Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Rezervuota jaunimui

POLIARINIS PASAULIS – IŠVAIKŠČIOTA KUPIŠKĖNO ŽEMĖ

Sraigtasparnis – tai pagrindinė priemonė, kuria keliauja tyrėjai.

Jau penktus metus Kanadoje gyvenantį Vilmantą Prėskienį netikėtai sutikome Kupiškyje, kur jis trumpai apsilankė po pusantrų metų pertraukos. Svečias teigė, kad ir po kiek laiko grįžtų į Lietuvą, prabėgusio laiko nejaučia. Vilmanto gyvenimo žemėlapis ypač didelis, vingiuoja nuo Alytaus iki Kvebeko, ir, tikėtina, kad meilė geografijai jį nuves į dar ne vieną pasaulio kraštą.

Audinga SATKŪNAITĖ

Kupiškio kitoniškumas – pradžioje

V. Prėskienis yra gimęs ir augęs Alytuje, tačiau maždaug nuo dvylikos metų apsigyveno mamos gimtinėje, Kupiškyje, kur ir baigė gimnaziją. Čia iki šiol gyvena senelė. Per šią trumpą viešnagę Lietuvoje Vilmantas žadėjo aplankyti ir Alytuje gyvenančius senelius.

Vilmanto pečius slegia nemažas krovinys. Nuotraukoje – su pripučiama valtimi ir kita reikalinga įranga.

„Visa mano paauglystė prabėgo Kupiškyje, o per kurį laiką ryšys su draugais iš Alytaus pradingo. Dar prieš Kupiškį, po Alytaus, gyvenau kaime, todėl Kupiškis po jo atrodė labai didelis miestas“, – sakė V. Prėskienis.

Jis prisiminė, kad pradžioje, apsigyvenus Kupiškyje, buvo sunku suprasti vietinių kalbėjimo logiką ir vyresnio amžiaus žmonių grynai kupiškėnišką tarmę.

„Žmogus paklausdavo ko nors ir nežinodavau, ką jis konkrečiai nori sužinoti. Šis pojūtis buvo keistas. Atrodo, Lietuva nedidelė, tačiau susišnekėti lyg ir sudėtinga, nes jaunimo ir žargonas kitoks. Tiesiog tai man buvo kitas kraštas, bet metai kiti ir pripratau“, – šypsojosi Vilmantas.

Paskutinį kartą pašnekovas Kupiškyje lankėsi prieš pusantrų metų, bet tikino didelių permainų čia nepajutęs. V. Prėskienis teigė, kad ir po kiek laiko grįžtų į Lietuvą, jam atrodo, kad niekur iš jos nebuvo išvažiavęs.

„Dabar Kanadoje žadu būti iki tol, kol pabaigsiu doktorantūros studijas“, – patikino V. Prėskienis ir pabrėžė, kad į Lietuvą grįžo ne atostogauti, o nuotoliniu būdu rašyti baigiamojo darbo.

Po studijų – į Europą?

Vilmantas su tinkleliu nuo uodų ir metano burbuliukų gaudytuvais, kurie paliekami plūduriuoti ežere.

Vilmantas Kanados mieste Kvebeke gyvena jau penktus metus. Čia jis atsidūrė dėl doktorantūros studijų, kurių laikas jau eina pabaigos link. Prieš tai jis Vilniaus universitete studijavo geografiją, o vėliau Stokholme buvo pasirinkęs glaciologijos ir poliarinio klimato studijas. Pašnekovas tvirtino, kad jo tikslas niekuomet nebuvo studijos būtent užsienyje, tačiau pasirinkimą lėmė jį dominusios sritys.

„Lietuvoje magistrantūroje galėjau studijuoti nebent kartografiją arba bendrąją geografiją. Dar būdamas bakalauro studentas susidomėjau ledynų suformuotu reljefu. Taip ir atsidūriau Švedijoje“, – kalbėjo pašnekovas.

Dauguma lietuvių ledynus yra matę knygų puslapiuose ar televizijos ekranuose, tačiau Vilmantas prie jų yra netgi prisilietęs savo rankomis.

Anot jo, studijų patrauklumą lėmė ir tai, kad Švedijoje mokslas yra nemokamas, o šalis netoli nuo Lietuvos. V. Prėskienis atviravo, kad didelio pasirinkimo dėl to, kad reikia tęsti mokslus, jis neturėjęs, tačiau tuomet jau galvojęs apie poliarines sritis. Kol atsirado doktorantūros studijos Kanadoje, pašnekovas turėjo metų pertrauką, kurią praleido Lietuvoje.

„Aišku, mane domina tyrėjo specialybė, kurios virtuvę teko pažinti, tačiau aš šiandien nežinau, ką veiksiu po studijų. Tarp doktorantų yra populiaru imtis podoktorantūros studijų, per kurias galima įgyti dar daugiau patirties, prisijungiant prie tyrėjų grupelių ir dalyvaujant mažuose projektuose. Gali būti, kad ir aš išbandysiu šį kelią“, – mąstė Vilmantas.

Vienas pagrindinių jo tikslų – grįžti į Europą. Ypatingų reikalavimų šaliai, kurioje norėtų apsigyventi po studijų ir darbuotis, pašnekovas neturi, nes svarbiausia profesinės galimybės. Svarbus ir atstumas nuo Lietuvos. Deja, kol kas Vilmantas turi mažai vilčių, kad jis galėtų grįžti į pačią Lietuvą, nes mano turintis per mažai darbinės patirties, kuri padėtų įsitvirtinti. Nors čia jis galėtų dėstytojauti.

Tundros ežeriukai, kuriuos taip pat tiria Vilmantas.

„Studijuojant dėstyti man neteko, tai būtų privaloma tada, jeigu būčiau studijavęs universitete. Šiuo metu esu tyrimų instituto studentas, todėl man dėstyti nereikia. Be to, nedaryčiau to, net jeigu ir manęs prašytų, nes Kvebekas yra prancūzakalbė provincija. Taigi praktiškai visą laiką skiriu tyrimui, dar turėjau ir keletą paskaitų“, – pasakojo V. Prėskienis.

Vilmantas kol kas nėra sukūręs šeimos, todėl jis yra laisvas rinktis, ką nori veikti ar kur gyventi po studijų. Jis sakė, kad pastaruosius dvejus metus sąmoningai rinkosi būti be antrosios pusės.

Tyrimų laukas – šiaurė

Vilmantas doktorantūros studijas turėjo baigti per ketverius metus, tačiau viskas šiek tiek užtruko. Tai lėmė jo projekto specifika, tai yra pašnekovo tyrinėjimo laukas yra Kanados šiaurė, į kurią jis galėdavo nuvykti mėnesiui ar dviem kartą per metus.

Taip atrodo V. Prėskienio tyrimo vieta Kanados šiaurėje – Byloto saloje.

„Jeigu vienų metų vasarą išvykti dėl tam tikrų priežasčių nepavyksta, tai reikia laukti vėl metus. Iš tiesų mažai kam šioje vietoje tenka pabuvoti. Mūsų stovykloje būdavo apie penkiolika žmonių. Čia labai daug suskrenda paukščių, ypatingai gražūs peizažai. Būtent dėl to labiausiai ir vertėjo važiuoti į Kanadą, kad pamatyčiau visai kitą, poliarinį, pasaulį“, – kalbėjo V. Prėskienis.

Pašnekovas geografijai visą laiką jautė potraukį ir sąmoningai rinkosi būtent šią sritį, kurią išmano. Ir niekuomet savo pasirinkimo pašnekovas nesigailėjo. Vienas iš didžiausių Vilmanto pomėgių yra kelionės ir jis jau dešimtmetį savo draugams organizuoja įvairias keliones po pasaulį.

Prie Kanados neprisirišo

Vilmantas Prėskienis su ežero nuosėdų gręžiniu rankoje.

V. Prėskienis Kanadą yra išmaišęs skersai ir išilgai ir, kaip pats sako, prie šio žemyno tikrai neprisirišęs, tačiau nepraleido galimybės po jį pasivažinėti. Jau vykdamas į šalį žinojo, kad čia visam gyvenimui neliks, nes kraštas toli nuo Lietuvos. Nors Vilmantas per socialinius tinklus aktyviai palaiko ryšius su Lietuva ir čia gyvenančia šeima ir draugais, bet tai tikro bendravimo dažnai ir neatperka.

„Atstumas tarp Kanados ir Lietuvos iš tiesų didelis. Aišku, su laiku vietoje draugų vis daugėjo, tai viskas tapo lengviau. Dauguma jų yra iš Prancūzijos, kurie taip pat studijuoja. Taigi ir jie ruošiasi grįžti į savo šalį. Savo kailiu pajutau, kokie europiečiai yra panašūs, nes, pavyzdžiui, su prancūzais paprasčiau rasti bendrą kalbą nei su vietiniais amerikiečiais. Europiečių mentalitetas mums iš tiesų artimesnis ir, atrodo, vienas kitą geriau suprantame“, – mintis dėstė pašnekovas.

Jis teigė pačiame Kvebeke per penkerius metus su tautiečiais jokių kontaktų neturėjęs. Netolimame antrame pagal dydį Monrealyje lietuvių bendruomenė egzistuoja. Su jais pašnekovas taip pat nebendravo, nes šiame mieste, kurį nuo Kvebeko skiria maždaug trys valandos kelio, apsilanko gana retai – 3–5 kartus per metus.

Vilmanto Prėskienio matyti gamtos vaizdai labai įvairūs. Čia jis ant jūros žiemą.
Nuotraukos iš asmeninio Vilmanto Prėskienio albumo

V. Prėskienis ne tik Kanadą vadina labai skirtinga šalimi, bet atkreipia dėmesį ir į paties žemyno ypatingumą.

„Šiaurės Amerikoje gyvenantys žmonės pasaulį vertina iš savo perspektyvos, o mes įpratę matyti viską iš europietiškosios. Didžiausias skirtumas yra toks, kad Europoje esame pripratę prie multikultūrizmo. Aš gyvenu vieninteliame žemyno plotelyje, kur kalbama ne anglų kalba, todėl prancūzakalbiai yra susikaustę ir bijo prarasti savo kultūrą, būdami apsupti anglakalbių. Taigi toje vietoje įtampa jaučiama. Kai atvykau į šalį ir dar nemokėjau prancūzų kalbos, tai paaiškindavau savo situaciją, nes vietiniai nenori bendrauti angliškai, nors kalbą tikrai moka“, – pasakojo pašnekovas.

Vilmantas, vykdamas į Kvebeką, žinojo, kad žmonės čia kalba prancūziškai, tačiau nežinojo, jog egzistuoja negatyvus požiūris į anglų kalbą. Jis pats prancūzų kalbos pradžioje nemokėjo, tik keletą elementarių ir būtinų žodžių.

„Dabar, kai pramokau prancūzų kalbos, jau geriau. Gyvendamas Švedijoje puikiai su visais susikalbėdavau anglų kalba. Aišku, kažkiek pramokau ir švedų, tačiau man ji būtina nebuvo“, – sakė V. Prėskienis.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų