Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

SKENDIMAS PRIVATIZME

Reklama

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

XX amžiaus antros pusės išeivijos lietuvių kultūrologas Vytautas Kavolis savo ankstyvojoje publicistikoje yra aprašęs visuomenės gyvenimo reiškinį, kurį apibūdino terminu „privatizmas“. Šis žodis ir jo praktinė, taikomoji prasmė reiškia, kad žmonės, esant tam tikroms sąlygoms, ima atsiriboti nuo viešų reikalų ir rūpinimosi bendru gėriu – įninka į savo buitinius, asmeninius santykius, tarnauja darbo vietose, tačiau nemato net to, kas vyksta už jų namų langų.

Naujuosius metus Lietuvos žmonės sutiko žinodami, kad gaus didesnius darbo užmokesčius, pensijas, dažnas net ir solidžią premiją. Lietuvių patarlė sako: „Duoda – imk, muša – bėk.“ Kai kas nors staiga ir netikėtai apdovanoja, prideda pinigų, kąsti duodančią ranką atrodo neprotinga ir net rizikinga ar pavojinga. Juk jei parodysi nepaklusnumo ženklų net tada, kai esi sotus, to sotumo ilgainiui gali netekti.

Džiaugdamiesi dėl gerėjančios materialinės padėties, retai klausiame, kokius viešo mąstymo pokyčius tai sukelia. Pinigas atrodo esantis galutinė ir neginčijama tikrovė, todėl klausti, kas slypi už storesnės piniginės, lyg ir nepadoru. O slypi būtent tai, ką minėtas mokslininkas ir pavadino „privatizmo“ suklestėjimu: kai pakanka pinigų, rūpintis dar kažkuo, nuo ko tavo gyvenimas, regis, tiesiogiai nepriklauso, nėra būtinybės. Pakankamai pinigų (po ilgo nepritekliaus) turintis žmogus daug rečiau mąstys kritiškai ir plačiai. Interesų siaurėjimas ir koncentravimasis į materialines gyvenimo sąlygas užima beveik visą sąmonę. Poreikis įžvelgti gyvenimo reiškinių priežastis, daryti jiems įtaką net tada, kai su pačiu žmogumi tai susiję tik iš dalies, beveik visada kyla iš nepasitenkinimo. Norintiems suprasti, kaip privatizmas atrodo kasdieniame lygmenyje, pakanka pasižiūrėti praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio Amerikos holivudinius filmus, kuriuose vaizduojami jauni, turtą kaupiantys vadybininkai ir jų žmonos, namų šeimininkės. Šių šeimų esminis gyvenimo rūpestis yra nauja mikrobangų krosnelė, naujas automobilis, namas megapolio priemiestyje. Apibendrinus, privatizmas – tai įgyvendinta amerikietiška svajonė, buvimo standartas, nepaliekantis jokių išimties iš masės galimybių. Jei ekonominis vystymasis šių dienų Lietuvoje nesustos ir reikalai ir toliau gerės, privatus žmonių gyvenimas mūsų šalyje netrukus išties ims priminti minėto laikotarpio Jungtines Amerikos Valstijas.

Tačiau netikėtai turime atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename ne dviejų šimtų demokratijos tradicijas turinčioje šalyje, pabandyti prognozuoti, kaip vystysis daugelio piliečių apleista viešoji, visuomeninė realybės sfera. O čia reikalai nebus tokie palaimingi ir sočiai šilti, kokie galėjo būti Amerikoje. Stiprėjant nacionalistinėms nuotaikoms ir valdžiai sumažintais mokesčiais perkant galimą piliečių protestą, turėsime pripažinti, kad esama realaus autoritarizmo pavojaus, primenančio jau ne užantlantę, o šalis į Rytus nuo Lietuvos. Sistemingas daugelio viešojo sektoriaus sferų reformavimas, artimas griovimui, iš tiesų naikina tas visuomenės salas, kuriose galėtų tarpti kritinis mąstymas. Švietimas, mokslas, kultūra – esminiai tokio nesuprivatėjusio gyvenimo laukai, labai nenaudingi besiformuojančiam autoritariniam režimui. Būtent šių sričių darbuotojai yra nelinkę sočiai snausti ir tenkintis bet kokiais valdžios sprendimais.

Minėto laikotarpio Amerikoje tikrovė, įtvirtinusi žmonių rūpesčius dėl daiktų, po dešimties metų smogė galinga socialine revoliucija. Tik tie, kurie viešai bandys suprasti dabartinės Rusijos padėtį ir tolimesnį likimą, gali atsakyti, kas laukia Lietuvos valstybės ir daugelio mūsų kaimyninių šalių: „valdoma demokratija“ geriausiai ir tiksliausiai suprantama pagal savo prototipą – rusišką pavyzdį. Būtent nuo didžiosios kaimynės priklausys, ar ilgai tęsis valdžios formuojama viešo ir privataus gyvenimo skirtis, reiškianti, kad piliečiai protestuoti sukyla tik tada, kai juos pašaukia socialinių tinklų „žvaigždės“. Kol kas dar kritiškai linkusiam mąstyti piliečiui galima pasiūlyti domėtis „nelimonadine“ kultūra ir siekti apšvietos, kurios šviesa sklinda ne tik apie tą, kuris ugdosi, bet ir apie daugelį kitų aplinkinių žmonių. Jei kas nors paklaustų, ko linkėti Lietuvos žmogui, kurio atlyginimas padidėjo dešimtadaliu, atsakyčiau paprastai: už tuos pinigus pirkite ir skaitykite geras knygas!

SKENDIMAS PRIVATIZME
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų