Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

BE DVARO SALAMIESTIS BŪTŲ KITOKS

Į Amžinybę neseniai išėjusi šviesaus atminimo salamiestietė Aldona Janilionienė, ilgametė Salamiesčio pagrindinės mokyklos direktorė, šių eilučių autorę prieš gerą pusmetį su karštu užsidegimu įtikinėjo ką nors daryti, kad išliktų senasis paveldas, būtų išsaugota istorija, kad niekam nekiltų minčių uždaryti Salamiesčio mokyklą, nes tradicijos to šaukiasi: pirma Kupiškio krašte parapijos mokykla reformatų Radvilų įkurta net 1565 metais. „Paviršutiniškai mąsto šio laikmečio žmonės, jie neprisimena vertingų praeities dalykų“, – su nuoskauda tada kalbėjo pašnekovė.

Ne visai taip, ir šis rašinys, linkėtina, pasitarnaus tokiems pasvarstymams paneigti.

Ada DVARIONAITĖ

Išlikęs Salamiesčio dvaro pagrindinis statinys su kolonomis ir prieangiu. Sovietiniais laikais buvo prilipdytas priestatas.

Iš kurios pusės besiartintum prie Salamiesčio, matyti išlikusių unikalių praeities ženklų: malūnas ant kalvos, senų XIX a. statinių liekanos, medžių alėja, vedanti į seną dvarą. Ir tas dvaras, klasicistinio santūraus stiliaus rūmai, iki šiol gyvas, tebestovi ir tarnauja pagal išgales bendruomenei. Kurį tikrą salamiestietį bekalbintum, dvare vaikystėje mokytasi (ten buvo mokyklos klasės), darbuotasi ten buvusioje kolūkio kontoroje ar salėje dainuota, grota, žiūrėti koncertai ir vaidinimai.

Dvaras atgyja pagal gamtos ciklus

Almantas Totoris, Salamiesčio „Dvaro“ kapelos vadovas, Kupiškio kultūros centro Salamiesčio padalinio kultūrinės veiklos vadybininkas, geriausiai gali papasakoti apie dvaro rūmų šiandienę tarnystę vietos bendruomenei. Nes čia yra renginių salė, yra kapelos repeticijų kambarys. Ir pati kapela garsina dvarą, vadinama Salamiesčio „Dvaru“.

2013 m. Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras kartu su rajono Vietos veiklos grupe parengė projektą „Kupiškio dvarų romantika“. Į turistinį maršrutą prie kitų dar išlikusių rajone keturių dvarų yra įtrauktas ir Salamiesčio dvaras.

Almantas Totoris parodė dvaro salę ir kapelos repeticijų kambarį.

„Vasarą čia užsuka keliautojų, atvažiuoja baikerių, jie nusifotografuoja prie rūmų, kitų statinių griuvėsius apžiūri“, – pasakojo A. Totoris, lydėdamas po dvaro teritoriją. O prasidėjusi žiema tokia dar rudeniška, šlapia, slėpiningas rūkas labai pritinka prie praėjusių šimtmečių nuotaikos ir buvusio dvaro gyvenimo fragmentiškų pėdsakų. Iš svirno, sandėlio, magazino tik pavadinimai likę. Kolūkio laikais svirne gyvulių ferma buvusi, kituose statiniuose laikytos įvairios statybinės medžiagos.

Iš kumetyno žemoje lomoje nieko nebėra.

Keliaujame į dvaro rūmus. Iš lauko gražiai atrodo išpieštos langinės. Pastato viduje šalta, nešildoma. Apžiūrime buvusios mokyklos apleistus koridorius, užlipame salėje į sceną. Pasak A. Totorio, čia bendruomenės renginiai vyksta tik atšilus orams, taigi dvaras atgyja kartu su gamta pavasarį. Jeigu vasarą užplūsta karštis, viduje maloni vėsa gaivina, noriai žmonės renkasi į renginius. Per Antanines čia rengiamas tradicinis kraštiečių suėjimas, vidurvasarį – ir respublikinė kapelų šventė „Atkelkim svečiams vartelius“. O pernai buvo ypatinga šventė, kai „Dvaro“ kapela minėjo savo gyvavimo 40-metį. Tą gražų įvykį liudija gausus nuotraukų stendas kapelos repeticijų kambaryje. Čia kolektyvo žmonės susirenka ir paminėti svarbių asmeninių švenčių, pabendrauti. Muzikos instrumentą armoniką tokioje patalpoje pamatyti įprasta, o keistas geležinis daiktas lentynoje – iš kur?

Pašnekovas užmena mįslę: kas tai galėtų būti? Bendromis jėgomis išsiaiškiname, kad tai senovinis dalgio ašmenų galąstuvas. Niekur tokio nemačiau. Gal tai bus dvaro muziejaus užuomazga?

Mokėsi, skaitė, posėdžiavo

Dvaro rūmų praeities prisiminimų paiešką tęsiame miestelyje. Prie parduotuvės sutiktos jaunesnės moterys prisimena bent trijų dešimtmečių paskutinę laiko atkarpėlę, dvare mokėsi jų vaikai, veikė mokykla.

Apie dvarą papasakojo salamiestėnas Jonas Petraitis.

Jonas Petraitis, ilgametis kolūkio agronomas, Salamiestyje išgyvenęs per 40 metų, dvaro priestate, kur buvo kontora, specialistų kabinetai, posėdžiaudavo. Pastate buvo ir kultūros namai, biblioteka, skaitykla, archyvas. Kolūkis apnakvyndindavo statybininkus, jeigu tie kur nors darbuodavosi, pastatus remontuodavo. Dvaro ūkiniuose pastatuose, pasak Jono, laikytos kolūkio statybinės medžiagos, buvo įrengtos nedidelės dirbtuvėlės. Pastate su akmenų pamatais palei kelią buvusi karvių ferma su šiferiu dengtu stogu. Įrengus ten mėšlo transporterį, prisikaupdavo viduje garų ir šilumos, papuvo medinės stogo dalys ir vienąkart stipri vėtra nuvertė visą stogą. Magazino pastato sienos buvusios neblogai išlikusios ir gerokai aukštesnės, bet susmego, žmonės akmenis išlupiojo. Buvo ir kumetyno liekanų gilyn už dvaro rūmų, vientisas ilgas statinys. Jam sugriuvus, rūsiai dar geri ilgą laiką išbuvo, ten vietos gyventojas savo jaučius laikydavęs.

Dangutė Breskuvienė sename albume surado salamiestėnų ir savo tėčio Petro Armakavičiaus prieškario laikų nuotrauką prie dvaro sodybos pastato.

Antras susitikimas – su miestelio gyventojais Dangute ir Kaziu Breskais. Gražiai tvarkomi sodybos kampeliai duoda užuominą, kad šeimininkai yra dalyvavę gražiausių sodybų konkurse. Tikrai taip buvo. Ir šiaip Salamiestyje gyventojų namai ir gatvelės gražiai ir skoningai sutvarkytos, ištisi grožio ir tvarkos kvartaliukai prieš akis pakeleiviui veriasi.

Šeimininkės atmintyje – per tris darbo dešimtmečius Salamiesčio mokykloje. Ji čionykštė, gimtinės vienkiemis visai netoli buvęs, seneliai turėjo per 20 hektarų žemės. Pati dvare baigusi mokyklą iš karto pradėjo mokytojauti, baigė mokslus, matematikos vaikus mokė per 30 metų. Jos atmintyje dar išlikę tvirtesni ir didesni dvaro statiniai. Malūnas toks ir buvęs, jau be viršūnės ir sparnų, ten laukuose būdavo auginami kolūkio cukriniai runkeliai, išskirstyti normomis, sunkus rankų darbas, vargas visiems buvo.

Prie dvaro – vaikystė ir visas gyvenimas

Vaikystės nuotykius prisiminė Antanas Jarmalavičius.

Dar viena pašnekesių stotelė pačiame miestelio gale, ties staigiu posūkiu pakeliui į Kupiškį.

Antanas Jarmalavičius, čia gimęs ir augęs, prisimena dvaro magaziną buvus trijų aukštų, paskutinis jo savininkas, prieš ateinant rusams, buvęs Bielskis. Vyrai pasakodavę, kad seniau magazine ne tik grūdus laikydavo, bet ir bulves, daržoves, obuolius. Labai jų norėdami, paaugliai įsigudrindavo į karties galą įkalti vinį ir su ja įbedę iš vidaus išsitraukti obuolių. Naujai valdžiai pradėjus kurti kolūkius, Vabalninke statyta MTS (mašinų ir traktorių stotis), sumanyta jai iš magazino sienų pakrapštyti akmenų.

„Kalėm kalėm, jokio ženklo, niekas neišjuda, toks tvirtumas. Pasakodavo žmonės, kad statyboms iš kaimiečių surinkdavo vištų kiaušinius ir dėdavo baltymus į kalkes tvirtumui išgauti. Dar vaikėzai buvom, ten ant aukšto buvom radę pupelių su visomis ankštimis iš senų laikų“, – į atmintį įstrigusių nutikimų papasakojo pašnekovas.

Įdomus buvo kumetynas pakalnėje: didelis platus namas, daug gyvenamų patalpų šeimoms ir po kiekviena padaryti mažučiai tvarteliai gyvuliams laikyti. Toks visas kompleksas pastatytas iš plūkto molio blokų. Paskutinis dvaro savininkas, prieš užeinant rusams, buvęs Balčiūnas. Dešimtmečiam Antanui dar teko tris vasaras ganyti kolūkio karves, sukūrus kolūkį. Vėliau dirbo vairuotoju. Sakė, buvęs metas, kai žmonių, sodybų ir kiemų Salamiestyje ir aplinkui miestelį buvo daugybė ir vaikų vietos mokykloje per kelis šimtus. Klasėje būdavo po tridešimt, virė gyvenimas. Kaip žmonių pastatyti namai ir rūmai sunyksta, taip paskui ir žmonių kartos išeina, pasklinda kitur.

Negali sakyti, kad Salamiesčio dvaro likimas pats prasčiausias, jeigu dar ir šiandien yra naudingas miesteliui ir jo žmonėms.

Iš istorijos šaltinių

Ūkinių dvaro sodybos statinių liekanos.
Ados Dvarionaitės nuotraukos

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie Salamiesčio dvarą ir jo praeitį pateikta daug išsamios informacijos. Šaltiniuose jis minimas nuo 1585 metų, kai Čypiškių savininko Mikalojaus Rodos paveldėtojai atsisakė savo nuosavybės teisių ir dvaras atiteko Vilniaus vaivadai Kristupui Radvilai Perkūnui. 1603 m. Salamiesčio-Naujamiesčio valdą sudarė miestelis, valsčius ir giria, buvo 224 valakai žemės. Tada dvarui priklausė Salamiestis ir dar bene 14 aplinkinių kaimų ir tolimesnių vietovių. 1605 m. valdovas Zigmantas Vaza nurodė Ukmergės pavieto maršalkai nuvykti ir ištirti, ar reikia tilto per pelkes Vilniaus–Rygos kelyje. 1607 m. gegužės 28 d. paskelbta Z. Vazos privilegija Kristupui II Radvilai imti muitą už važiavimą per Pyvesos upės ir pelkių tiltą savo valdose Naujamiestyje, didžiajame trakte iš Vilniaus į Rygą, kad padengtų tilto statybos išlaidas.

Tiltas pastatytas 1608 metais. 1614 m. Radvila karaliaus maršalkai Jonui Sicinskiui pardavė Salamiesčio dvarą su teise jį išpirkti per 10 metų. Vėliau dvaras ėjo per įvairių savininkų rankas. 1650 m. birželio 20 d. LDK Vyriausiame tribunole pripažinta, kad LDK etmonas Jonušas Radvila Salamiestį už 60 tūkst. auksinų užstatė Dorpato vėliavininkui Hertmanui Ganskofui su žmona. Jie Salamiestį valdė iki 1673 metų. Tada dvarui priklausė miestelis ir 30 kaimų bei užusienių su 420 dūmų. Didžiausi buvo Girsteikių (37 dūmai), Salamiesčio (36 dūmai), Žadeikių (27 dūmai), Bakšėnų, Miegonių, Svilių kaimai.

Dvaro kaimai labai nukentėjo per Šiaurės karą ir Didįjį marą, 1704 m. juos nusiaubė kariuomenė. 1724 m. kaimuose ir užusieniuose buvo tik 107 dūmai. 1731 m. dvaras iš Biržų Radvilų perėjo Nesvyžiaus Radvilų nuosavybėn, vėliau buvo dar daug šios giminės savininkų, kol 1820 m. dvarą paveldėtojai pardavė Lenkijos kariuomenės pulkininkui grafui Mykolui Tiškevičiui už 313 tūkst. 500 sidabrinių rublių. Nuo tada dvaras vadintas grafyste. 1824–1825 m. dvarą administruojant Šiškevičiui, dvaro sodyboje stovėjo 25 pastatai. 1825 m. buvo įrengiami rūmai, statomas magazinas. 1826 m. dvarui priklausė 8 karčemos ir spirito varykla. 1850 m. Salamiesčio dvaras turėjo 62 dvariškius, 4198 lažininkus, 42 laisvuosius valstiečius. Dvaras buvo nuolat išnuomojamas, 1861 m. čia veikė malūnas, alaus darykla ir spirito varykla. 1880 m. dvaras su palivarkais atiteko Jonui Tiškevičiui, Mykolo sūnui. Tada dvarui priklausė 3033 dešimtinės naudingos žemės, 308 dešimtinės nenaudingos žemės, 3851 dešimtinė miško. Papildomai dvaras gaudavo 435 rublius pelno iš karčemų, 20 rublių iš žvejybos, 100 rublių iš vėjo malūno, 974 rublius iš tuščių žemių, 2546 rublius iš miško ganyklų. XIX a. antroje pusėje dvaro centrą (apie 300 dešimtinių žemės) 24 metus nuomojosi Stanislovas Šimonis (1888 m. jis nusipirko ir Antašavos dvarą). Vėliau buvo nuomininkų iš Latvijos, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje dvarą nuomojosi Petras Balčiūnas (1851–1923), kuris čia gyveno iki mirties. Po to dvarą paveldėjo Alfredas Tiškevičius, Jono sūnus. 1906 m. „Lietuvos ūkininkas“ rašė: „Salamiesčio dvarą nuomoja Balčiūnas, kuris labai spaudžia savo darbininkus: laiko juos bjauriose lindynėse, blogai maitina, moka mažą algą, bjauriai apsieina.“

Iki Pirmojo pasaulinio karo nemažai dvaro pakraščiuose buvusių tuščių ar nereikalingų žemių išparduoda aplinkiniams valstiečiams. 1923 m. dvaro centre buvo 4 ūkiai, 113 gyventojų. Paskutinis dvaro valdytojas buvo J. Balčiūnas. Skelbiant žemės reformą, Alfredui Tiškevičiui Biržų majorate iš viso priklausė 39 tūkst. ha žemės. 1925 m. ir 1930 m. Žemės reformos valdybos nutarimais A. Tiškevičiui palikta 150 ha Astrave, o visos kitos žemės nusavintos, taip pat ir Salamiesčio dvaras. 1924–1929 m. dvaro žemės išdalytos aplinkinių kaimų valstiečiams ir bežemiams. Parceliaciją atliko matininkas Kraniauskas. Dvaro pievos išdalytos aplinkiniams kaimams – Akmenei, Bakšėnams, Buožiams, Tuitams, Tuitadvariui, Nodiejiškiams. Dvaro pievose susiformavo naujas Bartašiškio kaimas. Prie miestelio buvusi dvaro žemė perimta valstybės žinion ir išdalyta: 52 ha žemės ūkio mokyklai, 5 ha pradžios mokyklai, 8 ha klebonijai, 1 ha šaulių būriui. J. Balčiūnas įsigijo 21,17 ha žemės. 1932 m. dvaro žemėje paminėti šie ūkiai: Antano Griciūno (10,38 ha), Antano Vosylio ir Kazio Jasinsko (po 3,61 ha), Petro Tamošiūno (4,25 ha), Petro Čepo (23,04 ha), Barboros Gliaudelienės (4,09 ha), Jurgio Samulionio (7,39 ha), Juliaus Marcinkevičiaus (8,65 ha), Viktės Griciūnienės (3,37 ha), Povilo Galvanausko (3,89 ha), Jono Tamošiūno (13,29 ha), Jono Kireilio (12,72 ha), Stepo Melaikos (12,26 ha), Kazio Jasinsko (4,25 ha), valstybinis Vijūnytės sklypas (1,05 ha). 1928 m. dvaro rūmai buvo perduoti iš Vabalninko perkeltai Žemesniajai mergaičių žemės ūkio mokyklai. 1930 m. lapkričio 29 d. ji iškilmingai klebono Kiznio pašventinta.

Mokykla čia veikė iki 1940 m. Dar 1930 m. buvęs dvaro magazinas parduotas vienam verslininkui, kuris ėmė pastatą griauti ir akmenis vežti į Kauną. Antrojo pasaulinio karo metais dvaro rūmuose šeimininkavo rusų ir vokiečių kariuomenės, po karo rūmai ilgą laiką stovėjo tušti. Nuo 1960 m. į dvaro rūmus atkelta dalis septynmetės mokyklos klasių. Nuo 1962 m. čia buvo ir kultūros namai, kolūkio kontora, skaitykla. 2000 m. įsikūrė laisvalaikio centras. Šiuo metu yra išlikę tik buvusios dvaro sodybos fragmentai: klasicistiniai rūmai, statyti XIX a. trečią dešimtmetį, sunykęs vėjo malūnas, malūnininko namas, tvartas, alaus daryklos, kumetyno, klėties, tvarto, sandėlio statinių, magazino (statytas apie 1825 m.) liekanos.

Kad čia būta dvaro, prie Vabalninko kelio žymi turistinio maršruto informacinis skydas. Šviečia iš tolo senąjį laiką liudijantys akmenų ir raudonų plūkto molio sienų likučiai.

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų