Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PELYŠIAI – ŠIMONIŲ GIRIOS IR KRYŽIŲ UŽUOVĖJOJE

Pelyšių kaimas įsikūręs Šimonių girios šiauriniame pakraštyje, du kilometrai į pietvakarius nuo Šimonių. Kaimynystėje yra Juodžiūnai, Daukai, Uldukiai. Per kaimą teka Pelyšos upelis. Tikriausiai šis upelis davė ir kaimui pavadinimą.

2003 metais Pelyšiuose buvo 24 sodybos ir 54 gyventojai. Per aštuonerius metus kaime gyventojų sumažėjo iki 34. Šiuo metu aplankyti Pelyšiai nuteikė optimistiškai – nors ir gerokai ištuštėjęs, kaimas išlieka gyvybingas. Ten dar ūkininkų tvartuose mūkia karvės, keliose sodybose šurmuliuoja vaikai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Išlaikė tradiciją

Medinis Pelyšių kaimo kryžius.

Nuo Juodžiūnų pusės įvažiavus į Pelyšius iš toli matyti Atgimimo metais pelyšiečių pastatytas medinis kaimo kryžius. Cementinių, savitų medinių kryžių čia galima rasti ne vienoje sodyboje. Vadinasi, iki šių dienų Pelyšiuose išlaikyta gyva lietuviškos kryždirbystės tradicija. Lietuviai kryžius statė ir tebestato išreikšdami pagarbą dvasiniam pasauliui, mirusiesiems, ieškodami dvasios ramybės ir dieviškos apsaugos.

Ties kryžiumi ir kaimo kryžkelė. Čia akis bado apleistas dviejų aukštų pastatas, kur kadaise buvo girininkija ir butai miškininkams. Pasukame į kairę. Šis kelias veda į smėlio karjerą ir buvusias senąsias Pelyšių kaimo kapines. Iki ten nebenuvažiuojame. Atvykus vėlyvą popietę svarbiausia iki prietemos suskubti pakalbinti nors kelis šio kaimo gyventojus, pasisukioti aplinkui ir su fotoaparatu.

Kuriasi anūkas

Proanūkė Rugilė, anūko Dariaus žmona Rūta, proanūkis Darijus, Genovaitė Burkauskienė ir jos anūkas Nedas iš Šimonių.

Pirma pašnekovė Genovaitė Burkauskienė papasakojo, kad į Pelyšius su tėvais atvažiavo gyventi, kai jai buvo 12 metų, apie 1955 metus. Sodybą, kurioje dabar gyvena, jos tėvai nusipirko iš Vilnonienės. Naują namą jiedu pasistatė kitoje sodybos vietoje.

Su Genovaite kartu gyvena anūko Dariaus, kuris šiuo metu dirba Norvegijoje, šeima. Pasak jos, vienai jau būtų per sunkūs buities rūpesčiai.

„Kolūkio laikais 31 metus dirbau fermoje melžėja. Mano vyras Vladas Burkauskas miręs. Jis buvo kilęs irgi iš šitos parapijos. Su tėvais gyveno Uldukių kaime, vėliau – Daukuose, o paskui į Pelyšius atsikraustė. Džiaugiuosi, kad anūko šeima čia antri metai gyvena, apsiprato. Viskas būtų gerai, jei ne tas smėlio karjeras netoliese. Kai pro šalį smėlį sunkiasvorės mašinos veža, reikia gyventi dulkėse. Be to, ir kelią jos išmala. Tiesa, vėliau užpila tas duobes. Mano dukra Asta gyvena ir ūkininkauja Juodžiūnuose. Turiu aštuonis anūkus. Jie gyvena Šimonyse, Juodžiūnuose ir Pelyšiuose. Šiame kaime didžiausi ūkininkai Indilai ir Gasiūnai. Yra ir tuščių sodybų. Nieko nebėra priešais kitoje kelio pusėje tebestovinčiuose Matulionienės namuose. Jos dukra gyvena Utenoje. Tušti ir buvę Černių namai. Ten tik vasaroti dukra iš Kauno atvažiuoja. Niekam, matyt, nebereikia buvusio girininkijos pastato. Buvo jį įsigijęs vienas ūkininkas iš Šimonių, dabar jau miręs“, – pasakojo moteris.

Buvusi Matulionienės sodyba.

Paklausta, ar kaime tikrai norėtų gyventi, Genovaitės anūko žmona Rūta sakė, kad kaimo gyvenimas ir darbai jai gerai pažįstami ir nebaido. Yra kilusi iš Pasvalio rajono. Pelyšiuose jai patinka. Čia žada su šeima įsikurti. Kaime gerai augti ir vaikams – dukrai Rugilei ir dar metukų neturinčiam Darijui.

Kur pilna paukščių

Iš G. Burkauskienės sodybos sukame į Valiaus Stuko kiemą. Iš toli matyti, kad šios sodybos šeimininkai ūkininkauja. Kieme daug technikos ir vaikštinėja gausus būrys visokių naminių paukščių. Su sodybos šeimininku spėjame tik tarpduryje pasilabinti. Žmogus nuskuba ūkio reikalais. Į trobą pakviečia jo žmona Jurgita.

Jurgita Stukienė su dukrele Austėja.

Moteris prieš mums atvykstant triūsė virtuvėje, ruošė valgį. Šalia strikinėjo mažoji dukrytė Austėja, labai svetinga asmenybė. Pirma paklausė, koks viešnios vardas, ką ji užsirašinėja, kaip atrodo jos vardo pirmoji raidė. Netrukus iš mokyklos Šimonyse parskubėjo ir Austėjos sesė Evelina. Stukai turi dar du vaikus. Vyriausia dukra Samanta dirba ir gyvena Vokietijoje. Sūnus Deivydas mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Pasak Jurgitos, jis pasiryžęs ūkininkauti. Šiuo metu yra didžiausias tėvo pagalbininkas.

Stukai verčiasi gyvulininkyste. Daugiausia laiko jaučių. Taip pat yra ir karvių žindenių. Prie gyvulių ūkio šliejasi ir kalakutų, ančių, vištų pulkelis.

Stukų kiemo puošmena kalakutai.

„Čia mano vyro tėviškė. Aš esu kilusi iš Butėnų, Motiekaitytė. Į Pelyšius atėjau 1996 metais. Po vidurinės likau kaime. Kaimietiškas gyvenimo būdas man prie širdies. Mamai fermoje padėdavau karves melžti. Mano vyras yra įgijęs suvirintojo specialybę. Tai jam ūkyje praverčia. Nusipirkti ilgesniam laikotarpiui įvairių buičiai reikalingų prekių dažniausiai keliaujame į Kupiškį. Šimonyse nusiperkame nebent duonos, jei staiga prireikia. Mėsyte patys apsirūpiname. Daržovių užsiauginame. Vos ne natūrinis ūkis“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasidomėjus, kaip pavyksta Šimonių girios pašonėje apsaugoti paukščius nuo lapių, šeškų, kiaunių ir kitų plėšrūnų, Jurgita sakė, kad nakčiai tvarte palieka šviesą. Tai iki šiol padėjo apsiginti nuo plėšrūnų.
Pašnekovei kaime labai patinka ne tik gamtos artumas, bet ir ramybė. Mieste tokios nerasi. Jei labai nori, atrandi laiko ir kelionėms, ir renginiams. Vasarą šeima ilsėjosi Jūrmaloje, o neseniai visi buvo išvykę į koncertą Kaune.

„Kai nori pasižmonėti, toliau kur išvažiuoti, susitvarkai anksčiau ūkio reikalus ir gali keliauti. Kaime galima gyventi. Tik reikia dirbti, netingėti“, – buvo įsitikinusi Jurgita.

Su šeimininke kieme apžiūrime išdidžiai vaikštinėjančius kalakutus, surengiame žaibišką fotosesiją ir judame į kitą kaimo galą.

Pas auksarankį meistrą

Savita Antano Basecko sodyba Pelyšiuose.

Stabtelime tuoj už sankryžos prie meniškais akcentais išdabintos sodybos. Čia gyvena Antanas Baseckas. Su juo ir pasikalbame apie gyvenimą. Pelyšiuose šis žmogus gimęs ir užaugęs. Trisdešimt aštuonerius metus gyvenęs Utenoje ir vėl sugrįžęs į gimtinę.

„Esu baigęs politechnikumą. Dirbau tuometiniame Radviliškio kojinių fabrike. Vedęs apsigyvenau Utenoje. Ten irgi darbavausi trikotažo fabrike. Kad gaučiau greičiau butą, perėjau į statybos trestą. Utenoje turėjome kolektyvinį sodą. Ten nuolat būti atsibosdavo. Norėjosi daugiau kaimo erdvės. Tada nusipirkome Pelyšiuose Kazio Bernatonio sodybą. Iš pradžių kolūkio pirmininkas nenorėjo duoti leidimo ją pirkti. Reikėjo pažadėti, kad eisime į kolūkį dirbti. Kai sodybą įsigijome, ir kolūkių nebeliko. Taigi pažado tesėti nebereikėjo“, – pasakojo Antanas.

Antanas Baseckas mėgsta meistrauti ir puošti sodybą medžio dirbiniais.

Pasak jo, dabar ta sodyba tuščia. Ten ūkiniuose pastatuose sūnus laiko karves žindenes.
A. Baseckas dar papasakojo, kad ne tik jo tėvai, bet ir seneliai buvo Pelyšių senbuviai. Tiesa, tėvas Ambraziejus Baseckas į šiuos kraštus atėjo iš Butėnų, bet mama, Ona Černiūtė, tai tikra pelyšietė. Jis kartu su broliais Juozu, Vytautu ir Jonu užaugęs ne šitoje sodyboje. Jo tėviškė buvusi šiek tiek tolėliau, o šie namai priklausę Dagiams. Dagienė buvo jo tėvo sesuo. Jie paveldėję tetos sodybą.

Antano brolis Jonas irgi įsikūręs Pelyšiuose. Turi pieno ūkį. Kiti broliai gyvena Elmininkuose ir Kavarske. Juozas miškininkas, o Vytautas – agronomas, dirbo tarybinio ūkio direktoriumi.

„Pelyšiuose seniau apie 80 sodybų buvo. Kaimas labai sumažėjęs. Jaunų žmonių tik vienas kitas. Praeis kiek laiko ir Pelyšius gali ištikti Uldukių likimas. Šio kaimo tik pavadinimas belikęs. Nė vieno gyventojo ten nebėra“, – pesimistiškai apie gimtinės ateitį kalbėjo pašnekovas.

Į Pelyšius Antanas sugrįžo, kai išėjo į pensiją. Pirma čia atsikėlė amžinatilsį jo žmona Birutė. Jis dar keletą metų gyvenęs tarp Utenos ir tėviškės. Dabar jau dvidešimt metų kaip čia. Pelyšiuose jaučiasi daug geriau nei Utenoje, daugiabučio namo narvelyje, kur nebuvo nė vieno giminaičio ar šiaip artimo žmogaus. Vienas likęs nenuobodžiauja. Mėgsta apie namus tvarkytis. Kieme stovintis originalus medinis kryžius – jo kūrinys. Nuvažiuoja automobiliu ir į Kupiškio biblioteką.

„Nupjovė medį, tai aš iš jo natūralaus kamieno padariau kryžių“, – kuklinosi pašnekovas. Kryžius išties įspūdingas. Šio vyro rankų darbo įdėta ir puošiant klėtelės bei namo stogo kraštus, darant inkilus.
A. Baseckas sakė, kad ūkį perleidęs sūnui Dainiui. Jis su žmona Kristina, girininke, gyvena čia pat, Šimonyse. Kitas sūnus Nerijus įsikūręs Kaune. Jis dirba policijoje. Jo žmona Jurga verslininkė.
Pašnekovas pasidžiaugė ir keturiais savo anūkais Arnu, Indra, Rugile ir Adu.
Smagu jam būna, kai visi artimieji suvažiuoja per Žolinę, Visų Šventųjų dieną.

Čia gyveno kelios Indilų kartos

Dar vienas originalus kryžius Pelyšiuose, prie Jono Basecko namo.

Iš A. Basecko toliau keliavome į jo brolio Jono sodybą. Deja, tąkart namuose nieko neradome. Tada pasukome pas ūkininkus Tautvilį ir Egidiją Indilus. Šunims lojimu pranešus apie nekviestus svečius, prie tvarto pasirodė ir abu šios sodybos šeimininkai. Egidija, perleidusi pokalbio vadžias vyrui, kuris Pelyšiuose gimęs ir užaugęs, nuskubėjo prie ruošos darbų.

Su Tautviliu, jo sūnumi bei dukra pabendravome jaukioje namų svetainėje. Šiame kieme žurnalistų lankytasi ne kartą. Apie daug ką kalbėta ir rašyta. Šįkart daugiau norėjosi sužinoti apie jų giminės šaknis šiame kaime, senuosius gyventojus, jaunimo planus.

„Šioje sodyboje gyveno mano seneliai Povilas ir Ona Indilai bei mano tėvai Jonas ir Eleonora Indilai. Visi buvome įsikūrę senojoje troboje, kuri dar tebestovi mūsų sodyboje. Mes pasistatėme naują namą, nusprendėme senąjį namą nugriauti, nes labai jau sutrešęs.

Tautvilis Indilas (dešinėje) su sūnumi Nerijumi.

Mano mama čia atitekėjo iš Skudų kaimo (Anykščių r.) netoli Subačiaus. Tėvų šeimoje užaugome septyni vaikai. Mano broliai Juozas, Vytautas ir Petras mirę. Trys seserys gyvena netoliese – Vanda Noriūnuose, Laima Juodžiūnuose, Genutė Šimonyse. Pelyšiuose prie smėlio karjero buvo senosios kaimo kapinės. Ten seniai žmonės nebelaidojami. Netoli mūsų gyveno Vaitiekūnai. Jų sodybos vietą dabar težymi akmeninis kryžius, vos įžiūrimas tarp brūzgynų. Kiek tolėliau, kur šiuo metu įsikūrę Gasiūnai, gyveno Vyšniauskai ir Mikoniai“, – pasakojo T. Indilas.

Kalbėdamiesi niekaip negalėjome apeiti ir ūkininkavimo reikalų. Indilai daug metų plėtoja pieno ūkį. Šiuo metu turi 50 melžiamų karvių ir apie 20 prieauglio. Tautvilis tebedirba Savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje, Šimonių komandoje. Parą budi ir tris paras turi laisvas. Šis darbas labai populiarus tarp ūkininkų. Jį galima nesunkiai suderinti su ūkininkavimu. Be to, tai ir šioks toks pastovių pajamų šaltinis.

„Mūsų ūkis šiuo metu neturi jokių paskolų. Esame susikūrę neblogą ūkininkavimo bazę. Dar keletą metų žadame triūsti. Tik liūdna, jei nebus kam to įdirbio perduoti. Dukra Neringa studijuoja socialinius mokslus ir gyventi kaime neplanuoja. Sūnus Nerijus – automechanikas, svajoja pabandyti vilkiko vairuotojo darbą. Šiuo metu į ūkininkavimą nelabai linksta. Nežinia, ir kaip klostysis šalyje pienininkystės reikalai. Gal viskas pasisuks taip, kad laikyti tokį ūkį visiškai neapsimokės, o gal viskas tik į gera eis. Visaip pasvarstome. Maisto produktų žmonėms reikės. Tai kas juos maitins, jei išnyks žemės ūkis? Žemdirbiai juk darbo duoda ir maisto, ir chemijos, ir mašinų, įvairių įrenginių pramonei. Gaila, bet pastaruoju metu pieno ūkiai Lietuvoje masiškai nyksta. Dėl to kalti ne tik netobuli įstatymai, bet ir nepalankios gamtos sąlygos. Antai šiemet negalėjome užsiauginti užtektinai pašarų. Vidutiniai šeimos pieno ūkiai geriausiai klesti, kai dirba patys jų savininkai. Reikia čia tiksėti kaip laikrodukui. Svetimas žmogus taip nedirbs. Pamelžti 50 karvių – tai ne dvi ar tris. Tai irgi problema. Esi visą laiką pririštas prie namų. Išvažiuoti tolėliau galiu tik pakaitomis su žmona. Jei tenka būti vietinėse šventėse, tai vis tiek reikia iš jų ištrūkti apsiruošti. Jaunimui toks gyvenimo būdas atrodo visiškai nepatrauklus“, – išsakė savo nuogąstavimus dėl ūkininkavimo pašnekovas.

Į pokalbį įsijungęs Tautvilio sūnus Nerijus pridūrė, kad jis irgi turi ūkininko pažymėjimą, kai reikia, padeda tėvams. Visiškai dar neatsisako vėliau tęsti tėvų ūkininkavimo tradicijos. Gali ūkio ir šiek tiek kitokia pakraipa būti.

Visgi, pasak abiejų, šio krašto žemės nėra derlingos. Užsiimti augalininkyste čia neišeitų.

Veterinarų ūkyje

Lina Gasiūnienė su dukra Rasa prie namų.

Trumpas lapkričio dienos šviesusis tarpsnis sparčiai ėjo į pabaigą. Tad iš Indilų skubinomės pasiekti kaimyninį Linos ir Rolando Gasiūnų ūkį.

Šeimininko namuose neradome. Tądien jis budėjo Šimonių gaisrinėje. Pasikalbėjome su jo žmona Lina ir jų paaugle dukra Rasa.

Sodybos šeimininkė parodė naują šiuolaikišką karvių fermą. Karvės prižiūrėtos, aplinkui švaru, tvarkinga. Net specifinio fermos kvapo beveik nesijautė. Yra 40 melžiamų karvių. Dar laikoma ir 16 įvairaus amžiaus prieauglio.

Pasak Linos, ūkio darbai ir reikalai ne visada sklandžiai eina. Būna visokių dienų. Pavyzdžiui, šiandien reikėjo išvežti pasiligojusią karvutę. Jiedu abu su vyru yra diplomuoti veterinarijos gydytojai. Kartais žmonės nusistebi, kaip specialistai nebegali pagydyti susirgusio savo gyvulio. Stebėtis nereikėtų, nes gyvenime kiekvienam gali pasitaikyti sudėtingų situacijų.

Linos tėvai Bronė ir Povilas Mikoniai mirę. Jie šią sodybą buvo nusipirkę 1973 metais. Ji vienintelė jų dukra. Su savo būsimu vyru susipažino studijuodama tuometinėje Veterinarijos akademijoje Kaune. Po studijų baigimo ji su pirmagime dukra grįžo į tėvų namus, o vyras – į savąją gimtinę Pasvalio krašte.
„Rolandas yra iš veterinarų dinastijos. Jis ilgokai svarstė, ar apsistoti Pelyšiuose. Visgi pavyko jį įkalbėti, kad reikia mūsų šeimai kurtis čia. Susilaukėme trijų dukrų. Be Rasos, Dalios ir Eglės. Dalia baigė veterinarijos studijas ir dirba Panevėžyje gyvūnų klinikoje. Eglė studijuoja Kauno technologijos universitete maisto technologiją. Ar kuri nors iš mergaičių pakeis mus ūkyje, nežinia. Užsienyje tai yra tradicija, kad vaikai sugrįžta tęsti į ūkį tėvų įdirbio. Šiuo metu visi sutartinai darbuojamės. Vyresnės dukros dažnai mus aplanko ir patalkininkauja. Dalia net žemės ūkio techniką moka vairuoti. Anksčiau su vyru ilgėliau iš namų galėjome ištrūkti. Mergaitės puikiai su viskuo susitvarkydavo. Prieš penkerius metus net į pajūrį pailsėti buvo mus išleidusios. Tuomet ir karvių mažiau laikėme. Šiuo metu Dalia ir Eglė jau turi savo interesų, darbų ir sunkiau juos su mūsų ūkio reikalais suderinti. Prireikus tariamės, kas ką išleis kur nors išvažiuoti. Džiaugiuosi, kad vyras apsiprato Pelyšiuose. Aktyviai dalyvauti Šimonių bendruomenės veikloje neturime laiko, bet į renginius nueiname. Žinoma, viską deriname su savo kasdieniais darbais“, – pasakojo moteris apie ūkininkų šeimos gyvenimo ypatumus.

Moderni Gasiūnų karvių ferma.

Paklausta, ar kaime turi miestiškus patogumus, ar gali naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, Lina sakė, kad sodybos namą, statytą 1936 metais, prieš dešimtmetį pertvarkė. Jų buities sąlygos prilygsta miestietiškoms. Šiuo metu, kai toks spartus gyvenimo tempas, jai net sunku būtų įsivaizduoti, kaip gyventų neturėdama tų patogumų.

Rasą irgi pakamantinėjau, ar jai nenuobodu kaime, ar nepasigenda draugų, užsiėmimų. Septintokė tik šyptelėjo ir tvirtai pareiškė, kad kaime jai gyventi patinka, o apie nuobodulį nėra nė kalbos. Ką veikti, tikrai turi.

Suskubome atsisveikinti, nes Lina turėjo skubėti vakarinės ruošos. Vyrui dirbant, tądien visa ūkio našta gulė ant jos pečių.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Pelyšių kaimas susiformavo vykdant Valakų reformą ir priklausė Pienionių valsčiui. 1559 metais jį išmatavo karališkasis revizorius Abraomas Konča. Atrodo, kad Pelyšiai labai nukentėjo XVII a. vidurio karų metais, nes 1672 m. liko be gyventojų, niekas nedirbo žemės.

Napaliono Černiaus tėveliams, mirusiems Sibire, pagerbti pastatytas kryžius buvusioje Černių sodyboje.
Autorės nuotraukos

Pelyšiuose 1765 metais buvo Jokūbo Šlapelio, Kazimiero Žeimanto (suolininko), Stanislovo Šlapelio, Kazimiero Dapšio, Mykolo Žeimio, Baltraus Valecko, Jurgio Jackos, Kristupo Jackos, pasodininkų Gasparo Murkos, Motiejaus Černiaus dūmai (ūkiai). 1878–1886 metais minimas kaime dirbęs daraktorius Mikas Matulionis. 1898 metais kaime buvo 277 gyventojai, 1903 metais – 179.
1935–1936 metais matininkas Vladas Šluta Pelyšius išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo išdalyta 73 savininkams. Bendrai nuosavybei palikti kapai, smėlynas, žvyrynas ir linmarkos. Vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Didžiausi buvo U. Murkienės (30,46 ha), P. Vyšniausko (21,69 ha) ūkiai. Senosiose kaimo sodybose pasiliko 19 ūkininkų. Dėl to iš dalies išliko senoji kaimo struktūra.

1942 metais kaime buvo šie namų ūkiai: Petro Jurėno, Povilo Bernatonio, Paulino Matulionio, Leono Matulionio, Jono Varanavičiaus, Kazio Varanavičiaus, Juzės Varanavičienės, Povilo Indilo, Emilijos Jurėnaitės, Simparijono Vaitiekūno, Povilo Vyšniausko, Julės Černienės, Antano Černiaus, Petro Jėckos, Kazio Murkos, Uršulės Murkienės, Ambrazo Basecko, Jono Vilnonio, Barboros Černienės, Veronikos Bernatonienės, Domicėlės Dagienės, Juozo Černiaus, Juozo Pečkaus, Kazio Kamarausko, Antano Zulono, Jono Burkausko, Juozo Paberalio, Povilo Bernatonio, Stasės Bernatonienės, Elzbietos Jankauskienės, Petro Treipšos, Justino Šilinio, Antano Pesecko, Kazio Bekevičiaus, Kazio Stanevičiaus, Povilo Gudonio, Onos Trumpickienės, Kazio Černiaus, Povilo Bugailiškio, Karolinos Šilinienės, Kazio Vozbuto, Aleksandro Šilinio, Stasio Šilinio, Uršulės Varanavičienės, Justino Burkausko, Marijos Burkauskienės, Jono Krupelio, Uršulės Kavoliūnienės, Vito Matulionio, Elzbietos Matulionienės, Danieliaus Indriūno, Kazio Žekonio, Antano Žekonio, Onos Kalvelienės, Zuzanos Šilinienės, Jono Pečiūros, Juzės Murkienės, Juozo Pečiūros, Marijonos Pečiūrienės, Prano Kiršos, iš viso 172 gyventojai.
Pokario metais pelyšiečiai aktyviai dalyvavo rezistencinėje kovoje. Iš kaimo partizanauti išėjo Florijonas Kulikauskas-Liūtas (žuvo 1947 m.), Juozas Černius-Garbanius (žuvo 1948 m.), Petras Indriūnas-Vėbras (žuvo 1946 m.), Juozas Varanavičius-Pakštas (žuvo 1952 m.) ir jo sesuo Stasė Pakštytė (žuvo 1948 m.). Sibiro tremtyje mirė Juozas ir Domicėlė Černiai.

1949 metų spalį Pelyšiuose įkurtas „Šilelio“ kolūkis. Vėliau priklausė Marytės Melnikaitės ir Šimonių kolūkiams. 1959 metais kaime buvo 147 gyventojai, 1979 metais – 100, 1989 metais – 51. Iš Pelyšių kilęs kunigas, rezistencijos dalyvis Jonas Kastytis Matulionis, bibliografė Alma Černiūtė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų