Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

TRUMPAS ŽVILGSNIS Į ŠALĮ, KUR VEIKIA LAIMĖS MINISTERIJA

SVETUR APSILANKIUS

Pastaruoju metu tarp lietuvių populiarėja kelionės į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE). Sausio pradžioje šiame krašte ir aš apsilankiau.

Trumpai tariant – tai stebinanti, labai turtinga ir saugi šalis. Ten norėčiau dar ne vieną kartą sugrįžti. Penkių dienų kelionės tikrai buvo per maža geriau pažinti šiai Artimųjų Rytų valstybei, kuri kaip nepriklausoma šalis gyvuoja tik 47 metus. Visgi kai kuriuos įspūdžius noriu perteikti.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Žiema kaip mūsų vasara

Skrydis iš Vilniaus į Dubajų truko pusšeštos valandos. Išlipus iš lėktuvo pasitiko maloni 26 laipsnių šiluma. Aerouosto pastate gaivino kondicionieriai. Jų ten pilna visose patalpose, autobusuose, automobiliuose. Pučia palyginti nešaltas oras, todėl peršalti dėl temperatūros svyravimo maža tikimybė. Kondicionuojamos net autobusų stotelės. Pasak vietinių, jose gera atsigaivinti, kai vasarą karštis siekia 45–50 laipsnių. Karščiai JAE yra sunkiai pakeliami dėl drėgmės.

Apsistojome Šardžos mieste, keturių žvaigždučių viešbutyje ant vieno iš kanalų kranto. Krantinėje, ypač vakarais, verda gyvenimas. Čia ant pievelės po palmėmis įsitaiso įvairaus amžiaus juodomis abajomis (ilgomis suknelėmis) vilkinčių ir po juodomis skaromis plaukus slepiančių vietinių moterų būreliai su vaikais iškylauti. Visi susėda ant didžiulio pakloto ar ant atsineštų sulankstomų kėdučių rateliu ir neskubėdami užkandžiauja, kalbasi. Netrukus vaikai pasklinda krantinėje su dviratukais, paspirtukais, mašinytėmis, laksto aplinkui.

Prie jūros kasdien vežė viešbučio autobusiukas. Kiemais gana greitai paplūdimį galima pasiekti ir pėsčiomis. Smėlėtoje Persijos įlankoje maudytis sausio mėnesį buvo smagu.

Šardžoje nepardavinėjamas alkoholis. Ten jį draudžiama vartoti. Šis miestas yra JAE kultūros, švietimo ir religijos centras. Griežčiausiai paisoma Korano reikalavimų. Visur galima susikalbėti angliškai. Mat šalis daug metų buvo priklausoma nuo Didžiosios Britanijos. Viešbutyje buvo darbuotojų, kalbančių rusiškai.

Etnografinis šokis Dubajaus Bastakijoje.

Vietiniai JAE gyventojai vyrai ten vilki baltą drabužį – dišdašą su agalu (standžiu dvigubu ratu, kadaise pančiodavusiu kupranugarį) ant pakaušio prispausta kufija (skara), kurios šonai kabo iš abiejų galvos pusių. Moterys vilki ilgomis laisvomis juodomis suknelėmis – abajomis, ryši plaukus slepiančiomis juodomis skaromis. Tiek vyrišką, tiek moterišką emyratietišką drabužį gali nusipirkti ir nešioti bet kas. Svarbu su tuo apdaru elgtis pagarbiai. Apskritai JAE gyvena per 200 tautybių žmonės. Tad ir kitokios aprangos variantų gausu. Kai kurie kartu turistavę lietuviai buvo įsigiję ir vilkėjo dišdašus ir abajas. Sakė, kad tai nevaržantis judesių, išties patogus karštą dieną drabužis.

Lyg pasakoje

Kur yra riba tarp Šardžos emyrato ir Dubajaus emyrato, gerai ir nesupratau. Kai baigiasi vienas miestas, beveik iš karto prasideda kito miesto teritorija.

Dubajaus dangoraižiai.

Dubajų aplankėme ir dienos metu, ir naktį. Naktį atrodė lyg būčiau atsidūrusi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakoje. Visi pastatai apšviesti įvairiomis spalvomis. Nakties tamsoje išryškėja fantastiškos jų formos. Plaukti laivu Dubajaus Marinos rajono kanalu, rodos, ranka pasiekiamų žėrinčių dangoraižių apsuptiems buvo be galo įspūdinga. Jų čia vienoje vietoje pristatyta per šimtą. Dieną išryškėjo tų dangoraižių architektūros įvairovė ir didybė. Visi pastatai saviti, su arabišku prieskoniu. Atrodo, tuos pastatus galėtum semti rieškučiomis – tokia jų sankaupa vienoje vietoje. Pastatų stiklines sienas nuolat valo valytojai, keliami specialiais keltuvais. Nuvalyti aukščiausiam pasaulyje, 160 aukštų, Burj Khalifa pastatui prireikia 3 mėnesių. Anot vietinių, kai užeina smėlio audros, visas valytojų darbas būna perniek ir vėl reikia to darbo imtis.

Aukščiausias pasaulio pastatas Burj Khalifa, turintis 160 aukštų. Dubajuje jau statomas kitas pastatas, kuris pranoks šį savo aukščiu.

Ši šalis ir toliau išsiskiria statybų gausa. Kur bepažvelgsi, akys užkliūna už statybinių kranų strėlių. Naktį jos visos apšviestos lempučių girliandomis. Statybos darbai vyksta praktiškai visą parą. Pasak mus lydėjusios gidės lietuvės, kuri JAE gyvena apie trisdešimt metų, visi šiuolaikiški dangoraižiai čia išdygo per beveik pastaruosius 20–30 metų. Statybų bumo pačiame įkarštyje Dubajuje dirbo apie 60 proc. viso pasaulio statybinių kranų. Visą tą didingą stiklinių dangoraižių jūrą pastatė darbininkai, atvykę daugiausia iš Indijos, Pakistano. Beje, labai menkai mokama už šį darbą. Jie turi tenkintis 300–400 dolerių alga per mėnesį. JAE dirhamas yra pririštas prie dolerio. (Šiuo metu už 1 eurą galima gauti apie 4 dirhamus.) Kainos man pasirodė panašios kaip Lietuvoje. Žinoma, kai kas buvo ir pigiau, ir brangiau. Bet į tai nesigilinau.

Kai važiavome į JAE sostinę Abu Dabį, dykumoje matėme, kaip atrodo viena iš atvykėlių statybininkų gyvenviečių.

Dykumoje pro medžiais apsuptą teritoriją spėjau užmesti akį į eilę sustatytų vagonėlių ant ratų.

Apie etninius gyventojus

Viskas atrodo dar įspūdingiau, kai sužinai, kad miestai šioje šalyje pastatyti dykumoje arba dirbtinėse salose jūroje, kad prie kiekvieno čia pasodinto augaliuko atvesta laistymo sistema. Emyratiečiai laistymui, buityje naudoja jūros vandenį pašalinus druską. Maistui ruošti, atsigaivinti to vandens nevartoja. Viešbutyje kasdien kiekviename numeryje gyventojams būdavo paliekama po du vandens buteliukus atsigerti, arbatai ar kavai užsivirinti.

Bastakijos senamiesčio gatvelės.

Toks JAE ekonominis proveržis susijęs su naftos telkinių atradimu 1969 metais. Klestėjimo paslaptis galbūt slypi ir ten, pasak gidės, kad šios šalies valdovai gautais turtais už naftą pasidalijo su savo liaudimi. Tikrų emyratiečių, arabų ir beduinų palikuonių šalyje yra per 1 milijoną. JAE gyvena per 9 milijonus gyventojų. (JAE pilietybė suteikta visiems, kurie ten gyveno iki 1934 metų ar panašiai, bei jų palikuonims. Kitiems labai sunku ją gauti. Reikia JAE pragyventi per 30 metų, bet tai nereiškia, kad pilietybė bus suteikta.) Kiekvienai tikrųjų šalies piliečių šeimai buvo skirti trys sklypai – namų valdai, verstis žemės ūkiu ir kitokiam verslui kurti. Pasak gidės, namai statyti atsižvelgiant ne į socialinį žmogaus statusą, bet į šeimos dydį. Vietiniai gyventojai turi daug ir kitokių privilegijų. Pavyzdžiui, jiems nekainuoja studijos, užtikrinama pirmenybė pretenduojant į darbo vietą.

Vietinių namų valdos sklype stovi ne tik šeimos gyvenamasis namas, bet ir dar vienas pastatas, skirtas tarnams. Kiekviena etninių emyratiečių šeima turi vairuotoją, vaikų auklę, kitokių patarnautojų. Vairuotojais paprastai dirba indai, o auklėmis tailandietės. Gydytojai Emyratuose išskirtinai indai ir sirai. Tarp šios specialybės atstovų šiek tiek yra rusų. Medikų iš kitų šalių pasitaiko labai retai. Visi imigrantai gyvena daugiabučiuose namuose.

Turgus ir etnografiniai motyvai

Įspūdingas buvo plaukimas į Dubajaus Deiros rajone įsikūrusį Aukso turgų tradicine valtele abra. Susėdome visi turistai aplinkui tokį iškilumą vidury valties be jokių atitvarų, be jokio turėkliuko įsitverti ir išplaukėme lyg ant rąsto. Prie pat kranto mūsų valtis dar atsitrenkė į metalinį sustojimo vietos riboženklį, bet viskas baigėsi gerai. Nuotaikos tai nesugadino. Bendrakeleiviai iš Trakų tik pakomentavo, kad be gelbėjimo liemenių, ratų ir kitos apsaugos taip turistų po Galvės ežerą niekas neleistų plukdyti kaip čia.

Dubajaus emyrato premjero rezidencija.

Aukso turguje iš anksto gidės buvome įspėti, kad čia klesti prekyba ir žinomų prekių ženklų padirbiniai, kad sulauksime iš neaiškių prekeivių siūlymų pirkti „Rolex“ laikrodį, neva firminių rankinių už palankią kainą. Taip ir buvo. Prie manęs prišokęs vaikinukas atkišo ranką su laikrodžiu ir gundė tokį nusipirkti, taip pat rodė reklaminius visokiausių rankinių lankstinukus. Laiko turguje pasižvalgyti buvo skirta labai mažai. Spėjome prabėgti pro aukso dirbiniais spindinčias vitrinas iki kvepalų parduotuvės. Iš čia atgal skuodėme į prieskonių, kavos ir saldumynų krautuvėlę ir jau reikėjo traukti autobuso link.

Išpuoselėta Dubajaus emyrato premjero rezidencijos aplinka.

Tądien dar aplankėme Dubajaus senamiestį – persišką Bastakiją, kuri mena senus laikus, kai ši šalis dar nebuvo atradusi naftos klodų. Ten stebėjome emyratiečių tautinį šokį, pasivaikščiojome po vingiuotas senovinio miesto gatveles, užsukome į emyratietišką turgelį. Čia vienoje aikštelėje šalia improvizuotos dykumos gyventojo palapinės aptikome sakalą uždengtomis akimis. Emyratuose populiarios medžioklės su sakalais. Sakalus galima skraidinti lėktuvu. Šie paukščiai skrenda su pasais ir bilietais kaip žmonės.
Emyratiečiai taip pat mėgsta kupranugarių ir arklių lenktynes.

Įstrigo tai, kad Emyratuose žmonės neįkyrūs, mandagūs. Net turguose savo prekes siūlo santūriau nei, pavyzdžiui, Egipte.

Senovinė duonkepė krosnis ir šiuolaikiniai dangoraižiai.

Vairuotojai taip pat laikosi eismo taisyklių. Didžiulio chaoso nėra. Tik, žinoma, pasitaiko labai skubančių, bandančių lenkti. Manevruoti iš vienos į kitą iš trijų vienos pusės eismo juostų. Piko valandomis milijoniniai Šardžos, Dubajaus, Abu Dabio miestai kenčia nuo automobilių kamščių. Buvome perspėti, kad transportas, vežantis į turistinę iškylą ar aerouostą, gali vėluoti iki pusvalandžio. Taip ir buvo.

JAE nustebino interneto ryšys. Jis yra prastokas. Matyt, ne dėl to ryšio atsilikimo, bet dėl kontrolės. Su Lietuva per feisbuką, mesendžerį, vaiberį negalėjau susisiekti tris dienas (nors buvau prisijungusi prie viešbučio vai-fai), o paprastos žinutės vėlavo po parą ar net dvi. Patikimiausias ryšys buvo telefoninis skambutis. Interneto tinklai stebuklingai pradėjo veikti Dubajaus aerouosto laisvoje vai-fai zonoje prieš skrydį.

Pasak vietinių, Dubajus yra visas padengtas stebėjimo kameromis. Tad kiekvienas žmogaus žingsnis užfiksuojamas. Gal ši sistema padeda šalies valdžiai užtikrinti saugumą? Visur mums buvo nuolat primenama, kad šalis yra saugi, kad nebijotume dėl vagysčių bei kitų incidentų. Žinoma, visko pasitaiko, bet kiekvienas prasižengimas greitai atskleidžiamas. Kaip būtų iš tikrųjų, patirti neteko. Beje, JAE veikia Laimės ministerija, kuri be kita ko rūpinasi ir socialiniais reikalais, šalies įvaizdžio formavimu.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų