Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškėnų kertala

ŽMOGUS NE RUNKOVA – NEIŠVERSI

Palmira KERŠULYTĖ

Oras nė iš gryčios nelaidžia išlįstėn. Žiemų būt gerai, kad tik nešolta, vosarų musių, odų – kėp košės. Soko, uodas kė išgeria kraujų žmogaus, naša vėlniui. Gol ir teisyba – ažumuši vienų uodų, vėlnias palaidžia visų pulkų. Ošen vosarų vis išsižiojus voikščiodavau, mat vierijau, jėgu ainunt burnon uodas įskris, pasmatysi su kavalierium. Kė užmiegu pogulio, vyrėlis runkovas sumauna ir okmanų pridada, noria no palaistuvysčių manį atprotytė. Jis tikia, jėgu namė yr kokios palaistuvystas, už kiek laiko turia ugnis pereit par tos namus. Tėp mono brungolalis gėras, kol nepajudini, ir švalnus, kol neprakolbini. Kad atvars nasrus – ausis ažsikišk. Toj – tu apskrita kėp obolys, ilga kėp šatra, šilkina vodaga, graži kėp šorka, žvingi kėp arklys! Ošen drabu kėp strozdas mėlynu pilvu. Toks jo prigimimas, kad užsispirs, po panagėm odatas varyk, vis tiek savotiškai padaris. Narvuojas, spjaudos, kad mažai pošaro karvėm pristaisa, sausa vosara buvo, sakiau, kokių trųšų nuspirk. Kur tau! Nuvežė kelias prėkabalas mašlo, ir kas gi ti užaugo nukročius šorkų, paukščių trįšimu. Aik vis kėp žandaras golvų iškėlus, kitėp tvarkos nebus. Žirnių virtų su pienu rūgusiu pokišu, tai pėrdžia ba sustojimo. Sakau – aik parsdamas aplink pūdymų ir bus zuperio. Ūsus kėp kumalas vuodagų tik paglosto, pro duntis iškošia – kų žirnių, geriau šunio šūdo su šermukšniais! Tu ne boba, o kaištis no paklos! Sumuša kojom meliodijų, sudainuoja – o žmonytala man pėlavoja, ko ošen karvyčių nežėlavoju, ir kic kic kėman.

Ot, tai dova, kėp vištai dvilinku siūlu. Kur dėsis, užkurys, galiu ir išvarytėn, anoto.

Kaimyno toks pėrtaras, tai anoto ir vadinam. Ir tasai užkurys, lakia stačiu golvu unt gyvulius, ažlipda akis vaikom turtais, krova krova, ir do negana, vis zaunija pinigų. Ilgi dabar vakarai, tai abudu užustalaj susėdį kėlia unt bumbos kermošių, tabokos turia prisisėjį, pirktina jiem netinka, Dieve mylak, kiek sudėgina, kiek ti kartų išstana, kad turtas – dūmai, kė nėr meilas. Aimanuoja abudu – jėgu pakaušis suvaltas, tai užkurys, atajįs unt bobos padolkų, bliūdus, puodus mazgoji, ir pakloj vietos užkuriui nėr. Trys potys nelaimingiausi asų – šuva, gaidys ir užkurys.

Kasvokar mūsų vyrėliai durnai ūtaroja, kėp lazdon pėrdžia. Varsma nemotį, nusbodo klausytėn tų zababonų, sanai ženoti, pririštos vuodagos, kad ir kokė asam, ba zgodos, ba sutarimo nėrai gyvėnimo. Žvilgt zarkolan, vis to bobiška prėdarma neprait pro zarkolų. O Dieve švintas, neba tas veidėlis! Golia graitai ir varpai užgaustėn: dungun dūšia, kūnas žėman. Kėp dabaso vienas tadu ir plaukiosi. Kad ir odvintas, linksmytis nevolnia, linksmoja užėjo, pašposijom su kaiminkėli, dungiškais migdolais sumisliom vyrelius pamylatėn. Silkį karštan kysėlin įdėjom, atsiknojo no visų zgroblų, pėrtaukėm par blynų tašlų, unt patalnios iškepam. Torkienių pritorkavojom, gurguckėlių pridirbį, zacirkos priviram. Žiema aina pilvais, maldom – purst purst, šlipšt šlipš, duok sveikotų. Čerkėlį su pipirmakščiais makt, stapaly stapaly. Kų ti biesų, kad gražu!

ŽMOGUS NE RUNKOVA – NEIŠVERSI
Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2018-12-14 at 12:38

    Labai sodrus,įdomus tekstas,tik keli patikslinimai:pereit-perait,užsispirs-ažsispirs,karvėm-korvam,tu-tujen,užėjo-ažejo.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų