Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DRŪLĖNAI, PRIGLUDĘ PRIE LĖVENS TVENKINIO

Drūlėnus galima pavadinti priemiestiniu kaimu. Nuo čia iki Kupiškio tik pustrečio kilometro. Taigi ir pėstute tokį atstumą galima įveikti. Drūlėnus galima pakrikštyti ir kurortiniu kaimeliu. Mat jis įsikūręs ant Lėvens užtvankos (Kupiškio marių) kranto. Pro čia eina kelias iš Kupiškio į Biržus ir Alizavą. Senoji kelio atkarpa iki Palėvenėlės yra atsidūrusi po vandeniu.

Gretimi kaimai: Akmenytė, Girvalakiai, Kreiveniškiai, Mazgeliškis, Paketuriai, Žaideliai. Drūlėnų šiauriniu pakraščiu teka Dumblė, vakaruose yra Vidumedžio miškas ir Žiūros ežerėlis.

Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu gyvenamąją vietą čia yra deklaravęs 51 žmogus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Puoselėja uošviją

Drūlėnai iš pradžių pasirodė nelabai svetingi. Ten nuvažiavę ankstyvą darbo dienos popietę daugelyje kiemų neradome nė vieno žmogaus. Keli potencialūs pašnekovai dėl svarių priežasčių tądien neturėjo laiko pabendrauti. Visgi į kelias trobas pavyko prisibelsti ir nors šiek tiek žvilgtelėti į šio kaimo žmonių gyvenimo kasdienybę.

Pirmas pašnekovas buvo Albinas Kručas. Jis papasakojo, kad yra kilęs iš Čiuladų kaimo netoli Antašavos. Drūlėnai – žmonos Vandos tėviškė. Čia, šalia dar tebestovinčiame dviejų galų nedideliame namuke, gyveno jos tėvai Romualdas ir Paulina Sadauskai. Vanda vienintelė jų dukra.

„Namas, kuriame gyvename, statytas apie 1990 metus, baigiantis kolūkių erai. Maždaug tada čia ir įsikūrėme. Kol egzistavo žemės ūkio bendrovė, ten dirbau vairuotoju. Vėliau pradėjome ūkininkauti. Šiuo metu tebesu smulkus ūkininkas. Laikome dvi karves, šiek tiek pasėju javų. Dirbu apie 30 hektarų žemės. Kaime yra rokiškėnų pieno surinkimo punktas. Ten pieną atnešame gal tik trys žmonės. Daugiau pienininkyste užsiimančių nėra. Žmona turi kitą tarnybą. Dirba Savivaldybėje buhaltere. Sūnus Eimantas jau suaugęs. Gyvena ir dirba Kupiškyje“, – apie save ir savo šeimą dėstė pašnekovas.
Paklaustas, ar labai pasikeitė šio kaimo gyvenimas užtvenkus Lėvenį, Albinas teigė negalįs pasakyti, nes tuo laiku čia negyveno. Tik anksčiau iš jų kiemo matydavosi tvenkinys. Kai kitoje kelio pusėje įsikūrė keletas naujų sodybų, kai suaugo ten pasodinti medžiai, to vaizdo nebesimato. Šiaip Drūlėnuose gana ramu, nepaisant to, kad netoliese yra įrengta valčių prieplauka ir marių poilsiavietė. Šią vietą labiausiai mėgsta žvejai. Maudytis ten prieiga nekokia. Jis pats nėra žvejys mėgėjas. Šis užsiėmimas patinka jo sūnui.

Kručų kieme dėmesį patraukė medis, kurio kamienas tarsi įstrigęs nedidelio pastatuko viduryje. Pasak Albino, tai uošvių statytas daržovių rūsys. Tai sena liepa. Matyt, buvo statytojams gaila medį kirsti ir apstatė jį aplink. Šaknys neardo vidaus. Tai ir tas medis toliau ten auga.

Kaimo privalumai

Aldona Gaidelionienė nesigaili Kupiškį išmainiusi į Drūlėnus.

Iš Kručų patraukėme pas artimiausius jų kaimynus. Duris pravėrusi moteris pakvietė į vidų. Susipažinome su Aldona Gaidelioniene. Į Drūlėnus su vyru Stasiu ji atsikraustė maždaug prieš 17 metų. Prieš tai gyveno Kupiškyje, daugiabučiame name. Turėjo sodą, garažą. Miestą išmainyti į kaimą nusprendė tuomet, kai užaugo ir baigė mokyklą vaikai.
„Mano vyras kupiškėnas, o aš esu kilusi iš Kėdainių. Taigi mane į kaimą atginė troškimas patogiau gyventi. Šią sodybą įsigijome iš Gaidimauskų. Norėjome, kad viskas būtų vienoje vietoje – ir būstas, ir garažas, ir sodas.

Be daržo, dar turime pulkelį vištų, triušių. Mano vyras tebedirba Kupiškyje vandentiekio srityje. Aš daug metų buvau Kupiškio ligoninės siuvėja. Kai išėjau į pensiją, pajutau, kad kaime šiek tiek nuobodoka, ypač žiemą. Gyvenimą paįvairinu išvykomis pas vaikus į Kauną. Čia įsikūrusi dukra Asta ir sūnus Arvydas. Abu jie inžinieriai. Turime keturis anūkus – Augustą, Airūnę, Domantą ir Edvardą. Vaikai su savo atžalomis dažnai ir mus aplanko. Vasarą visi kartu kaime daug laiko praleidžiame. Su anūkais maudytis dažniausiai traukiame į Palėvenėlės poilsiavietes.“

Lauko židinys Gaidelionių kieme.

„Arti namų geros maudyklos, kur tiktų su vaikais pasipliuškenti, neturime. Gilu ir krantai čia statoki. Žinoma, suaugusieji ir arčiau namų suranda vietelių nusimaudyti mariose per vasaros karščius“, – pasakojo A. Gaidelionienė.
Paklausta apie metalinį kryžių kaimo prieigose, Aldona sakė, kad tai senas kaimo kryžius. Jis buvo išardytas. Tai jos vyras ėmė ir sutvarkė tą kryžių. Vyro ir šašlykinė kieme sumūryta.

Aldona džiaugėsi, kad gyvena geroje vietoje, kad gali mėgautis gamtos ir miesto artumu. Moteris į Kupiškį kartais ir pėsčiomis nueina. Mėgsta pasivaikščioti. Tik nelabai malonu eiti kelkraščiu, kai pro šalį dideliu greičiu lekia automobiliai. Gaila, kad nepavyko kadaise aplinkotvarkininkų puoselėtų planų įgyvendinti ir aplink Kupiškio marias dviračių ir pėsčiųjų tako nutiesti.

Kur baigiasi senasis kelias

Iš Gaidelionių kiemo pro kaimo kryžių pasukome poilsiavietės link. Automobilių stovėjimo aikštelėje radome kelias mašinas. Aplinkui tik sniegas baltavo. Tolumoje jo fone išsiskyrė keli maži juodi taškeliai – tai poledinės žūklės mėgėjai, sutūpę ant Kupiškio marių. Ši vieta tikrai graži. Vienoje valčių prieplaukos pusėje ant aukšto skardžio sutupdyti mediniai suoliukai ir pavėsinės stogas kėpso iš pusnies išlindęs, o ant kito – matyti senosios Drūlėnų kapinės, apjuostos griūvančia akmenų tvora. Gilus sniegas neleido iki ten nuklampoti.

Ties valčių prieplauka baigiasi senasis kelias į Palėvenėlę. Dabar dalį jo skalauja Lėvens tvenkinio vanduo.
Iš čia patraukėme į vieną Drūlėnų kaimo vienkiemį, nutūpusį šalia kelio į Salamiestį. Pasak sutiktų drūlėniečių, čia gyvena žmogus, neseniai į gimtinę sugrįžęs iš Rusijos.

Žvilgsnis iš šalies

Tarp pušų pasislėpęs nuo kelio Žeimių vienkiemis nustebino gražiai sutvarkyta aplinka. Rodos, nieko įmantraus – malkomis nuo žemės iki pat viršaus „dekoruotos“ ūkinių pastatų sienos, lesyklėlės ir kiti kiemo akcentai, išdažyti geltona, žalia ir raudona spalva, atrodo tarsi gėlės baltame sniego fone, nuteikia labai optimistiškai ir sufleruoja apie šios sodybos šeimininko patriotinius jausmus.

Netrukus šiltoje troboje ir pasikalbėjome su Bronislovu Žeimiu. Vyras papasakojo, kad į gimtinę su žmona Polina sugrįžo prieš dvejus metus iš šiaurinės Užbaikalės, Ust Kuto miesto.

Bronislovas Žeimis su žmona Polina.

„Čia gyveno mano motina ir brolis Vytautas. Abiejų jau nebėra tarp gyvųjų. Brolis mirė prieš trejus metus. Tad po jo netekties pasiryžau sugrįžti į šią sodybą. Tai nėra mano gimtieji namai. Iš pradžių mano tėvų Marijos ir Antano Žeimių šeima buvo įsikūrusi Daukučiuose. Ten aš gimiau ir augau su seserimis Liuda (gyvena Skuode), Galina (mirusi, gyveno Rokiškyje), broliais Adolfu (gyvena Palėvenėlėje) ir jau minėtu Vytautu. Mano mama į Lietuvą pokario metais buvo atvykusi gyventi ir ištekėjo už lietuvio. Aš į Rusiją statyti Baikalo–Amūro geležinkelio magistralės išvažiavau 1975 metais, būdamas 24 metų. Planavau ten padirbėti metus, bet išėjo kitaip. Vedžiau ir pasilikau. Vėliau su pirma žmona išsiskyriau. Rusijoje liko ir vienintelis sūnus Leonidas iš šios santuokos. Toje šalyje prabėgo keturiasdešimt gyvenimo metų. Visą laiką dirbau prie kelių ir tiltų statybos. Teko įvaldyti ir japonišką žemės gręžimo mašiną. Į pensiją išėjau anksti, dar ir 55 metų neturėdamas. Dirbantys šiaurėje sunkiomis sąlygomis Rusijoje turėjo tokią privilegiją. Būdamas pensininku dirbau ir toliau“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovas.

Paklaustas, kaip per tiek metų neužmiršo lietuvių kalbos, Bronislovas teigė, kad gimtosios kalbos neįmanoma užmiršti. Be to, jis niekada nebuvo labai nutolęs nuo Lietuvos. Domėjosi, kas vyksta šalies gyvenime. Gimtinę aplankydavo kartą per dvejus metus. Dažniau neišeidavo, nes atstumas labai didelis.

Vyras tvirtino, kad nesigaili nusprendęs sugrįžti į Lietuvą. Bėda tik, kad labai išvargino persikėlimo dokumentų tvarkymas, pilietybę supaprastinta tvarka atgavęs tik per metus. Lietuvoje jam į akis krito tai, kad valstybinėse įstaigose dirbantys žmonės nelabai išmano įstatymus. Jam reikėję daug ką tikslintis vis pas kitą specialistą. Gal tie įstatymai greitai keičiasi ir žmonės bijo suklysti, kad pas aukštesnį valdininką siunčia atsakymo ieškoti. Dabar turįs vargo dėl lietuviško paso išdavimo. Kol kas niekaip nepavyksta iki galo tų reikalų susitvarkyti. Reikia dar ir į Rusiją kai kurių dokumentų važinėti. Laimė, kad ne į Irkutsko sritį, kur gyveno. Užtenka ir į Kaliningrado sritį į konsulatą nuvažiuoti. Sovetske gyvena žmonos sesuo. Visgi ir ši kelionė užtektinai brangi bei tolima, per visą Lietuvą.
Drūlėnuose per dvejus metus Bronislovas su žmona spėjo daug ką nuveikti. Pasak vyro, brolis paskutiniais gyvenimo metais sirgo ir nebeturėjo jėgų prižiūrėti sodybai.

Trispalviai Žeimių kiemo akcentai.

„Vasarą tvarkiau pušynėlį ir visą sodybos aplinką. Pasodinome daug vasarinių gėlių. Sibire labai sunkiai veši gėlės. Visgi Lietuvoje esant penkiems laipsniams šalčio atrodo daug žvarbiau nei Sibire spaudžiant dvidešimt penkių laipsnių šalčiui. Mat ten šaltis sausas. Ust Kute gyvendami irgi turėjome kolektyvinį sodą, laikėme vištų, ančių. Čia, be daržo, neturime jokio ūkelio, tik kelis katinus. Kitaip būtume pririšti prie namų. Niekur negalėtume išvažiuoti ilgesniam laikui. Naminiais kiaušiniais artimi mūsų bičiuliai kaimynai aprūpina“, – sakė pašnekovas.

Bronislovas save laiko dideliu Lietuvos patriotu. Tik kai kas gimtinėje jį glumina, kai su gyvenimo čia realybe susidūrė iš arčiau. Vyras stebisi, kad pas šeimos gydytoją Kupiškyje, mažame miestuke, reikia laukti dvi savaites, lyg kokiame didmiestyje. Pasak jo, nėra gerai, kai į užsienį išvyksta uždarbiauti jauni vyrai, palikę savo šeimas. Jam keista, kodėl nekuriamos naujos darbo vietos, kodėl nesirūpinama, kad kuo daugiau žmonių turėtų gerą pragyvenimo šaltinį ir provincijoje.

„Kas ateityje čia gydys, mokys žmones, jei visi išvažiuos. Gal ir lengva pasakyti, ko Lietuvoje stinga, bet valdžia vis dėlto turėtų galvoti apie šalies perspektyvą. Nenormalu, jei žmonės bus visą laiką priversti kažkur važinėti dėl geresnio uždarbio. Mes geriau gyvenančių šalių galime ir per 100 metų neprisivyti. Reikia ir Lietuvoje dirbančių, jos ekonomiką keliančių žmonių. Manau, kad tokio entuziazmo keisti gyvenimą, optimizmo, kokį regėjau lankydamasis Lietuvoje pirmaisiais Sąjūdžio metais, dabar stokojama. Visgi man atrodo, kad mūsų šalyje irgi galima neblogai užsidirbti ir susikurti sau ir savo šeimai gerovę. Antra vertus, visų pinigų neuždirbsi. Ne tik materialinė gerovė turėtų būti svarbiausias gyvenimo siekis. Reikia šalies gyventojams didesnio patriotizmo. Kažkas turi likti čia ir dirbti“, – išsakė savo pamąstymus apie gyvenimą ir priedermes savo šaliai pašnekovas.

Paprašius nusifotografuoti laikraščiui, Polina buvo labai nustebusi ir klausė, už kokius nuopelnus jie taip bus įamžinti.
Keliaujant iš Drūlėnų ir atsakymas į tą klausimą susiformavo – už tai, kad sugrįžo į Drūlėnus, kad gražiai čia tvarkosi ir palaiko kaimo gyvastį, už nuoširdų Bronislovo patriotizmą.

Atminties kodas

Kapinių tvoros fragmentas.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad Drūlėnų kaimas susiformavo XVI a. viduryje per Valakų reformą. Bet šiose apylinkėse žmonių gyventa jau IV–V a. po Kristaus. Tai liudija į šiaurę nuo kaimo išlikęs pilkapis, tyrinėtas 1980 metais (vad. S. Juodelis). Čia rastoskelios palaidojimo vietos, ypač turtingas moters kapas (3 apyrankės, smeigtukas, antkaklė, siauraašmenis kirvis).

Rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo 1581 metų. Tada jis priklausė Kupiškio seniūnijos Palėvenės vaitijai. Ties Drūlėnais per Lėvens upę 1596 m. buvo plaustas, kuriuo buvo galima patekti į Kupiškio (Pajuodupės) dvarą.
1596 metais paminėti 7 šio kaimo valstiečiai: Stanislovas Petravičius, Andrius Jokubavičius, Motiejus Jurevičius, Vaitiekus Jasevičius, Jonas Rimkevičius, Motiejus Paškevičius, Balčius Paškevičius.
1603 metais Drūlėnuose buvo 19 valakų, 25 dūmai (ūkiai) ir 3 užusieniai. 1704 metais buvo 13 dūmų. 1820 metais – 23 dūmai ir 168 gyventojai.

1843 metais kaimo gale prie Kupiškio–Salamiesčio vieškelio stovėjo karčema, kurią nuomojosi žydas Nevelis Zelmanovičius.
1867 metais čia gyveno 241 gyventojas. 1903 metais – 195 gyventojai. 1906 metais ties Drūlėnais plėšikai apiplėšė pašto karietą. 1914 metais kaime gyveno 234 žmonės. Tais metais kaimas pradėjo skirstytis į vienkiemius, bet tą darbą sutrukdė kilęs karas. 1915 metais sudegė 4 drūlėniečių sodybos.

Senasis Drūlėnų kaimo kryžius.

Į vienkiemius 1922 metais kaimą išskirstė matininkai Antanas Golubovas ir Antanas Kubilius. 1923 metais čia gyveno 234 gyventojai. 1934 metais kaime buvo 52 žemės valdos: Gabrio Laimaus, Dominyko ir Antano Valiukų, Petro Černiausko, Jono Jankausko, Povilo Vilimo, Kazio Gurklio, Juozo Bartulio, Antano Skėrio, Kazio Skėrio, Adolfo Gaidimausko, Petro Ragausko, Vinco Petrulio, Juozo Šlyžio, Kosto Petrulio, Petro Adomavičiaus, Petro Šlyžio, Jono Jakšio, Povilo Petrulio, Povilo Kavoliūno, Juozo Kavoliūno, Justino Gaidimausko, Jono Čereškos, Juozo Petrulio, Petro Pleikaus, Gabrio Gaidimausko, Jono Sarapino, Miko Sadausko, Uršulės Totorienės, Povilo Tučiaus, Kazio Kazlausko, Petro Kazlausko, Petro Sarapino, Kosto Papučkos, Juozo Žiaubrės, Povilo Sarapino, Jono Mėginio, Petro Oževičiaus, Antano Augulio, Juozo Zozo, Kazio Šleivio, Juozo Ožio, Baltraus Vėtos, Tomo Vaitiekūno, Kazio Jėčiaus, Akvilės Sarapinaitės, Jono Zavecko, Domo Žiaubrės, Elzės Čereškienės, Povilo Gaidimausko.

1934–1940 metais Drūlėnuose veikė „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos skyrius, buvo veiklūs jaunieji ūkininkai, šauliai. 1942 metais čia buvo 51 ūkis ir 194 gyventojai. 1949 metais iš Drūlėnų į Sibirą ištremtos Adomavičių, Gaidimauskų ir Vilimų šeimos. 1949 metais Drūlėnuose įkurtas to paties vardo kolūkis. 1950–1991 metais Drūlėnai priklausė „Ateities“ kolūkiui. Kaime buvo pastatyta kiaulių ferma.

1959 metais čia gyveno 171 gyventojas, 1979 metais – 102, 1985 metais – 78, 1998 metais – 63 gyventojai. Prie kelio į Salamiestį stovi paminklas sušaudytiems bolševikams P. Mikalauskui ir P. Mockevičiui.

Vietovardžiai

1935 metais buvo užrašyti tokie vietovardžiai: Barbieriškis, Degsnas, Dubasa, Išdagos, Kimsyna, Raudonbala, Skerdimas, Skersbala, Trytbala, Užubaliai, Vištabala (balos), Balala (durpynas), Bačlinkis, Kreivėniškės, Trečioklieknis, Žydlankė (pievos), Žvirbliavalkis (šlapia pieva), Žydkrūmiai (krūmai), Užolyta (ariama dirva), Dubasa (slėnis), Vilkavarčiai-pauntina (buvusi bala, pieva), Jautiena (skardžio dalis), Margokriaušis (Lėvens skardis), Kapų upėlis, Nuotaka, Šlopas, Upis, Vilkupys, Vištatūpis (upeliai), Kuprių kėlias, Mazgeliškio kėlias, Vilkavarčių kėlias (keliai), Raudonas (kelmuota žemė), Senakopis (žvyrduobės), Žiūra (ežeras), Viduežeras (miškas), Sulymų kalnėlis (kalnelis).

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų