Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Aktualijos

VALDIŠKAM DŽIAUGSMUI – LIESA PINIGINĖ

Metų pabaigos švenčių laukia ir maži, ir dideli. Vieniems jos šviesios, kupinos išsipildžiusių svajonių, artimųjų šurmulio namuose. Antriems – ramios, sklidinos nugyventų metų išminties, susikurto jaukumo dviese. Treti randa paguodą apsilankę tuo laikotarpiu šv. Mišiose, parapijos namuose.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Būna ir vienišos, šaltos bei alkanos Kalėdos

Neretai kaimo, mažų miestelių žmonės nusiskundžia, kad aplink skambant šventiniam klegesiui jie yra visų užmiršti. Matyt, kad ne dovanų gausa ir brangumas šiuo metu žmogui svarbiausia, o gyvas žodis, artimo atjauta. Ypač tiems, kurie nebeturi jėgų pajudėti iš namų.

Šią temą pasiūlė viena skaitytoja. Jos akimis, seniūnijose prastokai rūpinamasi pagyvenusiais, vienišais žmonėmis. Anksčiau socialinės darbuotojos prieš Kalėdas aplankydavo kiekvieną pagyvenusį seniūnijos žmogų ir įteikdavo po dovanėlę. Kodėl pastaraisiais metais taip nebėra? Kodėl dėmesio sulaukia tik geriančių tėvų vaikai? Yra didieji ūkininkai. Ar jie negalėtų paaukoti kokiam žmogeliui, kad jis šventinę nuotaiką pajustų? „Kodėl žmogus, turintis žemės lopinėlį, remontuotiną namą ir antikvarinį automobilį, jau laikomas pasiturinčiu ir kitų dėmesio nevertu. Pensijos pas mus apgailėtinai mažos. Valdžios sveikinimo per laikraštį mums nepakanka. Į kaimus reikia jų atstovams kojas įkelti, vienišas bobutes aplankyti, pasidomėti, kaip žmonės gyvena. Viskas gražu, kai per televiziją pasižiūri, paskaitai. Remiame Afrikos šalis, o savų pagalbos stokojančių žmonių nematome. Pirmiausia seniūnijų darbuotojų priedermė pasirūpinti jais. Algą už tai gauna“, – liejo širdį pašnekovė.

Be šventinio biudžeto

Pasižvalgėme, koks gi tas kalėdinis laikotarpis pas mus. Ar esame pasiryžę daryti gerus darbus, kiek atjautos, nors ir proginės, esama.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

 

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. taigi :) (78.57.189.140)

    2018-12-16 at 12:15

    Mano karta jau paseno. Gerai prisimenu kaip gyveno mano bendraamžiai ir 10- 20 metų vyresni… Tada kai vieni dirbo, triūsė, dorai augino vaikus, kiti gyveno nuolatinėje šventėje. Kiek uždirbo- tiek paleido į visas puses. Vaikus patikėjo valstybei, kaimynams, mokytojams ir kitiems auklėti. Dabar yra taip kaip yra. Kiek gali pasirūpinti svetimi? Daugeliu atvejų galioja patarlė: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Valdžios pagalba eina iš visų mūsų kišenės. Nekalbu apie tuos, kurie ligoti, kuriuos ištiko nelaimė. Bet jiems dažniausiai atsiranda pagalba. Gal ir džiaugsmo limitas yra? Labai prisidžiaugei vienu gyvenimo tarpsniu, paliūdėti tenka paskui… Arba atvirkščiai.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų