kad dėdės pavyzdys ją paskatinęs vaikystėje išmokti jodinėti.

Stasė didžiuojasi, kad jos dėdės J. Jackaus atminimas kartu su kitais subatėnais savanoriais įamžintas atminimo lentoje. Ji pastatyta Subačiuje, šalia buvusio grūdų sandėlio, magazino. Moteriai iki šiol skaudu, kad ji nebuvo pakviesta į tos lentos atidengimo iškilmes. Jos nuomone, ir vieta tai lentai nelabai geroje vietoje parinkta. Pro ten vis suka automobiliai. Dažnai jie ten ir pastatomi. Gerai, kad pakritikavus seniūnija pasirūpino tą lentą aukščiau iškelti.

Pašnekovė teigė, kad iš jos giminės net penki žmonės yra įtraukti į Lietuvos enciklopediją. Be generolo, tai Petras Lelis, Lietuvos inžinierius statybininkas, architektas, Kanados lietuvių fondo valdybos narys, kuriam ir emigracijoje rūpėjo Lietuvos reikalai. Antanas Lelis, žodynininkas. Jonas Lelis, gydytojas dermatologas venerologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Jonas Stasiūnas, operos solistas. Yra patyrusių Sibiro tremtį, priverstų pokario metais emigruoti į užsienį.
1991 metų sausio 13 diena Stasei irgi įrėžė gilų pėdsaką širdyje. Tarp šios dienos įsimintinų įvykių dalyvių buvo ir jos sūnus Valdas. Tą naktį moteris namuose meldėsi, kad tik viskas baigtųsi gerai – ir Lietuvai, ir jos vaikui. Sūnus sugrįžo sveikas, gyvas. Tai buvo viena laimingiausių jos gyvenimo dienų.

Atminimo lenta Subačiuje Lietuvos kariuomenės savanoriams atminti.
Autorės nuotraukos

Dėl šių visų dalykų Stasė Vasario 16-ąją negali nekelti Trispalvės vėliavos – Lietuvos valstybingumo simbolio. Tai ir moters širdimi išjaustas pagarbos visiems, po kruopelytę prisidėjusiems prie šalies kūrimo ir klestėjimo, ženklas.

Turtiniai išbandymai

Stasė papasakojo ir apie skaudžius vaikystės įvykius. „Mano tėvai Anelė ir Juozas Jackai turėjo 24,8 hektarus žemės. Iki buožinio ūkio, 25 hektarų, trūko tik 20 arų lopinėlio. Visgi pokarinių represijų mano tėvų šeima neišvengė. Pas tėvus slapstėsi du vietiniai jaunuoliai, nenorėję eiti tarnauti į sovietinę armiją. Vienas stribas juos pastebėjo ir išdavė tuometinei valdžiai. Todėl 1948 metų lapkričio 11 dieną garnizono kareiviai apsupo mūsų sodybą, surengė kratą ir tuos vyrus surado. Abu buvo nuteisti Sibiro lageryje kalėti po 25 metus. Kitą rytą, saulei tekant, į kiemą įsuko gal 60 vežimų gurguolė išvežti turto. Tarybiniai aktyvistai iš sodybos surinko viską iki menkiausio šapelio. Buvo išvežta per 10 karvių, 3 arkliai, 80 kalakutų. Paėmė ir baldus. Liko plikos sienos ir lova, kurioje gulėjo pasiligojęs mano tėvelis. Spėjome išsaugoti vieną avį, kurią paslėpėme miškelyje, kai tėvus seniūnas įspėjo apie būsimą turto atėmimą. Vėliau, jau vežant turtą, toks Masilionis vieną maišą su keliais paukščiais nustūmė į sodą po vyšnaitėmis. Ryte iš ten pasigirdo gaidžio giedojimas. Tuomet mano tėvas graudžiai pašmaikštavo: „Aš dar ūkininkas.“ Vėliau žmonės matė, kaip tie turto konfiskacijos vykdytojai važiuodami pro savo namus Subačiaus miestelyje mėtė su gėrybėmis maišus į savo kiemus. Gal mus po tokių įvykių būtų ir į Sibirą ištrėmę, bet visi ešelonai ta kryptimi jau buvo išvažiavę gegužę. Šiuos įvykius gerai prisimenu, nes viską mačiau savo, dešimties metų mergaitės, akimis“, – tvirtino Stasė.

Moteris sakė, kad konfiskuotas jų turtas tuo metu atiteko apie Subačių besikuriančio „Pirmūno“ kolūkiui. Su konfiskuota jų trakėne kumelaite važinėjo tuometinis kolūkio pirmininkas Timčenka.

Vėliau bylinėjantis su „Šviesos“ kolūkiu, kuris buvo sujungtas su „Pirmūnu“, dėl kompensacijos už konfiskuotą turtą, S. Klimavičienei labai pravertė išsaugoti konfiskacijos aktai, pasirašyti jos vykdytojų vado.

Iš Stasės atminties iki šiol neišdilo kaimynų gerumas. Apiplėštą šeimą jie pirmiausia sušelpė maistu.

„Tuo metu buvo kiaulių skerdimo metas. Tai visi pas mus su skerstuvėmis skubėjo. Net dvidešimt šešias dešras atnešė, – prisiminė pašnekovė. – Bet buožė nebūtų buožė. Pamažu, gal jau po metų, mūsų šeima atsistojo ant kojų. Tėčio brolis teliuką davė. Išaugo iš jo karvutė, kiti paukščiais sušelpė. Mama buvo siuvėja. Nepražuvome. Bet daug ir sunkiai dirbti tikrai reikėjo. Aš nuo mažens arti ir akėti mokėjau.“

Stasė, baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą, kurį laiką buhalteriavo Vėžionių kolūkyje. Vėliau baigė ir ekonomikos studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, grįžo dirbti į „Pirmūno“ kolūkį, kuriam buvo atiduotas jos tėvų konfiskuotas turtas.

Moteriai dirbant Vėžionyse, kartą tuometinė Aukštupėnų apylinkės vadovė ją su kolūkio pirmininku pasikvietė arbatėlės į savo namus. Jiems sėdint prie stalo prasivėrė kito kambario durys ir Stasė pamatė atimtą mamos pasoginę raižytą uosinę spintą. Buvo skaudu ją matyti, bet neišsidavusi. Tuomet supratusi, kodėl ši moteris, anksčiau dirbusi Subačiuje, per turto konfiskavimą labai rūpinosi, kad tos spintos nesuraižytų. Matyt, jau tada buvo ją nusižiūrėjusi.

Stasė yra įsitikinusi, kad už gera likimas visiems atsilygina geru, o blogis niekada nelieka be atitinkamo atpildo. Ji teigė, kad visi jų turtą plėšę žmonės likimo buvo vienaip ar kitaip nubausti.

Apie streso ir proto vampyrus

Atgimimo metais Stasė viena pirmųjų rajone susigrąžino savo tėvų žemę.

Ji daug metų laikė melžiamas ostfryzų veislės avis, spaudė iš jų pieno sūrius. Apie jos ūkį esame anksčiau ne kartą rašę. Avelių bandos Stasė nebeturi, išpardavė. Visgi, nepaisant garbaus amžiaus, šiuo metu ji savo tvarto tuščio nelaiko. Kieme kapstėsi 19 vištų, burbuliavo 6 kalakutai, o kiemelyje už tvarto vaikštinėjo du šetlando poniai – kumelė su kumeliuku. Dar trys šios veislės poniai atiduoti kitiems laikytojams. Stasė pasibėdojo, kad praėjusių metų spalį kumelaitę sužeidė traukinys. Reikėjo ją ilgai ir intensyviai gydyti.

Prižiūrėti ūkį, tvarkyti sezono metu gausius sodybos želdynus, daržus moteriai padeda dukra Aušra, atvažiuojanti dažnai jos aplankyti iš Panevėžio.

Stasė Klimavičienė daug metų rašo sodo dienoraštį, kuriame pasižymi svarbiausius darbus, kas ir ką turi padaryti, kokia tądien buvo oro temperatūra ir pan.

Įdomu, kad Stasė daug metų rašo sodo ir daržo darbų dienoraštį. Pasak moters, viskas, ką žmogus pats užsiaugina, yra jo sveikatos labui. Tai galinti patvirtinti, nes pas gydytojus ji retoka viešnia, nors jau atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Sunkoka jai tik pastaruoju metu vaikščioti.

Subatėnė visiems pataria prasidėjus daržų sezonui kuo dažniau rankas sukišti į žemę ir vaikščioti basomis. Taip žmogus atsikrato elektros krūvio ir tiesiogine to žodžio prasme nusiima nervinę įtampą. Stasė įsitikinusi, kad augalai irgi turi augti žemėje, o ne virš jos pakabintuose vazonuose.

„Reikia žinoti, kokius augalus tinka sodinti sodyboje. Antai skiepytas putinas yra streso vampyras. Šio augalo draugijoje žmogus gali atsipalaiduoti, nurimti, gerai pailsėti. Niekam nepatariu savo kieme sodinti kaštonų. Tas medis – proto vampyras. Jis skatina nesantaiką šeimoje, gali prišaukti ir proto negalią. Kai silpna ir jėgos apleidžia, reikėtų pastovėti ąžuolo kamieną apsikabinus. Tai esu išbandžiusi. Tikrai veikia. Taip pat žmogaus dvasiai naudinga pabūti prie vandens telkinio. Vanduo irgi ramina“, – gyvenimišką patirtį perteikė pašnekovė.

Paklausta, kodėl vieniems žmonėms sekasi ūkininkauti, viskas jų sodyboje veši, klesti, o kitiems, nors ir, atrodo, kad stengiasi, nelabai kas išeina, Stasė patikino, kad grožio ir sėkmės nebus be darbo, atliekamo su atsidavimu ir meile.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Astra (85.206.211.81)

    2019-02-17 at 11:04

    Teisinga ir protinga moteris. O istorija del pasisavintos spintos leidzia suprasti ir kas buvo tie “veikejai“ be sazines.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų