Skelbimai
Pašnekesiai
Reklama
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ŽVIRBLIONYS – TARP GELEŽINKELIO IR PLENTO

Keliukas per ištuštėjusį Žvirblionių kaimą.

Žvirblionys – Subačiaus seniūnijos kaimas, nuo Kupiškio į pietvakarius nutolęs 13 kilometrų. Greta yra Baronų, Skverbų, Rudiškių kaimai. Iki seniūnijos centro tik 2 kilometrai. Žvirblionių žemės yra tarp geležinkelio ir magistralinio kelio Palanga–Daugpilis. Senesnės kartos žmonėms šio kaimo pavadinimas, ko gero, labiau siejasi ne su žvirbliais, bet su gaudžiančiais lėktuvais. Mat ties gretimu Skverbų kaimu rusams 1941 metais įrengiant karinį aerodromą, buvo iškelta ir viena Žvirblionių kaimo sodyba.
Dabar sunku patikėti, kad Žvirblionys buvo didelis kaimas, turėjęs per šimtą gyventojų. Atvažiavę į šį kaimą radome tik tris sodybas ir kelis gyventojus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur garsaus aludario gyventa

Žvirblionių kaimo gyventoja Filomena Misevičiūtė.

Nuo Kupiškio važiuojant, ties Skverbais iš pagrindinio kelio reikia pasukti į kairėje pusėje per laukus vinguriuojantį keliuką. Pavažiavus gal kokį kilometrą ir bus pirma Žvirblionių kaimo sodyba.

Išlipus iš automobilio pasitinka lojantis šunelis. Artėdama prie namo durų pamatau pro langą žiūrinčią moterį. Įėjusi į vidų susipažįstu su šių namų gyventoja Felicija Misevičiūte. Moteris mielai leidžiasi į praeities prisiminimus.

„Čia mano tėvų Juozo Misevičiaus ir Onos Misevičienės (Jėčiūtės) sodyba. Tėtė pats šį namą pasistatė. Šioje vietoje Smetonos laikais prieš mano tėvus gyveno mamos dėdė, mano bobutės brolis Čepelė. Jo sena gryčia buvo dviejų galų ir stovėjo kitoje šios sodybos vietoje. Kai statė naują namą, tėtė tą gryčią nugriovė. Šeimoje užaugome penki vaikai: Jonas, Eugenija, Pranas, aš ir Zefirinas. Vyriausias brolis Jonas ir jauniausias Zefirinas mirę. Sesuo gyvena Kaune, o brolis Pranas – Panevėžyje, bet tėviškėje yra dažnas svečias. Jau pensininkas. Čia lankosi kiekvieną savaitę, padeda prižiūrėti sodybą, daržus. Laiko bites. Turime ir vištų. Anksčiau laikiau ir karvę, bet suprastėjus sveikatai, jos atsisakiau“, – pasakojo žvirblionietė.

Misevičių namo fragmentas.

Pasak Felicijos, jų kaimo būta nemažo. Graži buvo Urbonų sodyba. Vėliau atėjęs užkuriomis ją puoselėjo ir Apšega. Gražų namą čia turėjo Užusienių šeima. Melioracija sunaikino didžiąją dalį sodybų. Iš čia žmonės išsikėlė į Skverbus, Subačių. Jonas Užusienis tikrai galėtų daug apie kaimą papasakoti. Ji pati labai mažai ką bepamenanti.
Vėliau tik sužinau, kad senasis šios sodybos šeimininkas apylinkėse buvo garsus aludaris.

Giminę primins naujas namas

Iš Misevičių sodybos vingiuotu keliuku važiuojame ieškoti, kas dar šiame kaime gyvena. Pro nuogas medžių šakas netrukus pamatome naują gelsvai rudą namą su raudonu stogu.

Vilimas Skardžius prie baigiamo statyti namo.

Kieme lyg ir nieko nėra. Atidžiau pasižvalgę pastebime vyriškį kitoje keliuko pusėje sename sode kažką kasinėjant. Iš toli pasisveikinę laukiame, kol žmogus ateis. Taip susipažįstame su Vilimu Skardžiumi, kurio tėvų, senelių ir prosenelių šaknys šiame kaime siekia net XVIII a. vidurį.

„Žvirblionyse mūsų giminė atsirado 1756 metais. Tokią informaciją pavyko surasti įvairiuose archyvuose pasirausus. Sesuo tuo daugiausia domėjosi. Anksčiau Žvirblionys buvo rėžinis kaimas. Jo ribos ėjo nuo Skverbų tolyn už geležinkelio. Nutiesus tą geležinkelį kaimas padalytas į dvi dalis per pusę. Už geležinkelio buvo Kaminsko, Karvelio, Gurklio sodybos. Čia gyveno mano seneliai Jokūbas ir Marijona Skardžiai. Bobutė buvo atitekėjusi iš Paketurių. Jos mergautinė pavardė Lisaitė. Užaugau Jono ir Zinaidos Skardžių šeimoje su broliais Albertu ir Jonu bei seserimi Regina. Mama Kadžiūtė buvo kilusi iš Pelyšų vienkiemio netoli Subačiaus miestelio. Mano krikšto tėvas buvo jos brolis kunigas Alfonsas Kadžius. Pokario metais į Sibirą ištrėmė žvirblioniečių Urbonų ir Apšegų šeimas. Urbonų sūnus partizanavo. Mūsų šeimą ir senelius tuometinė valdžia irgi norėjo ištremti. Taigi teko susikrovus mantą bėgti į kitą Lietuvos pakraštį. Ilgai tėvai nerado vietos, kur galėtų sėsliau įsikurti. Keliavome po Lietuvą iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai apsistojome Joniškėlyje, kur tėvas įsidarbino miško darbininku. Apgyvendino mus išvežtų į Sibirą žmonių namuose“, – pasakojo V. Skardžius.

Naujasis Skardžių sodybos namas.

Vyras namą savo tėviškėje pradėjo statyti 2010 metais. Pagelbėjo ir visa giminė. Namą statęs iš dalies ant senojo tvarto pamatų. Tiesa, pirma pasistatęs naują ūkinį pastatą. Senoji jų troba buvo arčiau kelio, prie dabar tebesančio šulinio.

Kolūkiniais laikais palei jų sodybą plytėjo ganyklos. Senelių ir tėvų senojoje gryčioje glaudėsi kiti žmonės.

„Kai mama po tėtės žūties miške (jis palaidotas Subačiaus kaimo kapinėse) norėjo sugrįžti į Žvirblionis, tai čia jų namuose įsikūręs žmogus nesutiko jos priimti, nors kolūkio pirmininkas Emilijonas Dyra ir nebuvo prieš jos atvykimą. Tuomet mama įsikūrė savo tėviškėje Pelyšose, kur jos tėvų namuose gyvenęs žmogus jai užleido antrą trobos galą. Vėliau mano brolis Albertas mamą išsivežė į Kauną. Aš Joniškėlyje baigiau tuometinį žemės ūkio technikumą. Dirbau melioracijos srityje matininku, Kauno vandentiekio ūkyje. Kai išėjau į pensiją, pradėjau ieškoti naujos veiklos. Taip gimė idėja tėviškėje statyti namą. Namiškiai nelabai pritarė šiai idėjai. Kurį laiką gyvenau tarp Kauno ir Žvirblionių. Čia būdavau per vasarą. Po kelerių metų nusprendžiau pasilikti. Esu įpratęs vienas darbuotis. Tokia ir mano darbo specifika ilgą laiką buvo. Aplinkiniai dažnai stebisi, klausinėja, ar man vienam nenuobodu. Tikrai jokio nuobodulio nejaučiu. Turiu daug įvairiausių planų. Pirmiausia reikia galutinai įsirengti namą“, – kalbėjo pašnekovas.

Vilimas Skardžius vidinį kiemą atitvėrė aukšta tvora, saugančia nuo vyraujančių vėjų.

Kieme stabtelėjome prie pinučių, arba tuinų, kaip sakydavo Vilimo senelis, tvoros. Pasižvalgėme į gražiai atsiveriantį peizažą nuo namo terasos. Užėjus į namo vidų paaiškėjo, kad tas namas neįprastas, o molinis, tik lentelėmis iš išorės apkaltas. „Norėjosi kaimiškos dvasios“, – taip statybos būdą pakomentavo šio būsto savininkas. Senasis jų namas buvęs rąstinis.

Kieme apžiūrėjome seną šulinį. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo jis iš aplinkos neišsiskiria. Visgi tai, anot šios sodybos šeimininko, labai geras šulinys. Jame niekuomet nestinga vandens. Vanduo labai skanus. Keli jo rentiniai akmeniniai. Ant dugno yra sumeistrauta ąžuolinė „kryžavonė“, ant kurios akmenys sudėti.

Pynučių, arba tuinų, tvorelė Skardžių sodyboje.

Iš senelio pasakojimų prisimenąs, kad vienas jo kaimynas per sausrą savo rugių laukelį šio šulinio vandeniu laistė.

Paklausiu ir apie seną sodą. Pasak Vilimo, jį pasodino mama, kai atitekėjo į šį kiemą. „Sodą toliau leidžiu formuoti gamtai. Žiūriu tik, kad per daug ten nepridygtų visokių savaiminukų medelių“, – sakė pašnekovas.

Senelio sodinti išlakūs gluosniai skiria senąją Skardžių sodybvietę nuo keliuko.

Didžiausia bėda, kad jie labai daug savo atžalų prisėja. Vieną iš tų medžių prašęs leidimo nukirsti. Bet vis neapsisprendžia, kurį.

Vilimo Skardžiaus mamos sodintas senas sodas.

„Žiemą, žvelgiant iš kiemo, gražiai atrodo senų obelų ir gluosnių juodų šakų raizginys baltame fone“, – išsakė savo pastebėjimus vyras.

Šalia Skardžių kiemo ant elektros stulpo pūpso gandralizdis. Jo šeimininkai jau senokai išskridę žiemoti į šiltesnius kraštus. Vilimas papasakojo, kad iš pradžių gandrai savo lizdą buvo sumanę ant namo stogo susisukti. Juos iš ten pabaidęs. Tai vis tiek toli nenuskrido ir įsikūrė priešais sodybą.

Ramybės uostas sau ir sūnui

Iš V. Skardžiaus kiemo patraukiu į kitoje kelio pusėje, arčiau miškelio, įsikūrusią sodybą. Čia susipažįstu su Audrone Bžeskiene. Moteris tarsteli, kad ji Panevėžyje registruota, o šis būstas tik priebėga.

Audronė Bžeskienė sakė, kad per dvidešimt metų apsiprato kaime.

Žvirblionyse jai kur kas lengviau gyventi su labai sunkią negalią iš prigimties turinčiu sūnumi Zigmu. Anksčiau laikiusi ožką, vištų. Bet įsisuko į sodybą kiaunė, lapės ir to ūkelio nebeliko. Pralaimėjusi kovą su laukiniais gyvūnais.

„Apie savo vargus, kad būtų lengviau neįgalų sūnų auginti kaime, individualiame name, pasipasakojau prieš dvidešimt metų savo tuometinei bendradarbei Stasei Černiauskaitei. Tai ji ir pasiūlė įsigyti buvusią jos tėvų sodybą. Su šiuo kraštu manęs iki tol niekas nesiejo. Esu kilusi iš Ukmergės. Daug metų gyvenau Panevėžyje. Kaime prisitaikiau gyventi su sūnumi, kuriam reikia nuolatinės priežiūros. Mus lanko socialinė darbuotoja, padeda kaimynai. Kai prireikia, vykstame pas medikus į Panevėžį. Turiu keturias dukras. Gyvena Panevėžyje. Jos visur pavėžėja, kai paprašau. Mano vyras miręs“, – pasakojo apie save pašnekovė.

Buvusi Masiulionių sodyba, kurią vėliau įsigijo Černiauskai, dabar jų šeimininkė yra Audronė Bžeskienė.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Moteris pasibėdojo, kad po vyro mirties jai reikėjo įveikti nemažai biurokratinių kliūčių, kol susitvarkė sūnaus globos dokumentus. Tikra paguoda buvo ir yra aplinkinių žmonių supratingumas ir nesavanaudiška pagalba.

Prisiminimai – telefonu

Subačiuje, Dvariškių gatvėje, užsukusi pas Užusienius, nieko neradau namuose. Jie buvo išvykę. Tuomet pradėjau klausinėti, ieškoti kitų buvusių žvirblioniečių ir su jais norėjau pasikalbėti nors telefonu. Ir man pasisekė.

Apie Žvirblionių kaimą papasakojo čia užaugusi kupiškėnė Bronė Katilevičienė (Černiauskaitė).

„Mano tėvas yra kilęs iš Pavašakių kaimo, o mama – iš Dvariškių, Šateikaitė. Jiedu susipažino ir susituokė tarnaudami pas ūkininkus Greičiūnus, rodos, Butrimų kaime. Gimiau Dvariškiuose, bet užaugau Žvirblionių kaime, kai tėvai iš pradžių ten apsigyveno į Sibirą išvežtų Apšegų sodyboje. Kai ši šeima sugrįžo iš tremties, tai mano tėvai nusipirko Masiulionių sodybą, arčiau geležinkelio, prie miškelio. Šeimoje augome penkios seserys: aš, vyriausia, Stasė, Janytė, Danutė ir Aldona. Tais laikais traukiniai pradundėdavo kas 15 minučių, bet mes prie to garso buvome pripratę ir nejutome jokio nepatogumo. Mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės metais Žvirblionyse buvo gal 19 sodybų. Pamenu Kaminskus, Gurklius, Apšegas, Užusienius, Čepeles, Čeponis, Misevičius. Juozas Misevičius buvo garsus aludaris. Net viename Lietuvos televizijos dokumentiniame filme apie aludarius buvo nufilmuotas. Vincutė Gurklytė nešiojo paštą. Senojoje Skardžių sodyboje gyveno Broniaus Motiečiaus šeima. Beveik kiekviename kieme buvo vaikų. Visi draugiškai per miškelį, palei geležinkelį žingsniuodavome į Subačiaus geležinkelio stotį mokyklon. Žiemą, kai užpustydavo kelius, jei nepavėžėdavo kas nors iš tėvų arkliuku, eidavome geležinkelio bėgiais. Tai buvo draudžiama ir pavojinga. Geležinkelio prižiūrėtojas Bronislovas Vireliūnas apeidavo bėgius tikrindamas, ar viskas gerai. Mūsų nuo geležinkelio nevaikydavo. Tik perspėdavo, kad būtume atsargūs. Matyt, buvo tėvų su juo dėl to susitarta“, – pasakojo pašnekovė.
B. Katilevičienė sakė, kad seniau Žvirblionių kaimas turėjo ir savo kapines už geležinkelio, netoli buvusios Gurklių sodybos. Ant kalniuko. Tik tose kapinėse pokario metais niekas žmonių nebelaidojo. Tą vietą dabar gal žymi koks akmenukas. Ji nėra saugoma valstybės.

Žvirblioniečiai priklausė Subačiaus miestelio parapijai ir to kaimo kapinėse laidojo savo artimuosius. Jos sesuo Janina palaidota Stračnių kapinėse. Mat jų mamos gimtasis Dvariškių kaimas priklausė Subačiaus geležinkelio stoties parapijai.

„Žvirblionys likę tik mūsų prisiminimuose. Mes visos išsibarstėme po įvairias pasaulio vietas. Aš gyvenu Kupiškyje, sesuo Stasė – Čikagoje, Aldona dirba Vokietijoje, Danutė įsikūrusi Anykščiuose, Janytė, kaip minėjau, mirusi“, – pokalbio pabaigoje kalbėjo Bronė.

Pavyko prisiskambinti ir Subačiaus mieste gyvenančiai buvusiai žvirblionietei Marcijonai Gurklytei. Moteris papasakojo, kad jos tėvai Kazys Gurklys ir Veronika Gurklienė (Palšiūnaitė) buvo kilę iš Žvirblionių kaimo. Gurklių sodyba buvo prie žvyrduobių, arčiau Skverbų kaimo. Šeimoje užaugo šeši vaikai, dar vienas mirė mažas. Šiuo metu beveik visi jos broliai ir seserys mirę. Likusi ji ir brolis Jonas. Abu šiuo metu įsikūrę Subačiaus mieste.

„Dėl aerodromo rusai nukėlė Broniaus Užusienio sodybą. Ši šeima išsikėlė į Mažionių kaimą. Kolūkiniais metais Skardžių sodyboje buvusį medinį kryžių norėta sunaikinti. Tai mano tėvas jį nuvežė ir pastatė buvusiose senosiose Žvirblionių kaimo kapinaitėse. Šiuo metu ten gal jau to kryžiaus nė ženklo nebėra“, – apgailestavo pašnekovė.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydas Totoris ir Vidmantas Jankauskas pateikia duomenis, kad Žvirblionių kaimas susiformavo XVI a. viduryje vykdant Valakų reformą ir priklausė Kupiškio seniūnijai. Pirmą kartą paminėtas 1559 metais.

Kaimas labai nukentėjo Šiaurės karo ir Didžiojo maro metais. 1711 m. kaimas buvo visiškai ištuštėjęs. 1789 metais kaime buvo 7 ūkiai ir 48 gyventojai. 1869 metais gyveno 58 reviziniai valstiečiai. Pirmi liustraciniai žemės savininkai buvo Petras Skardžius, Antanas Masiulionis, Nikodemas Zuoza, Viktoras Palšiūnas, Tomas Ažusienis, Andrius Jėčius, Jokūbas Čepelė, Jurgis Jėčius, Tomas Bekenis, Adomas Karazija, Juozas Karazija, Antanas Gurklys, Gabrielius Masiulis.

1903 metais kaime buvo 117 gyventojų. 1927–1928 metais kaimą į vienkiemius išskirstė matininkas Petras Strepekas. Žemė buvo išdalyta šiems savininkams: Juozui Apšegai, Petro Užusienio įpėdiniui, Emilijai Bekenytei, Jonui Čiuliepai, Jonui Čepelei, Jono Gurklio įpėdiniui, Kaziui Gurkliui su Veronika Gurkliene ir Morta Palšiūnaite, Ignui Jėčiui, Jonui Kaminskui ir Juzei Kaminskienei, Juozui Karveliui ir Bronei Karvelytei, Onai Karazijienei su Domu Karazija ir Paulina, Marija, Morta Karazijaitėmis, Donatui Karazijai ir Ievai Karazijaitei, Efemijai Masiulionienei, Jonui Masiulioniui su Ona Masiulionaite, Onai ir Mortai Masiulytėms, Adomui Mikulėnui su Domicele Mikulėniene, Viktorijai Plėtienei, Barborai Račkauskaitei, Jokūnui Skardžiui, Kaziui Šilui, Rapolui Zuozai, Uršulei Karazijaitei-Plėtienei. Bendrai nuosavybei palikti kapai, molynas, žvyrynas. Vyravo vidutiniai ūkiai. Didžiausi buvo J. Skardžiaus (31,79 ha) ir J. Čepelės ūkiai.

1941 metais ties Skverbais, įrengiant sovietinės armijos karinį aerodromą, iškelta viena Žvirblionių kaimo sodyba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, vokiečių aviacija aerodromą subombardavo. Čia sunaikinta apie 30 lėktuvų. Per bombardavimą sudegė Čepelės pirtis. Vėliau nuo likusių sprogmenų žuvo per 20 aplinkinių kaimų vaikų ir suaugusiųjų.

1942 metais kaime buvo Augusto Zuozos, Kazio Gurklio, Vinco Čepelės, Jono Čiuliepos, Jono Masiulionio, Jono Skardžiaus, Petro Kasmausko, Juozo Užusienio, Jurgio Urbono, Juozo Plėtos, Onos Masiulytės, Petro Čeponio, Juozo Misevičiaus, Povilo Gurklio, Jono Kaminsko, Petro Jėčiaus, Juozo Karvelio, Danės Karazijienės su Marcelinu Juzulėnu, Juozo Apšegos, Viktorijos Plėtienės su Antanina Keršanskaite, Paulinos Ramaškienės, Veronikos Kranauskienės namų ūkiai. Iš viso 104 gyventojai.
Rezistencinėje kovoje dalyvavo Bronius Zuoza-Šlapkaitis (1922–1945), Edmundas Plėta (žuvo 1945 m.), Povilas Plėta (1919–1946), Dominykas Plėta (1918–1947), Vladas Urbonas (žuvo 1946 ar 1947 m.), Jonas Misiūnas (1918–1948), Vytautas Plėta-Tvamas. Į Sibirą ištremtos Zuozų (1948), Urbonų (1948), Kaminskų (1948) šeimos. Tremtyje mirė Juozas Plėta. J. Skardžiaus šeima, vengdama tremties, paliko savo namus. J. Skardžiaus sodyboje veikė pirma kolūkio gyvulininkystės ferma.

1959 metais Žvirblionyse buvo 93 gyventojai, 1970 metais – 75. Nuo 1971 metų, ypač dėl prasidėjusios melioracijos, kaimas sparčiai nyko, žmonės kėlėsi į Subačių, Skverbus, 1979 kaime buvo 37, 1989 metais – 3, 2001 – 5 gyventojai. Iš Žvirblionių kilęs žurnalistas Vidmantas Užusienis.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų