Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

PRIE ŠITO STALO, PRIE BALTOJO…

Justas JASĖNAS

Kai dar labai tikėjau, rašydavau tik katalikams įvairius šventinius žodelyčius. Vėliau rašiau netikintiems savo bičiuliams, kuriuos labai myliu. Nebūna jų bažnyčioje, mažai tepraranda. Šį kartą noriu žiemiškai, šaltai, bet baltai apkabinti visus, kurie bus vieni, gal ir vieniši… Nors sėdės, kalbėsis, valgys su draugais, šeimynykščiais, bet dvasioje bus vieni. Taip juk irgi būna, gana dažnai…

Sėdėsiu vienas prie savųjų Švenčių stalo. Bus duonos, vandens, silkė, dar keli svogūnai. Kiek čia reikia… Bus ir šviesos ir kaži kokio graudumo… Jokių svečių, jokių bičiulių, jokių tuščių kalbėjimų apie kitų gyvenimus. Pasėdėsiu tyloje, o paskui prie žvakės. Būtinai paskaitysiu knygą. Pilnos spintos mielų mažų, bet šiltų daiktelių. Apžiūrėsiu juos, perskaitysiu laiškus ir atvirlaiškius, prisiminsiu buvusius, esančius, nutolusius. Jokios graužaties, eina gyvenimas, bėga dienos dienelės.

Mintimis nuklysiu paklaidžioti į mažytį Betliejų. Žinomi ten man visi piemenų takai. Ir Gimimo grota, kur esti tas gimdančios, apsinuoginusios, Vaikelį maitinančios Moters paveikslas. O paskui važiuosiu į Palėvenėlę pabūti. Nuo Marių apstybės toks didis, toks gaivalingas, toks žvarbus vėjas tiesiai į veidą. Ir dar… Būtinai ant Paketurių kalno. Kaip ir kasmet. Atsiveria visa Kupiškio panorama, šviesu ir ramu tą naktį. Stebi šviesius namų namelių langus, nieko už jų nematai, bet jauti, kad žmonės sėdi, valgo, kalbasi, būna. Ir jiems tą valandą gera. Matai grįžtančiuosius iš nakties pamaldų bažnyčioje. Kiekvienas vis kitaip švenčia, įsivaizduoja, jaukinasi Gimimo stebuklą. Maža tame religijos, iš gelmės plaukiančios, bet daugybė lietuviškosios, baltiškosios, kaimiškosios kultūrinės patirties, kuri mūsų kraujyje… Sava, neprimesta. Dar pravartu pavažinėti po Aukštupėnus, tiek daug kalėdiškai papuoštų namų, reikia akis paganyti, atsikvėpti, atsidusti. Ir šiam Vakarui jau užteks.

Reikia pasidžiaugti savaisiais, savo namais, kad yra kur sugrįžti, yra kur pabūti. Kad turime tą vienintelį, ypatingąjį vakarą. Būname, gyvename, trepsime… Nuojauta, kad kartais mus kažkas jungia… Galbūt sėdėjimas prie Šito stalo, prie Baltojo… Ir tai jau Gyvenimu kvepia. Jis vis dar Mūsų.

Paliudijimai

Štai kokius žodžius užtikau aktorės Doloresos Kazragytės eseistinių etiudų knygoje „Tiltas be turėklų“ (1984 m. spalio 9 d.): „Gal tik muzika… bemaž visiems. Gal tik muzika… Man ji – pirmoje vietoje iš visų menų. Aukščiau muzikos nieko nėra! Nedaug beliko ir vargti. Iš esmės – viskas beprasmiška. Visas darbas. Visas gyvenimas. Nuobodus, pilkas kalėjimas. Teisus Markas Aurelijus – ar verta sielvartauti, jei per anksti miršti? Ką palieki? Tą pačią pilkų dienų virtinę, tuos pačius smulkius džiaugsmelius ir nesklandumus, nesėkmes. Kai įsigilini – labai aiškiai tai pajunti. Tik tas gyvenimo geismas!..“

O aktorė Unė Babickaitė savo prisiminimuose pasakoja apie jaukų Kūčių vakarą gimtuosiuose Laukminiškiuose. Tik kaip beprotiškai nusivylė maža mergytė tvartuose neišgirdusi, ką šventą naktį kalba avys. Jos tiesiog ėdė šieną, kaip kas vakarą. 1914 m. įrašas iš Petrogrado: „Netrukus buvo Kalėdos. Pirmos tokios Kalėdos mano gyvenime. Kambarys skendėjo gėlėse. Balys Sruoga atnešė man aukso dovanas: medalioną su rubinu ir žiedą – su rūtos šakele. Paulius Galaunė – laikrodį ant rankos. Aš jiems – po išsiuvinėtus knygų viršelius – mano pačios naktinio darbo. Vėl garbinom šventą Draugystę, nieko geresnio už ją nerasdami. Ir kokie laimingi tada buvom.“

Čia mes turbūt apie tą patį pasikalbėjome, tik skirtingais laikais ir balsais: tas didžiulis gyvenimo geismas, tas troškulys pabūti ir pasėdėti prie Šito stalo, prie Baltojo…

PRIE ŠITO STALO, PRIE BALTOJO…
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų