Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Vėrinys

ISTORIKO KNYGOJE – NEŽINOMI FAKTAI APIE PARTIZANŲ VADĄ

Arvydas Anušauskas.
Audingos Satkūnaitės nuotrauka

Rodos, kad apie Adolfo Ramanausko-Vanago asmenybę ir jo vaidmenį pasipriešinimo kovose atrasta nemažai atsakymų, bet susidomėjimas šio žmogaus gyvenimo istorija neblėsta. Vos pasirodžiusi istoriko Arvydo Anušausko knyga „Aš esu Vanagas“, išleista 6 tūkst. tiražu, greitai išgraibstyta. Ne toks gausus pakartotinis leidimas – taip pat baigia išsekti.

Audinga SATKŪNAITĖ

Leidinio užkulisiai

Istoriko A. Anušausko knyga „Aš esu Vanagas“ skirta A. Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Knygos autorius Kupiškyje pristatydamas leidinį pabrėžė, kad ji nėra biografinė, o paremta tyrimu. Knygoje taip pat galima rasti partizanų vado A. Ramanausko-Vanago pagrindinių biografijos faktų – kur jis gimė, mokėsi, kaip prabėgo vaikystės metai ir pan.

„Didžioji dalis knygos yra tyrimas, atsakantis į klausimą, kas atsitiko A. Ramanauskui-Vanagui tada, kai jis buvo sulaikytas. Tam reikėjo pasitelkti įvairių sričių specialistų pagalbą, kuri ypač buvo reikalinga nagrinėjant tam tikrus dokumentus. Skaityti pažodžiui KGB, Saugumo ir kitų okupantų dokumentų negalima, juos reikia tyrinėti ir suprasti, kas iš tiesų slypi po parašytais žodžiais“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Prieš metus kelti klausimai ir viešai diskutuota, kad A. Ramanauskas-Vanagas tariamai buvo saugumo agentas, dalyvavo holokauste. Todėl A. Anušauskas sau kėlęs tikslą išsiaiškinti, kaip buvo iš tiesų.
„Aš radau dokumentus, pagrindžiančius visai kitas istorijas, ir jų nereikėjo labai toli ieškoti. Tik ištisus dešimtmečius jie buvo ignoruojami ir apeinami, nes apie tokius žmones, kaip A. Ramanauskas-Vanagas, reikėjo visai kitokio pasakojimo. Kalbėdami apie A. Ramanauską-Vanagą ir pasipriešinimą okupacijai, mes puikiai suprantame, kad egzistuoja ne tik pasipriešinimo kovų istorija, bet ir jo niekinimo istorija, dezinformacija“, – pabrėžė istorikas.

Rašydamas knygą A. Anušauskas rėmėsi ne tik įvairiais dokumentais, bet ir gyvų asmenų, pažinojusių partizanų vadą, liudijimais. Anot autoriaus, be jų pagalbos, ypač A. Ramanausko-Vanago dukros prisiminimų, knyga būtų buvusi visai kitokia.

Nuolat ieškomas

Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, atsakingas už rankų darbus berniukams, fiziką, matematiką. A. Anušausko tikinimu, sovietiniame aukščiausiame teisme teisėjui Vanagas sakęs, kad saugumas jį visada bandė verbuoti, ir tai buvo viena iš priežasčių pasitraukti į pasipriešinimą. Anot istoriko, teismo protokole užfiksuoti visai kiti partizanų vado žodžiai nei jis ištarė. Šį neatitikimą A. Anušauskui padėjo išsiaiškinti prokuroro, dalyvavusio teismo posėdyje, įrašai.

Anot knygos autoriaus, žmonės, kurie pažinojo A. Ramanauską-Vanagą, paskaitę jo bylą, partizanų vado tiesiog neatpažintų.

„Įvairios klastotės egzistavo ne tik sudarant bylą, bet ir tęsėsi sovietinio teismo metu“, – akcentavo istorikas.

Pasak jo, A. Ramanauskas-Vanagas, kuris 1947 metais buvo išrinktas Dainavos apygardos vadu, iš kitų vadų taip pat išsiskyrė. Pirmas jo pareiškimas buvo apie tai, kad jis viską padarys, kad nebūtų atsitiktinių nekaltų ir aukų.

„Sovietinė pusė naudojo visas priemones sunaikinti pasipriešinimui, agentų smogikų rankos buvo atrištos, jiems negaliojo jokie sovietiniai įstatymai.“

„Norint sunaikinti A. Ramanauską, KGB siuntė partizanų uniformomis persirengusius žudikus, sprogstamuosius paketus, užminuotą spausdinimo mašinėlę ir kt. Agentams buvo duota užduotis Vanagą iš karto nušauti be jokių teismo procesų ir suėmimo“, – pasakojo A. Anušauskas.

Anot istoriko, Vanago ieškota nuolat, ištisą dešimtmetį. Persekiota ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, kilusi iš nepriklausomybės kovų savanorio šeimos. 1951 metais sovietinis saugumas susekė žmonos pėdsakus ir pradėjo likvidavimo operaciją.

„Birutė iš šeimos jau buvo pasitraukusi ir slapstėsi kartu su vyru arba pas kitus asmenis. Buvo suimtos dvi seserys, motina spėjo pabėgti, taip pat ir tėvas, tačiau jis po kelių mėnesių buvo sužeistas ir suimtas, kai bandė grįžti į savo ūkį. Randama informacija, kad tėvas 1953 metais mirė Kazanės kalėjime, kuris buvo paverstas psichiatrine ligonine. Žmonės kankinami dažnai išprotėdavo ir buvo uždaromi toje ligoninėje. Į Lietuvą ar į kitus kraštus jie iš ten nebegrįždavo“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Pateko į spąstus

Pasak istoriko, A. Ramanausko-Vanago žmonos šeima buvo išardyta ir sunaikinta. Čia dalyvavo KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas Nachmanas Dušanskis, organizuodavęs ir agentus smogikus. Jis taip pat parengė planą dėl Vanago sulaikymo operacijos.

A. Anušauskui pavyko identifikuoti penkis žmones, kurie prisidėjo prie brutalios A. Ramanausko kankinimo istorijos. Tai N. Dušanskis, du kankinimo vykdytojai Nikolajus Šabaldinas ir Gilelis Blochas, o organizatoriai buvo Jakovas Sinicinas ir Leonardas Martavičius.
Vanagą po ilgo slapstymosi 1956 metais išdavė Antanas Urbonas.

„Jis kartais klaidingai vadinamas A. Ramanausko kursioku karo mokykloje, tačiau šie žmonės nieko bendro neturėjo. Tiesiog Urbono giminės buvo iš tų pačių kraštų, kur partizanavo A. Ramanauskas, todėl jam kartą kitą teko su partizanų vadu susidurti“, – sakė knygos autorius.

Jo pasakojimu, šiam agentui saugumas 1952 metais buvo davęs pinigų, kad jis Kaune pasistatytų namą, kuris buvo tarsi gaudyklė. Namas pastatytas tikintis, kad Vanagas kada nors į jį užsuks, ir tuomet agentas jį galės perduoti saugumui. Į šiuos spąstus A. Ramanauskas pateko po ketverių metų.
„Daugybę metų Vanago pažįstami buvo klaidinami, kad Kaune yra saugi vieta“, – satskleidė istorikas.

Aptiko žudiko pėdsakus

A. Anušausko teigimu, byloje rasti įrašai padėjo atskleisti, kada vyko A. Ramanausko kankinimas. Vienas jų sako, kad sulaikytasis iš Kauno į KGB vidaus kalėjimą atvežtas spalio 12 dieną 13 val. O kitas, kad tai įvyko spalio 12 d. 15 val.

„Tai rodo, kad jis kankintas apie dvi valandas. A. Ramanauskas pirmą kartą buvo atvežtas į kalėjimą ir nufotografuotas. Byloje liko vienintelė Vanago fotografija, kurioje nematyti jokių kankinimo žymių. Dokumentų klastotėse teigiama, kad partizanų vadas susižalojo pats nuo kameros lango nuėmęs varinį kabliuką, kurį ištiesino ir pagalando“, – sakė A. Anušauskas.

Lietuvos teisminės medicinos ekspertai nustatė, kad dauguma sužalojimų galėjo būti padaryti žirklėmis.
Anot istoriko, po kankinimų į Lukiškių ligoninę Vanagas pateko be sąmonės. Jį medikai gaivino kelias valandas, buvo atlikta sudėtinga operacija.

„Aptikus A. Ramanausko palaikus, antropologai aptiko skirtingo diametro šešis dūrius kaukolėje, ties akimi. Smūgių būta tokių stiprių, kad jie kaukolėje tiesiog paliko kiaurymes. Vanagas po sužalojimų labai sunkiai stojosi ant kojų. Į kalėjimą jis buvo grąžintas vos po kelių savaičių, nė nepagydytas iki galo. O į tardymus nešiotas tiesiog su neštuvais“, – kalbėjo knygos autorius.

A. Anušausko tikinimu, A. Ramanauskui buvo pavykę išsireikalauti susitikimą su dukra kalėjime. Jis įvyko 1957 metų rugsėjo 11 dieną ir truko maždaug pusvalandį. Anot istoriko, dukra prisimena, kad tėvas tuomet jai uždavęs keletą klausimų apie mokslus, o vėliau – jie žiūrėdami vienas į kitą tylėjo.

„Tai retas atvejis, bet tai nėra atsitiktinumas ar KGB humanizmas. Jiems iš A. Ramanausko reikėjo vieno dalyko, kad jis teisme pasakytų, kad nebuvo kankinamas, o bandė nusižudyti. Tą jis ir padarė“, – dėstė A. Anušauskas.

Anot jo, antropologai nustatė, kad iki mirties bausmės įvykdymo Vanagas dar kartą buvo žiauriai sumuštas. Per tą laiką namiškiams pavyko perduoti žinią, kad jis gyvas.

A. Ramanausko budeliu 1957 metų lapkričio 29 dieną tapo Vasilijus Podoroga. Jau išėjus knygai A. Anušauskas jo pėdsakus aptiko Ukrainoje.

V. Podoroga būdamas pensininkas buvo įdarbintas KGB poliklinikos durininku, o 1991 metais atvežtas į gimtąjį Ukrainos kaimą. Jis mirė 2004 metais.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų