Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

ŽVELGIANT IŠ ŠALIES

Nomeda SIMĖNIENĖ

Praėjusį savaitgalį lietuviai, niekieno neraginami, patraukė pas broliukus latvius. Artimiausi mūsų kaimynai, kaip žinia, minėjo savosios valstybės šimtmetį. Ir aš kai ką savo akimis regėjau. Nustebino tai, kad vos ne kas antras praeivis Rygoje kalbėjo lietuviškai. Džiugino, kad daugelis jų pasipuošę savąja tautine simbolika – šalikais su Lietuvos šimtmečio ženklu, trispalvėmis kepuraitėmis, vėliavėlėmis. O šventė buvo išties įspūdinga. Žiūrėjau Rygos arenoje (tokio pat dydžio, kaip „Žalgirio“ arena Kaune) šokio, muzikos ir naujausių technologijų spektaklį „Abas malas“ („Abi pusės“). Arena buvo pilnutėlė, spektaklis rodytas tris dienas. Šiame išties neeiliniame spektaklyje vien judesio, muzikos kalba papasakota Latvijos šimtmečio istorija abejingų nepaliko ne tik tarp Latvijos piliečių. Galingas emocinis užtaisas traukė ašaras ir mums, atvykusiems lietuviams, taip pat išgyvenusiems ir tremtį, ir sovietinius metus, ir atgimimo stebuklą. Tūkstantinė minia, sulaikiusi kvapą, stebėjo ir gėrė į save kiekvieną akcentą, stebėjosi kūrėjų išmone ir savitu raiškos stiliumi. Didžiavomės ir tuo, kad šio didžiulio spektaklio kostiumų dizainerė yra lietuvė Jolanta Rimkutė.

Sekmadienį, oficialiąją Latvijos nepriklausomybės dieną – eisena su deglais sujungė didžiulę masę tyliai žengusių piliečių. Išties tai rodės kaip reiškinys, kai žmonės, pakilę virš kasdienybės reikalų, tampa tautos vienybės simboliu. Tokiais momentais tautos dvasia prabyla ir pakeri širdis.
Be abejo, ir mes šventėme savąjį valstybės šimtmetį. Visi šie metai paskelbti šimtmečio metais. Šiuos savo įspūdžius pateikiu ne todėl, kad norėčiau sumenkinti Lietuvos šimtmečio šventės scenarijų. Tiesiog iš šalies žvelgiant, tai, ką mačiau kaimyninėje Latvijoje, atrodė tikra ir pagavu.

Latviai kitaip formuoja ir įgyvendina savo kultūros politiką. Nuo 2007 metų Latvijos kultūros akademija kasmet atlieka ir viešai skelbia šalies gyventojų kultūros vartojimo ir dalyvavimo kultūrinėje veikloje tyrimą, tad turi puikų argumentą, pagrindžiantį kultūros svarbą, kai priimami su ja susiję politiniai, socialiniai ir ekonominiai sprendimai. Latviai turi dar vieną gerą įprotį – didžiųjų renginių biudžetas pateikiamas viešai, su gausiais mecenatais, rėmėjais ir savanoriais. Minėtam istoriniam spektakliui „Abas malas“ pradėta telkti kūrybines pajėgas prieš metus, o finansavimui – dar anksčiau. Todėl ir rezultatas puikus.

Mes kol kas klaidžiojame kultūros strategijose ir teorijose, kur kultūra pasiklysta tarp Kultūros ministerijos klerkų kuriamo modelio ir realybės. Dėstomi tik aptakūs sumanymai – plėtoti, skleisti, rengti, užtikrinti. Tai ir toliau lieka aptakia „tiriamojo“ pobūdžio medžiaga, kur niekam nerūpi įgyvendinimo galimybės.

Todėl verta pamatyti, pasimokyti iš tų, kurie moka ir geba sutelkti ir finansinius išteklius, ir kūrybinį potencialą. Latviams tai pavyko. Tuomet pasiekiama estetinė ekstazė, virstanti tautos vienybės simboliu. Tuomet tautiečiai susitelkia bendram žygiui, kuriame atsispindi tautos dvasia, jos idealai ir troškimai. Tai tiesiog atsitinka.

Autorės nuotrauka

ŽVELGIANT IŠ ŠALIES
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų