Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

PASIKALBĖJIMAI SU VALDEMARU KUKULU

Akimirkos iš Valdemaro Kukulo atminimo vakaro Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos buveinėje.
Vlado Braziūno nuotraukos

Aleksandras VALENTAS

Lietuvos rašytojų sąjungos buveinės Vilniuje prieglobstyje išlikusioje kavinukėje, tik išmainiusioje „Suokalbio“ pavadinimą į „Salioną“, vis dar bandančioje išsaugoti į sienas įsigėrusio bohemiško laikmečio kvapą, neskubių, bet aistringų, retai visiškai blaivių pokalbių, prasidedančių nuo „būti ar nebūti?“, „aš tave gerbiu, o Tu mane?“ ir pasibaigiančių sunkia kelione į gatvę muštis arba į namus – mylėtis, nes tai patikimiausi būdai įrodyti amžinąsias vertybes, ir visgi – kelione, kuri ir anuomet, ir dabar iš šios kavinės veda į asmeniškiausią būties akistatą – rašyti.

Kas yra, galėjo būti, niekada nebuvo, tačiau be išlygų autentiška, gyva, išjausta ir tikra – čia, iš XX į XXI a. peržengusiai auditorijai, kolegoms, bendraminčiams, bendrininkams ir oponentams, susibėgusiems po dienos darbų paminėti Valdemaro Kukulo 60-metį. Kaip prasitarė jubiliejinio atminties vakaro jungiamosios grandies rolę prisiėmęs rašytojas ir literatūros kritikas Antanas Šimkus, nors dar tikrai bus V. Kukului skirtų konferencijų, iškilmingų, iš oficialių tribūnų skelbiamų prisipažinimų, tačiau šįkart paieškota renginio formato, kuris būtų patikęs pačiam Valdui.

Taip natūraliai ir klostėsi, lyg rožinio karoliukų vėrinys rankoje, vakaras, su artimiausio Valdui žmogaus, Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės, taip pažįstamu rasos paliestų akių žvilgesiu, atodūsiu ir kreipiniu, padėka atėjusiems, ir – eilėraščiais, raiškiai ar su jaudulio permušamais intarpais, perskaitytais poetų, bičiulių ir gerbėjų – Vlado Braziūno, Tomo S. Butkaus, Viliaus Gužausko, Renatos Radavičiūtės, Vytauto Stankaus, bardų kalba prabilusio Mindaugo Valiuko.

Valdemaras Kukulas.
Juliaus Aleknos nuotrauka

Natūraliai, tarsi pokalbis, netikėtai nutrūkęs 2011 metų rugpjūtį, vyko tik vakar, o šiandien jis ir vėl tęsiasi, grįžtant prie tų pačių temų ir jų priežasčių, tarsi ir nebuvo pauzės. Taip ir bus dabar. Atsinaujins kaskart šie atviravimai, nors vėliau – su vis mažiau autentikos ir daugiau akademinio skaitymo iš knygos lapų, be asmeninių, bendrų su V. Kukulu patirtų nuotykių, be tokiomis progomis dažniausiai prisimenamų linksmų situacijų, iš kurių juokėsi ir patys jų dalyviai, ir pusė bohemiško Vilniaus. Asmeniniai V. Kukulo autografai, įrašai su palinkėjimais dovanotose knygose suguls į naujas knygas arba pradings amžinybėje su tais, kuriems buvo skirti, o šįkart V. Kukulo gimtadienio, vasario 7-osios, proga jie skambėjo gyvai, perskaityti balsu, pasidalyta emocijomis, atvirai ir sąžiningai, kaip pirmas ir paskutinis kvėptelėjimas ateinant ir apleidžiant kelionės žemėje išbandymą, kurį garbingai, todėl ir nelengvai įveikė kraštietis, poetas, publicistas, literatūros kritikas V. Kukulas.
Visa maždaug 20 metų karta iki V. Kukulo ir 20 metų po V. Kukulo yra aptinkama jo eilėraščių eilutėse, atpažįstama eseistikoje ar betarpiškai įvardyta literatūrologiniuose tekstuose. Nesumeluotu autentiškumu prabyla kiekvienas žodis, įvykis, nuotykis, mintis apie save ir apie šalia būnančius, jo kūryba visada turėjo datą ir vietą – ar liepų vainikas Vėžionyse, ar paskui poetą tipenantis pagiriotas šuo, nepažįstama kalba su poetu, o gal su šunimi besisveikinantys praeiviai Žemaitijos kaimelyje, ar iki šiol nepranokto, iš Kupiškio krašto pasemtos leksikos meistro rašytojo Juozo Baltušio karsto svoris ant peties – viskas tikra, išgyventa, užrašyta, sukrito į eilių posmus ir pasiliko, sustingo 2011 metų rugpjūtį jau visiems laikams.

Jeigu ant žodžių – karoliukų vėrinio suvertume visus, apie kuriuos V. Kukulas parašė, kuriuos apgalvojo, įvertino, pasvėrė savo intelektualaus meno svarstyklėlėmis, atsargiai lyg stropus vaistininkas atimdamas vieną kitą gramą, jei pajusdavo apgavystės prieskonį, ar pridėdamas, padaugindamas, jei už pirmų į literatūrą besiveržiančio žmogaus posmų įžvelgdavo perspektyvą, – koks margas tas vėrinys būtų ir koks nesibaigiamai ilgas.

Kai Vėlinių naktį iš dangaus nusileidžia liepsnelės ir atgyja visas Menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse, per kurias eidamas pasijunti tarsi verstum lietuvių literatūros ontologijos paskutinius puslapius – šaltinių rodyklę su vardais, pavardėmis ir metais iki pat sustojimo prie tamsaus granito paminklo – suoliuko, užversdamas šią kelioninę knygą, suvoki, kad čia jis vienintelis toks, kuris, kiek akys užmato į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, yra parašęs apie kiekvieną nuo kelių eilučių iki keliolikos straipsnių. Begalinis yra tas V. Kukulo kūrinių vėrinėlis. Apjuostų jis ir čia gulinčią Antakalnio kalvos ontologiją, sostinės mikrorajoną, miestą, nusidriektų į visus Lietuvos kraštus, nuriedėtų iki gimtojo Kupiškio, iki sodybos ties kelio vingiu Virbališkių kaime, ir vėl susirinktų, susivertų ant šio visą gyvenimą apibendrinančio kūrinio.
Mylėjo jis žmones, labai labai mylėjo ir reikėjo V. Kukului jų, matyt, kaip niekam kitam. Menininkams būdinga egocentrinė, supantį pasaulį į save sugerianti mąstysena, kai sluoksnis po sluoksnio auginamas perlamutrinis kūrinio vaisius, transformuojamas viduje ir atiduodamas – skaitykite ir atspėkite, supraskite ir patirkite – tai V. Kukulo kūryba yra šiek tiek kitokia.

Tam ir tas granito suoliukas – paminklas, taip ir buvo sumanyta, jis skirtas pokalbiui. Kaip ir fotelis jo bute, kaip kėdės užtrunkantiems anų laikų redakcijose meno suokalbininkams, kur iš cigarečių dūmų debesies, netoleruojamų, bet dar nedraudžiamų gėrimų alchemijos prasiverždavo prasmių atradimai ir, tiesa, praradimai taip pat, juk prieš kiekvieną tokį pokalbį niekada nežinai, kur jis nuves. Ir vis dėlto, kaip besąlygiškai reikėjo mylėti žmones, kiek energijos, dvasinių jėgų, intelektualinių pastangų, atidos reikėjo sukaupti ties pradedančio ar jau pripažinimą pelniusio literato eilėraščio eilute, prozos sakinuku, kad surinktų keletą autorinių žodžių į savo tekstą, kad motyvuotų abejojantį ir perspėtų paklydusį, rastų taikliausią ir sąžiningą žodį kūrėjui, palydėdamas jį literatūros taku.

Todėl šiandien – susėdame, gerieji susiedai, susiedėliai, kraštiečiai, kupiškėnai, poetai sieloje, vėjo nugairintų akių žvilgsniais, gal ir sudiržusiomis nuo rūpesčių, tačiau prigimtiniu gerumu atsiveriančiomis širdimis, pasikalbame, jei prie alaus, tai prie alaus, prisiminę V. Kukulo tėvelį, apylinkėje gerbiamą tradicinio kupiškėniško gėrimo gamybos subtilų meistrą, – apie viską galima, nuo gėrimų iki poezijos, nuo meilės iki mirties. Nežinau, apie ką jūs kalbėsite, kiekvienam tai asmeniška, ar reikia pasiguosti – jei skauda, pasidalyti – jei slegia, pasidžiaugti – jei širdis juokiasi. Susėskime, susiedėliai, su dėmesiu šalia būnančiam, su mokėjimu suprasti, ištylėti, jei to reikia, bet visada – išgirsti. Prisiminkime poetą, atverskime jo eilėraščių puslapį, suraskime, kas kiekvienam sava ir atpažįstama, išgyventa – o juk daug bus tų bendrų sutapimų – prisėskime ir pasikalbame – tai ne metafora, tai gyvenimas, toks jis ir yra atvirumo akimirkomis po tylos valandų atsiveriantis – ant suoliuko, čia ir dabar su a. a. Valdemaru Kukulu.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų