Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

GEIDŽIAMIAUSIAS FOTOGRAFŲ DUETAS – IŠ KUPIŠKIO

Fotografai Jurgita ir Mindaugas Nakučiai yra pažįstami nuo mokyklos laikų.

Iš Kupiškio kilę Jurgita ir Mindaugas Nakučiai fotografų pasaulyje yra gana gerai žinomas šeimyninis duetas. Nakučiai teigia, kad jie pastaruosius šešerius metus vestuves stebi tik per fotobjektyvą, todėl dalyvaujant šventėje tik kaip svečiams, jau būtų sunku ją vertinti tiesiog kaip šventę. Kiekvienas fotografų žodis spinduliuoja nepaprastas jų asmenybes ir įtikina, kad jų jėga ir paslaptis slypi tiek būnant kartu kaip šeima, tiek tikint tuo, ką daro.

Audinga SATKŪNAITĖ

Kokie yra dabar Jūsų santykiai su Kupiškiu? Tikiu, kad jie pasikeitė, kai išvažiavote studijuoti. Ar dažnai grįžtate į Kupiškį? Ar miestas Jums atrodo labai pasikeitęs nuo to laiko, kada palikote?

Mindaugas. Kupiškis mūsų gimtas miestas, tai santykis yra toks pat, kaip su tėvu ir motina. Kartais nori kuo greičiau dingti, bet ateina laikas, kai su tokia pat jėga nori ten sugrįžti.
Jurgita. Mūsų santykis su Kupiškiu turbūt kaip ir daugumos, kurie išvyko studijuoti į kitus miestus ir ten pasiliko. Šiuo metu grįžtame aplankyti tėvelių, švęsti švenčių, praleisti atostogų. Norėtume, kad būtų daugiau nei tai, bet būsime atviri – darbo grafikas toks intensyvus, kad net ir namuose nedažnai tenka būti.
Mindaugas. Miestas kaskart vis gražėja, tačiau labiausiai pastebiu tai, kad paseno tie, kuriuos pažinojau, ir užaugo tie, kurių dar net nebuvo, kai mes palikome Kupiškį.
Jurgita. Aš negaliu atsispirti mažos bendruomenės žavesiui – vienas kitą pažįsta, skuba padėti, domisi viskuo ir visais ir niekur neskuba. Man tai primena mažų Italijos miestelių gyvenimą.

Vestuvių fotografija gali tapti ne tik gražiu atsiminimu, bet ir ypatingus jausmus keliančiu menu.
Jurgitos ir Mindaugo Nakučių (NAKUTIS PHOTOGRAPHY) nuotraukos

Koks pirmasis prisiminimas kyla galvoje išgirdus Kupiškio pavadinimą?

Jurgita. Mokykla. Man tai nuostabūs prisiminimai.
Mindaugas. Sustojęs laikas, saugumas, ramybė – tai vertybės. Dar ir traukinio garsas.

Ar kada nors esate pagalvoję apie tai, kad galėtumėte grįžti gyventi į gimtąjį kraštą? Ar Vilnių pavadintumėte savo miestu? Koks Europos miestas Jums labiausiai prie širdies?

Jurgita. Nuolat apie tai galvojame! Turime tėvelių dovanotą sklypą netoli Kupiškio marių. Svajojame ten kada nors pasistatyti nedidelį namuką pradžioje vasarojimui ar žiemojimui, o kada nors ten grįžti visam laikui. Vis dėlto šiuo metu didelio miesto privalumai nugali, ypač kai turi vaikų. Mūsų 13 metų sūnus lanko dviračių sporto treniruotes, mažylė – baleto pamokas. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad „savo miesto“ sąvoka mums neegzistuoja. Kaskart pabuvus naujame mieste atrodo, kad šis miestas jau yra tavo, bet atvyksti į kitą ir tam tikrą laikotarpį jau jis tampa tavo miestu.
Mindaugas. Kiekviename iš Europos miestų esame palikę dalį savęs, tad kažkurio vieno išskirti neįmanoma. Vis dėlto galbūt jaukiausia visada grįžti į Ravello miestelį Italijos Amalfio pakrantėje. Čia prieš trejus metus teko ilgiau pagyventi, turime pažįstamų, su kuriais kaskart gera susitikti, daug gražių prisiminimų iš to laikotarpio.

Ar esate labiau didmiesčių ar mažų miestų žmonės?

Jurgita. Kai gyveni didmiestyje, įsivaizduoji, kad gyvenimas mažame mieste yra tikra romantika. Tačiau manau, kad ilgesnėje perspektyvoje didelio miesto šurmulys, energija nugalėtų mažo miestelio ramybę. O gal ir ne? Reikėtų pabandyti pagyventi (šypsosi).
Mindaugas. Pasakysiu, kai grįšiu gyventi į Kupiškį (juokiasi).

Jūsų pačių pažintis trunka ilgus metus ir prasidėjo Kupiškyje. Papasakokite apie tai plačiau.

Mindaugas. Pažintis prasidėjo Kupiškyje, tačiau kad suprastume, jog esame vienas kitam skirti, turėjome pusę pasaulio apkeliauti. Pasirodo, laimės toli ieškoti nereikia.
Jurgita. Su Mindaugu susipažinau dvyliktoje klasėje. Grįžusi iš mokslų JAV turėjau kartoti kursą, tad patekau į klasę, kurioje jis mokėsi. Puikiai ir draugiškai sutarėme mokykloje, tačiau simpatiją vienas kitam pradėjome rodyti tik išvykę studijuoti – Mindaugas į Vilnių, o aš – į Kauną. Bendrą gyvenimą pradėjome kurti tik po keleto metų, kai Mindaugas grįžo iš kelionių po Ameriką.
Mindaugas. Draugavau su Jurgita dėl jos anglų kalbos žinių (juokiasi).

Abu esate fotografai. Kaip fotografija atsirado Jūsų gyvenime? Ir kas fotografija Jums yra šiandien: menas, darbas, verslas ar dar kažkas kita?

Mindaugas. Aš pradėjau fotografuoti kelionėse, tai buvo hobis, kuris man teikė malonumą, ir tuo laiku tai buvo vienintelė priemonė artimiesiems ir draugams parodyti, koks pasaulis yra įvairus ir gražus.
Jurgita. Įžvelgiau Mindaugo talentą, kol jis pats dar jo nematė (šypsosi) ir paskatinau eiti tuo keliu. Bematant Mindaugo aistra fotografijai užsidegiau ir aš pati. Profesionaliai fotografuojame ir tik tuo užsiimame jau šeštus metus.
Mindaugas. Fotografija visapusiškai persipynusi su viskuo, kas paminėta. Ji tiesiogiai daro įtaką mums ir šeimos gyvenimui. Ji yra mūsų pasirinkimas. Tai pomėgis, aistra, saviraiška, tapusi darbu ir verslu, kuriam atsiduodame visa širdimi.

Jaunavedžiai, kreipdamiesi į Jurgitą ir Mindaugą Nakučius, puikiai žino, kad iš šių fotografų gali tikėtis pačio geriausio rezultato.

Ar nėra sudėtinga dirbti kartu?

Jurgita. Sakyčiau, kad dirbti kartu su savo žmogumi yra didelė vertybė ir privalumas. Mes labai jaučiame vienas kitą, palaikome, iš akies mirksnio ar pusės žodžio galime suprasti vienas kito mintis. Kai darbas yra toks kūrybiškas, emocionalus, įkvepiantis, tuo jausmu dalytis su savo žmona ar vyru yra geriausia, kas gali nutikti. Be to, mes daugiausiai dirbame savaitgaliais, tad netenka vienas kitam priekaištauti, kad vienas vasaros metu sėdi namuose, o kitas dirba. Visada gyvename tuo pačiu ritmu, keliaujame kartu su visa šeima, kartu su vaikais, į vestuves užsienyje ir tuo beprotiškai mėgaujamės.
Mindaugas. Tikrai nėra sudėtinga.

Taigi vestuves fotografuojate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Į kokias užsienio šalis dažniausiai keliaujate įamžinti jaunavedžių švenčių?

Jurgita. Jau keletą metų vestuvių fotografavimas išsiplėtęs už Lietuvos ribų. Daugiausia vestuvių nufotografuojame Lietuvoje ir Italijoje, taip pat dirbome Ispanijoje, Graikijoje, Šri Lankoje, Airijoje, Maroke, Vokietijoje, o kitais metais su vestuvėmis būsime Maltoje. Stengiamės darbo knygos nepradėti pildyti labai anksti, tačiau dėl intensyvaus kelionių grafiko rezervacijas priimame metams į priekį.

Jūs neretai pavadinami geidžiamiausiais vestuvių fotografais. Ar tokie ir panašūs epitetai sukelia Jums neigiamus ar teigiamus jausmus, o galbūt visai nekreipiate dėmesio į tai, kaip Jus vertina kiti?

Jurgita. Labiausiai darbe vertiname tai, kad turime savo klientų pasitikėjimą, autoritetą ir vardą, kuris leidžia mėgautis įkvepiančia veikla, keliauti, tobulėti, susipažinti su naujais žmonėmis, vestuvių srities profesionalais. Kad tai pasiektume, ilgą laiką nuosekliai dirbome, atsakingai ir profesionaliai žiūrėjome į tai, ką darome, ir į žmonės, su kuriais esame. Nuolatinis mokymasis, verslo etikos išmanymas, savo asmenybės perteikimas atvedė mus ten, kur esame dabar.
Visiškai nesvarbu, kokį vardą mums užklijuoja – nuo to negali priklausyti darbo rezultatai, pasitikėjimas savimi. Šiais laikais labai lengvai vieni kitiems klijuojame etiketes lyg ieškodami pritarimo, kad esame KAŽKAS. Mums patiems svarbiau, kad mes žinome, ką darome, kur einame ir kokią vertę savo darbu duodame klientams.

Dažnai sakoma, kad šiais laikais fotografu gali būti bet kas, kas turi mobilųjį telefoną. Kaip Jūs vertinate tokią mintį? Kaip vertinate tokius žmones, kurie vestuvių nuotraukoms neteikia ypatingos reikšmės?

Mindaugas. Iš esmės, tai yra tiesa. Ir kuo toliau, tuo labiau tai bus tiesa, nes technologijos tobulėja tiesiog milžinišku greičiu. Kad padarytum gerą nuotrauką, nebereikia specialios kameros. Patys vis dažniau pastebime, kad asmeninius šeimos įvykius fotografuojame telefonu, o ne fotokamera. Vis dėlto žmonėms reikėtų žinoti, kad tam tikrais momentais užfiksuoti tik faktą nepakanka.
Žmonės samdo fotografą norėdami gauti ne tik nuotrauką ar, kitaip tariant, ant popieriaus lapo atspaustą atvaizdą. Jie nori nuotraukoje matyti emociją, atmosferos pojūtį, fotografo asmenybę, sugebančią atskleisti fotografuojamus žmones taip, kaip jie patys negalėtų to padaryti.
O nuomonių yra tiek, kiek ir žmonių. Vienos absoliučios tiesos nėra. Nesame iš kategoriškų fotografų ir niekaip nevertiname tų, kurie neteikia reikšmės vestuvių nuotraukoms. Jei jiems tai nėra svarbu, mūsų tai neliečia ir tikrai nenorime niekam primesti savo nuomonės. Mus domina žmonės, su kuriais galime dalytis tomis pačiomis vertybėmis.

Ar sekate kitų vestuvių fotografų veiklą? Ar jaučiate didelę konkurenciją su Jūsų srities fotografais?

Jurgita. Kolegų darbą sekame labai mažai, o jei ir sekame, tai daugiau dėl palaikymo nei bandymo išsiaiškinti, kokioje konkurencinėje aplinkoje esame. Įkvėpimui pasisemti turime keletą pasaulinio lygio fotografų, kurių darbais domimės.
Konkurencija yra didelė, kai fotografuoji tai, ką fotografuoja dauguma. Kai tiksliai žinai, ką darai ir kuo skiriesi nuo kitų, tada konkurencijos būti negali. Klientas ateina pas tave jau tiksliai žinodamas, ką ir kaip fotografuoji, koks tavo fotografavimo stilius, kokia asmenybė jį sužavėjo ir kodėl būtent nori, kad mes būtume jų vestuvių šventės dalis.

Reklama
3 Komentarai

3 komentarai

  1. Susižavėjusi.... (217.136.115.6)

    2019-02-01 at 21:09

    Nuostabios nuotraukos, ypač ta iš Santorinio salos…

  2. Sekmes (85.206.211.81)

    2019-02-01 at 13:25

    Ismanantys savo darba zmones, verti pagyrimo darbai. O kiek zinom tokiu foto meistru, save laikanciu auksciau visu kitu , brangiai uzsiprasanciu, bet rezultatais nenustebinanciu.

  3. Doma (86.100.211.197)

    2019-02-01 at 11:49

    Gražus straipsnis:)

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų