Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

VAIKAMS KURIANTI SIMONA: „TAI MALONUMAS, KURĮ PARODŽIAU VIEŠAI“

Simona Baciuškienė patikino, kad sukūrusi savo gaminių vaikams puslapį, žengė pirmą žingsnį ir įsipareigojo pati sau.
Autorės nuotrauka

Prieš keletą metų į gimtąjį kraštą grįžusi Simona Baciuškienė šiuo metu gyvena aktyviai ir turi nemažai iššūkių. Neseniai ji sukūrė puslapį, kur pristato savo rankų darbo produkciją, pradėjo dirbti Kupiškio kultūros centre ir, kaip pati sako, po pustrečių metų motinystės atostogų bando grįžti į socialinį gyvenimą.

Audinga SATKŪNAITĖ

Rankdarbiai lydėjo nuo mažens

Prieš didžiąsias metų šventes socialiniame tinkle „Facebook“ dienos šviesą išvydo puslapis „SimBa vaikams“, kuriame galima rasti įvairios vaikams skirtos produkcijos. Ją savo rankomis ir su meile kuria S. Baciuškienė, kuri į Kupiškio kraštą su šeima grįžo gyventi maždaug prieš trejus metus.

Moteris pasakojo, kad su rankdarbiais, kurie ją lydi tiek darbuose, tiek laisvalaikiu, nesiskiria nuo pat mažens. Simona juokavo, kad jai rankos visada niežti.

Dailės akademiją baigusi pašnekovė patikino, kad yra išbandžiusi įvairias technikas – nuo dekupažo iki mezgimo ir karoliukų vėrimo, tačiau noras kurti nesibaigia, todėl jai kiekvieną dieną norisi pagaminti vis kažką naujo.

S. Baciuškienė teigė vieną dieną nusprendusi, kad jai namuose trūksta siuvimo mašinos, nes pajuto norą prisiliesti prie siuvimo. Tokio jos noro pro ausis nepraleido vyras Justas ir padovanojo minėtą daiktą.

„Nuo mažens domėjausi siuvimu, pamenu, kad mama turėjo seną „Čaiką“, kurią kankinau. Noras sėsti prie siuvimo mašinos visada buvo gyvas“, – sakė Simona.

Pradžioje moteris galvojusi, kad siuvimo mašina tarnaus patenkinant savo namų buitinius poreikius.
„Pradėjau siūti sau – tai dukrytei kepurytę, tai užuolaidas, padėkliukus, rankšluostukus, bet apetitas pamažu ėmė augti. Akis vis užkliūdavo už įvairių audinių, naujos informacijos“, – kalbėjo pašnekovė.

Taigi atėjo diena, kai siuviniai dovanų pavidalu pradėjo keliauti už savų namų sienų, pas kitus šeimininkus. Simona sakė, kad visuomet norisi sveikinant kitus didelių ar mažų švenčių proga įteikti savo rankomis sukurtas dovanas.

„Kadangi vienu momentu mūsų giminėje ir tarp draugų buvo naujagimių laukimo dienos, tai atradau tokią minkštą medžiagą „minky“, kuri tuo metu Lietuvoje buvo dar naujiena. Jos įsigijusi pasiuvau pirmus komplektėlius kūdikiams ir dar labiau įnikau į siuvimą. Neapleidžiu ir rankdarbių, kurie kuriami iš kitokių medžiagų. Pavyzdžiui, kai norisi ramybės, išsitraukiu karoliukus, visi namų kampai pilni įvairių priemonių. Vieną dieną noriu sukurti tam tikrą daiktą ir naudoti vienokias medžiagas, o kitą – kitokias“, – mintis dėstė S. Baciuškienė.

Gali būti, kad pašnekovė susikoncentruos tik į siuvimą, nes, kaip pati sako, tai labai plati sritis, pasiduodanti eksperimentams.

Pavadinimas turi daug prasmių

Simona teigė ilgai mąsčiusi, kokiais savo rankų darbo kūriniais ji norėtų ir galėtų apie save pasakoti kitiems. Tuomet ji suprato, kad smagiausia kurti vaikams, nes jiems skirti daiktai yra mieli ir jaukūs. Viskas prasidėjo nuo pledų ir žaisliukų, o pirmas toks komplektas buvo kaip dovana. Vėliau tokie komplektai plėtėsi ir tapo skirti visam mažylio kambariui. Šiuo metu pašnekovė vaikams kuria pledus, žaisliukus, krepšius ir kilimėlius. Gali būti, kad su laiku atsiras dar įvairesnės produkcijos, pavyzdžiui, medinių žaisliukų.

„Džiaugiuosi, kad ir Justas man kartais mielai padeda. Tam tikros dirbinių detalės yra jo padarytos. Matau, kad vyrui patinka prisidėti prie mano darbų, nors tikrai jam sunku rasti laiko“, – kalbėjo pašnekovė.

Kaip gimė puslapio pavadinimas „SimBa“, iš kurio nejučia išryškėja pačios Simonos Baciuškienės inicialai? Tokio tikslo, anot moters, neturėta. Priešingai – norėjo, kad jos, kaip Simonos Baciuškienės, būtų kuo mažiau.

Moteris pasakojo, kad pirminė mintis ieškant pavadinimo buvo burtažodis „simsalabim“, reiškiantis tą patį kaip ir „abrakadabra“.

„Šis žodis turėjo sietis su stebuklu, paslaptimi. Man jis buvo labai aiškus, tačiau ne kitiems. Supratau, kad daug kas šito žodžio nė negirdėję, todėl jis skambėjo neaiškiai, buvo neįsimintinas ir per ilgas. Jeigu niekas nežino šio žodžio reikšmės, vadinasi, jis neperduoda jokios žinutės. Bet žodžio šaknis sim- labai prilipo prie liežuvio ir ne tik dėl to, kad asocijuojasi su mano vardu“, – minčių eigą pavadinimo link dėliojo Simona.

Galų gale jos galvoje gimė žodis „SimBa“. Vieniems tai gali sietis su pašnekovės vardo ir pavardės inicialais, kitiems – su liūtuku iš kino filmo „Liūtas karalius“. Be to, ir pačios moters zodiako ženklas yra liūtas.

„Turiu pripažinti ir tai, kad šiais laikais vaikui ir vaikiškumui yra skiriamas daug didesnis dėmesys nei anksčiau. Jie auga tarsi maži karaliukai. Taigi pavadinimas labai natūraliai išsirutuliojo. „SimBa“ – tai prekės mažiems karaliukams“, – šypsojosi S. Baciuškienė.

Reikėjo ir drąsos

Simonos pirmi rankų darbo gaminiai buvo pledai ir žaisliukai, pirmas komplektas iš jų įteiktas kaip dovana. Vėliau komplektai plėtėsi ir tapo skirti visam mažylio kambariui. Šiuo metu pašnekovė vaikams kuria pledus, žaisliukus, krepšius, kilimėlius.

Simona save vadina perfekcioniste ir savikritišku žmogumi, todėl buvo sunku perlipti ribą, kad ji yra savamokslė, o ne tvirtą pagrindą turinti specialistė. Kaip pati sako, kuria taip, kaip jaučia.

S. Baciuškienė patikino, kad nuo minties iki jos įgyvendinimo šiek tiek užtruko, gal netgi laikas užsitęsė, nors moteris imtis tokios veiklos raginimų iš aplinkinių vis sulaukdavo. Kupiškėnė tvirtino, kad ji ne toks žmogus, kuris vos šovus minčiai pultų ją vykdyti, nes pirmiausia viską reikia susidėlioti, apmąstyti ir rasti atsakymus į pačiai kilusius klausimus.

„Nenorėjau pulti ir dėti į naują savo puslapį vieno daikto. Reikėjo palaukti, kol atsiras visuma ir supratimas, kad tai, ką kuriu, būtų smagu pasiūlyti ir kitiems. Be to, tam, kas prasidėjo nuo savęs ir dovanų, kad iškiltų į viešumą, reikėjo drąsos“, – savo delsimo priežastis bandė įvardyti Simona.

Darbelių kur kas pagausėjo, kai jos dukrytė nuo rudens pradėjo pratintis prie darželio aplinkos. Šiuo metu visų S. Baciuškienės kūrinių fotografijas galima išvysti „Facebook“ puslapyje „SimBa vaikams“. Pirmai mažai darbų fotosesijai moteris pasitelkė fotografės pagalbą, tačiau vėliau šios veiklos ji pasiruošusi imtis pati.

Kadangi Simonos pomėgis viešumoje skaičiuoja dar pirmus žingsnius, tad toli į ateitį planų nedėlioja. Nors svajonių, kad vieną dieną tai taptų pagrindine veikla, ji turinti. Nors suvokia realybę, kad tai bus ilgas procesas, kuriam reikalingas įdirbis.
S. Baciuškienė teigė, kad veiklos plėtojimą stipriai stabdo ir aplinka, tai yra gyvenimas Kupiškyje.

„Didžiuosiuose miestuose toks klausimas, kaip reikalingų medžiagų įsigijimas, yra greitai ir lengvai išsprendžiamas. Aš gauti vietoj nieko negaliu, todėl reikia kažkur važiuoti arba užsisakyti internetu. O tai yra pavojus, kad gali gauti ne tai, ko tikiesi. Jeigu man siuvant netikėtai prireikia mažos smulkmenos, o aš jos namie neturiu, tuomet reikia užsisakyti ir laukti“, – dėstė pašnekovė.

Pasinėrė į naują etapą

S. Baciuškienė yra baigusi Dailės akademiją, tačiau, kaip pati pabrėžia, nereikia galvoti, kad tai, ką daro dabar, jai yra pažįstama. Moteris yra baigusi tekstilę, kuri orientuota į meninę pusę ir susijusi su vėlimu, audimu ir pan. Simona save vadina menininke amatininke ir studijuodama visada orientavosi į specialybės praktinę pusę.

„Mes studijų metais labai mažai laiko turėjome susipažinimui su audiniais. Apie siuvimo pagrindus ar lekalų skaitymą nebuvo nė kalbos, nes visa tai buvo siejama su drabužių dizainu. Siuvimas atrodo turėtų būti artimas man, kaip Dailės akademijos studentei, bet iš tiesų labai tolimas nuo mano specialybės“, – tikino S. Baciuškienė.

Vilniuje studijas baigusi kupiškėnė į gimtąjį kraštą grįžo ne iš karto. Dar ketverius penkerius metus gyveno Vilniuje. Čia ji taip pat dirbo su rankdarbiais ir ne tik rūpinosi kitų kūriniais, bet ir kūrė pati. Anot Simonos, abu su vyru nusprendė apsigyventi Kupiškyje dėl to, kad esą jie ramesni žmonės, kurie visur siekia ne gyvenimo kiekybės, o kokybės. Šio sprendimo per trejus metus dar nė dienos nesigailėjo.

S. Baciuškienė tikino žinojusi, kad galimybės grįžus rasti darbą, susijusį su specialybe, dar labiau sumažės, tačiau to negarantavo net ir gyvenimas sostinėje.

Kupiškėnė savo profesijos nebijo pavadinti tiesiog neperspektyvia, nors kai kuriems bendrakursiams pavyko realizuoti save darbe su tekstile. O ji nuėjusi į kitus ieškojimus.

„Grįžusi supratau, kad pagal savo specialybę čia tikrai nepavyks dirbti. Tačiau vis tiek tikėjausi savo veiklą susieti su menais. Turėjau pamąstyti, ką aš čia galėčiau veikti, ir supratau, kad viską turėsiu pradėti nuo nulio ir kad tai tikriausiai bus susiję su kūryba“, – kalbėjo pašnekovė ir tikino kartais pamąstanti į savo biografiją įsirašyti ir pedagoginį laipsnį.

Simona šiuo metu išgyvena naują etapą ir teigė, kad suderinti savo pomėgį su darbu ir motinyste nėra paprasta. Nuo sausio ji puse etato pradėjo dirbti dizainere Kupiškio kultūros centre.

„Kol kas yra chaotiškas laikotarpis ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad viskas eina sklandžiai. Tačiau pirmas žingsnis žengtas – sukūrusi savo gaminių puslapį vaikams, aš įsipareigojau pati sau ir to bandysiu nepaleisti. Tai mažas žingsnelis parodyti, kad aš esu“, – atviravo pašnekovė.

Dominuoja savi

Simona tikino savo gaminius galinti kurti tik ramioje aplinkoje, nes nori atiduoti visą save, todėl šiandien gaminančios produkciją masiškai neįsivaizduoja.

„Aš nemoku dirbti greitai, nes man reikia išmąstyti kiekvieną detalę. Kartais pusę dienos dėlioju medžiagas spręsdama, kaip jas suderinti. Norisi pabandyti įvairių derinių, o tai užima laiko. Kitąkart sugaišti visą dieną, o norimo produkto ir neturi“, – kalbėjo S. Baciuškienė.

Konkurencija tarp gaminančių tokią produkciją, kaip ji, yra nemaža, todėl sunku sugalvoti kažką naujo. Bet Simona yra optimistė – juk kiekvieną daiktą galima pateikti savaip.

Simonos teigimu, naujam žmogui parduoti savo produkciją sunku, nes niekas tavęs nežino, todėl ėjimas į viešumą turėtų būti kur kas platesnis nei produkcijos puslapis interneto platformoje „Facebook“. Todėl moteris savo dirbinius žada pasiūlyti ir mugės lankytojams.

Šiuo metu kol kas pagrindiniai pirkėjai yra savi žmonės. Vienu sudėtingiausių savo pomėgio platinimo etapų vadina kainos nustatymą, kur jai taip pat koją kiša savikritiškumas.

„Rankdarbiai niekada neturės adekvačios kainos, atsižvelgiant į tai, kiek laiko užima jų gamyba. Žinoma, sąnaudas apsiskaičiuoti kur kas paprasčiau. Dairausi į kitus ir žiūriu, kiek už panašią produkciją prašo kiti žmonės. Tačiau tokio paties gaminio kainos amplitudė gali skirtis net keturis kartus. Ypač sunku įkainoti, kai gaminį darai saviems, nes atrodo, kad galėtum jį tiesiog atiduoti. Reikia išmokti pastatyti save į tam tikrą poziciją – nei iškelti, nei nuvertinti savo darbo“, – atviravo S. Baciuškienė.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Pirksim ;) (217.136.115.6)

    2019-02-14 at 07:17

    Šaunuolė, Simute !!!! Sėkmėss kŪryboje ir naujų idėjų . 😉

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų