Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PER ŠERNUPĮ Į SOKONIS

Šįkart nutiko taip, kad pakeliui į Sokonių kaimą užsukau į vieną gražią sodybą pasiteirauti, ar čia tas kaimas. Šiek tiek suklaidino riedant miško, vietinių Užuraisčiu vadinamo, keliuku pamatyta informacinė lenta, kurioje rašoma, kad čia yra Sakonių balos telmologinis draustinis.

Paaiškėjo, kad stabtelėta Šernupio kaime, o Sokonys už kilometro irgi ranka pasiekiami, Sokonių miško juosiami. Abiejuose kaimuose nebedaug likę nuolatinių gyventojų. Tad ilgai nesvarsčiusi nutariau pasidomėti ir Šernupio kaimu.

Juolab kad abu kaimai glaudžiasi prie miško, įsikūrę pelkių kaimynystėje.
Šernupys yra 6 km nutolęs į rytus nuo Šimonių. Čia 2011 metais buvo 12 gyventojų. Į vakarus nuo kaimo plyti Sakonių bala.

Nuo Sokonių iki Šimonių yra 7 kilometrai. Čia 2011 metais gyveno 14 žmonių. Netoliese ir Kepurinės pelkė liumpsi.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kaimo gyvybingumo versmės

Šernupiečiai Laima ir Saulius Bubinai prie sodybos klėties.

Šernupyje pirmiausia pasikalbėjau su ūkininku Sauliumi Bubinu, pas kurį užsukau kelio į Sokonis pasiklausti. Jis papasakojo, kad čia yra jo žmonos Laimos Bubinienės (Sabalytės) gimtoji sodyba. Jos mama Janina Sabalienė gyvena kartu, kitame trobos gale. Uošvis Jonas Sabalys miręs.

Namas statytas 1924 metais žmonos senelio ir šiuo metu pertvarkytas. Senelis visų sodybos trobesių nespėjo pastatyti, nes jaunas mirė.

„Užsiimu augalininkyste. Dirbu 130 hektarų žemės. Didžioji jos dalis nuosava. Sėju rapsus, įvairius javus, žirnius. Šiemet rapsų derlius buvo prastas. Nuo 2004 metų nebelaikome jokių gyvulių. Žinoma, vištų pulkelis tebėra. Kaip kitaip, kai savo grūdų turime“, – kalbėjo Saulius.

Pašnekovo gimtinė yra netoli Viešintų, bet kai tėviškėje praūžė melioracija, tėvai persikėlė gyventi į Migonis. Tada jam buvo aštuoneri metai.

Saulius yra įgijęs inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Su pagyrimu baigė tuometinę Žemės ūkio akademiją. Buvo ten pradėjęs ir magistrantūros studijas. Tuo laikotarpiu, 1994 metais, pasinaudojo galimybe išvykti į Jungtinę Karalystę padirbėti. Žemės ūkio akademija su vienu tenykščiu ūkiu turėjo sudariusi bendradarbiavimo sutartį. Taigi Saulius buvo tarp pirmųjų legaliai ten dirbusių lietuvių.
S. Bubinas teigė, kad tas kraštas nepatiko. Žeidė aplinkinių požiūris į emigrantus.

„Po vedybų 1995 metais magistrantūros studijų nebetęsiau. Kad taip susiklostė mano gyvenimas, nė kiek nesigailiu. Porą metų dirbau melioracijoje, devyniolika – Šimonių seniūnijoje. Šiuo metu esu greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojas, Kaune nuotoliniu būdu mokausi paramediko specialybės. Pastarąjį darbą man lengviau suderinti su ūkininkavimu. Žmona Laima – Šimonių seniūnijos socialinė darbuotoja. Ji turi felčerės išsilavinimą. Yra baigusi Utenos medicinos mokyklą. Vėliau baigė socialinio darbo bakalauro ir magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete. Turime tris vaikus. Vyriausioji dukra Dėja baigė studijas Aleksandro Stulginskio universitete. Ten dirba Ekonomikos katedroje referente ir mokosi Vytauto Didžiojo universitete administravimo specialybės magistrantūroje. Sūnus Einius gimnazistas abiturientas. Į ūkio darbus nelinkęs, nors paprašytas visuomet patalkininkauja. Matyt, ir studijas rinksis kitokias. Mažoji Kotryna darželinukė. Vyresnieji vaikai iki 8 klasės mokėsi Šimonių mokykloje, o vėliau Kupiškyje. Kotryną vežiojame į Kupiškio darželį. Mano darbas pamaininis. Kai nedirbu, tai Kotrynai irgi atostogos būna“, – pasakojo Saulius.

Sabalių ir Bubinų sodybos praeitį menantys daiktai saugomi klėtelėje įrengtame muziejuje.

Mums kalbantis namo sugrįžo ir Laima. Ji papasakojo, kad užaugo su trimis seserimis ir broliu. Per Žolinę, per Velykas ar Kalėdas, kai visi suvažiuoja su savo šeimomis, tai prie stalo susėda ir per dvidešimt žmonių.

Pasiteiravus, ar Šernupyje yra kaimo kapinės, Laima sakė, kad tokių nėra. Bet miškelyje netoli jų sodybos yra mažo rusų karo pabėgėlių berniuko Jonuko (Ivano) aptvertas kapelis. Jis su mama ir sesutėmis karo metais, gal apie 1943 metus, į Lietuvą atklydo iš Pskovo srities. Vaikui buvo gal pusantrų metų. Jis sirgo ir netrukus mirė. Pavardės jo niekas nežino. Buvo ir daugiau tokių pabėgėlių tų metų vasarą. Juos vokiečiai vietiniams ūkininkams leido pasisamdyti darbams. Rudenį visi vėl buvo surinkti ir išvežti darbams į Vokietiją. Kaimo žmones pasiekė žinia, kad fabriką, kuriame triūsė čia palaidoto berniuko mama, susprogdino rusai.

Kai tą vaiką laidojo, Laimos mamai buvo dvylika metų. Mirus vyresniems kaimo žmonėms, tų laidotuvių liudininkams, jos mama ilgus metus šį kapelį tvarkė. Šiuo metu jie tą darbą tęsia.
Saulius ir Laima aprodė sodybą. Vienoje atnaujintoje klėtelėje įrengta patalpa, kurioje paprastai vyksta jų giminės, draugų suėjimai. Kitoje klėtelėje, statytoje 1936 metais, įrengtas šios sodybos muziejus. Ko tik ten nėra – ir verpimo ratelis, ir tėčio darytos slidės bei pačiūžos, senas vaikiškas vežimėlis, kuriuo vežioti visi penki Sabalių vaikai, sena siuvamoji mašina, senelių nuotraukos, močiutės mergautinė suknelė ir vestuvinės basutės, daugybė kitokių rakandų.

Pas knygnešio anūkę

Šernupyje gimusi ir užaugusi Janina Sabalienė (Merkytė).

Iš Bubinų einu į kitą trobos galą pas J. Sabalienę, Laimos mamą. Ši moteris tikra šernupietė. Jos gimtinė visai čia pat – kitoje kelio pusėje. Deja, šiuo metu ta sodyba tuščia.

„Ištekėjau už savo kaimyno Jono Sabalio. Mergautinė pavardė Merkytė. Mano tėvai buvo Julija ir Kazimieras Merkiai. Augau su vyresniais broliais Povilu, Petru ir Juozu. Visi broliai mirę. Povilas ir Petras nuskendo jauni. Mano tėvai ne vietiniai, čia atsikėlė nuo Kupiškio. Jų artimieji gyveno Račiupėnuose ir Smilgiuose. Tėvas Kazimieras ir jo brolis Antanas kurį laiką gyveno Rygoje, turėjo savo maisto parduotuvę, kepyklėlę. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukę į Maskvą. Vėliau grįžo pas saviškius į Lietuvą. Sužinoję, kad Šimonių valsčiuje, Šernupyje, galima nusipirkti žemės, ją įsigijo iš ūkininko Broko ir pradėjo kurtis. Aš esu Kupiškyje garsaus knygnešio Petro Juodakio anūkė. Jis buvo mano mamos tėvas. Senelis palaidotas Panevėžyje. Anksčiau Šernupyje buvo 7 kiemai. Seniau kaimą Šernopiliu vadino. Kolūkio laikais dirbau laukininkystės brigadoje, o mano vyras dvidešimt penkerius metus išdirbo kolūkio grūdų sandėlyje. Užauginome sūnų Algimantą, dukras Jolitą, Dalią, Liną ir Laimą. Turiu 11 anūkų ir 3 proanūkius. Visi mano vaikai baigė aukštuosius mokslus. Algimantas agronomas. Jolita žemėtvarkininkė, Lina miškininkė, Dalia dirba finansininke mokesčių inspekcijoje, Laimutė – socialinė darbuotoja. Išskyrus jauniausią dukrą, kiti vaikai gyvena toliau nuo tėviškės – Rokiškyje, Kaune, Panevėžyje“, – pasakojo apie savo tėvus ir šeimą J. Sabalienė.

Jos vyro tėvas Aleksandras Sabalys buvo kilęs iš Papilių kaimo prie Viešintų, iš daugiavaikės šeimos. Jų giminė labai plati. Sabaliai buvo turtingi ūkininkai. Aleksandras iš šernupiečio Juozo Tutino apie 1925 metus nusipirko 14 hektarų iškirsto miško plotą ir pradėjo statytis namą ir kitus trobesius. Statybų nebaigė, nes susirgo galvos smegenų uždegimu ir mirė nė keturiasdešimties metų nesulaukęs.

Janinos Sabalienės tėvai Julija ir Kazimieras Merkiai.

Jo žmona likusi našle nebeištekėjo. Pati sodybą tvarkė, sumaniai valdė ūkį. Viena augino dukrą Stasę ir sūnų Joną, būsimą Janinos vyrą.

„Daug visokių sodybos rakandų yra mūsų senojoje klėtelėje saugoma. Šeimos muziejus gimė kartu su šia sodyba. Turiu daug visokių giminės nuotraukų. Atliks vieni albumai, kai žmonių nebebus“, – kalbėjo pašnekovė, kai sklaidėme fotografijų albumus.

Pažliugusiu keliu nuvažiuoti iki Juodgalvių, kurie giminystės saitais yra susiję su J. Sabaliene, vienkiemio nebesiryžau. Galiu tik pacituoti pastraipą iš Dėjos Bubinaitės referato apie Šernupio kaimą: „Merkys Antanas savo gražiuosius namus statėsi ant 14 hektarų žemės, jis su žmona Emilija susilaukė dukros Onutės ir sūnaus Stasio. Stasys buvo išleistas į mokslus, o jo sesuo liko ūkyje. Visa jų šeima buvo darbštūs žmonės, darniai gyveno. Onutė į užkurius (vyrus) pasiėmė Izidorių Juodgalvį, kuris kitų buvo apibūdinamas kaip labai puikus, kitiems daug padedantis, visų mylimas ir gerbiamas žmogus. Ona ir Izidorius užaugino du vaikus – Joną ir Janiną, Jonas dabar gyvena ir truputį ūkininkauja su žmona Regina Šernupio kaime.“

Tėvų namų trauka

Sokonių kaime palei kelią stovi erdvūs Povilo ir Onos Pedišių namai. Iškart matyti, kad čia buvo įsikūrę turtingi prieškario ūkininkai. Senųjų šios sodybos šeimininkų seniai nėra tarp gyvųjų. Tėviškės sodybą šiuo metu prižiūri jų dukros Genovaitė ir Vanda.

Povilo ir Onos Pedišių dukra Genovaitė Rudinskienė šiuo metu daug laiko praleidžia gimtojoje sodyboje Sokonyse.

Tądien čia radau Genovaitę. Moteris papasakojo, kad ūkiniai sodybos pastatai statyti prieš karą. Klėtis – 1936 metais, o namas – jau pokario metais. Senais laikais Pedišiai turėjo 30 hektarų žemės su mišku. Jos mama (Pernavytė) čia atitekėjo iš Bugailiškių.

„Tėtis mirė 1995 metais, o mama po jo mirties labai pasiligojo ir septynerius metus išbuvo ant patalo. Buvau ją į Panevėžį pasiėmusi. Taigi šią sodybą mudvi su seserimi prižiūrime nuo 1996 metų. Kaskart vis paremontuojame. Pakeitėme sutrūnijusius medinius langus, įdėjome grotas. Daugiau laiko aš čia praleidžiu. Man iš Panevėžio ir atvažiuoti arčiau nei seseriai iš Šiaulių. Be to, esu pensininkė. Turiu laisvo laiko užsiimti daržininkyste. Bulvių užsiauginu ne tik sau, bet ir seseriai. Ji dar dirba ir negali dažnai lankytis tėviškėje. Gyvulių nelaikome, nes jų turint reikėtų ištisai būti sodyboje. Turime tik bičių“, – pasakojo Genovaitė.

Neišvažiuojamas kaimo keliukas Sokonyse ties apleistomis sodybomis.

Abi seserys baigė Šimonių vidurinę ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Genovaitė – statybos inžinierės, o Vanda – programuotojos. Senieji Pedišiai turėjo tris anūkus. Šiuo metu jau yra ir keturi proanūkiai.
Prisiminusi mokyklinius metus Genovaitė sakė, kad ji baigė Sokonių pradinę mokyklą, kuri buvo Kručo namuose. Dabar ta troba baigia sugriūti, stūkso nuvirtęs jos kaminas. Vėliau pradinė buvo perkelta į Bugailiškius. Į Šimonių vidurinę ją su sese tėtis nuveždavo arkliu, o pavasarį ten jos mindavo dviračiais. Baigiant mokyklą Genovaitei tėvai apie 1972 metus nupirko motociklą „Minsk“ važinėti į pamokas.
Pasak moters, jaunoji giminės karta žino, kur senelių gyventa, kur yra jų giminės šaknys. Neseniai buvo Pedišių giminės suėjimas. Dauguma kas kur išsibarstę, bet Šimonyse dar yra likę giminaičių. Deja, koks bus jos tėviškės likimas, nežinia. Vaikai turi savo namus ir jiems užtenka buities rūpesčių ir be senelių sodybos.

„Labai gaila, bet Sokonys sparčiai nyksta. Kitoje kelio pusėje, buvusioje Kaulakių sodyboje, gyvenę jauni kaimynai Paluckiai grįžo į Vilnių. Jiems vargas buvo gana tolimą atstumą vežioti vaikus į mokyklą. Be to, šeimos galva gavo sostinėje darbą. Čia jie garsėjo, kaip pasistatę namą iš šiaudų ir molio, auginę visokių įdomių gyvūnų. Kiek žinau, Paluckiai galutinai sodybos neatsisakė ir pasiliko ją kaip vasarnamį. Atvažiuoja čia kartkartėmis pasibūti. Kai su sese augome, tai Sokonyse nestigo jaunimo. Po du mūsų bendraamžius buvo Kaulakių ir Musteikių kiemuose. Atžalų nestigo ir kitose kaimo sodybose. Per Jonines pas Trumpicką berželiais atitverdavome aikštelę šokiams. Būdavo smagu visiems pasilinksminti“, – prisiminė buvusius kaimynus ir jaunystę moteris.

Kur kvepia obuoliais

Iš Pedišių vienkiemio per neartą ražieną patraukiu pas Bočiulius pėstute. Miškavežių išmaltas kelias per buvusią senąją Sokonių ūlyčią nuo Puteikių vienkiemio virtęs neišvažiuojama pelke. Į priekį masina eiti tolumoje raudonuojantis namo stogas.

Abipus neišbrendama marmalyne virtusio kelio stūkso dvi baigiančios griūti sodybos. Jaučiuosi taip, lyg būčiau atsidūrusi kokio XVII–XIX amžiaus Lietuvos kaimo glūdumoje. Pajuodę, kiaurais langais trobesiai dvelkia autentika ir neišpasakytu liūdesiu.

Pagaliau bekelė baigiasi. Kuo arčiau Bočiulių sodybos, tuo kelias geresnis.

Bronė Bočiulienė iš Sokonių papasakojo apie save ir savo šeimą.

Įžengus į kiemą pasitinka skalijantis šuo. Vištų pulkelis. Namo durys atviros. Priemenė kvepia obuoliais. Čia jų priberta ant grindų. Man žvalgantis aplinkui virsteli durys viename priemenės gale ir guvi garbaus amžiaus moteris maloniai pakviečia į vidų.

Tai Bronė Bočiulienė. Šių metų pradžioje mirusio Juozo Bočiulio našlė. Šiuo metu sodyboje ji gyvena su sūnumi.

„Čia Bočiulynė. Mano vyro tėviškė. Čia gyveno ir jo seneliai, ir proseneliai. Namas statytas 1938 metais. Kiti trobesiai gal dar anksčiau. Aš pati esu kilusi iš Vairiškių kaimo, arčiau Adomynės, bet tiesiai einant nuo čia iki gimtinės gal būtų apie 2 kilometrus. Mergautinė pavardė Jonuškaitė. Pokario metais mano mamą nušovė. Tuo metu man buvo tik dešimt metų. Iš trijų seserų buvau vyriausia. Po dvejų metų ir tėvas mirė. Mus užaugino jo sesuo Ona Jonuškaitė. Į Sokonis atitekėjau 1958 metais. Metus gyvenome kartu su vyro tėvais Ona ir Juozapu Bočiuliais. Vėliau uošviai įsikūrė viename trobos gale, o aš su vyru – kitame. Atsiskyrėme, kad galėtume gauti atskirai kaip dvi šeimos po 60 arų sodybinio sklypo ir galėtume laikyti po savo karvutę. Tokia anuomet kolūkyje buvo tvarka. Vyras dirbo kolūkio eiguliu, o aš laukininkystės brigadoje. Užauginome tris vaikus. Dukros baigė aukštuosius mokslus, ištekėjo, pasirinko miestietišką gyvenimo būdą. Irena statybos inžinierė, įsikūrusi Vilniuje, o Zita ekonomistė – Kaune. Atvažiuoja ir dukros, ir anūkai manęs aplankyti, ypač vasarą. Smagu, kad jaunylis sūnus Egidijus Anykščiuose profesinę mokyklą baigęs liko namuose ir ūkininkauja. Prieškario metais mano uošviai turėjo apie 28 hektarus žemės, tikriausiai su mišku. Sūnus užsiima augalininkyste. Savo reikmėms laikome karvę ir du prieauglius. Man jau aštuoniasdešimt ketveri. Prižiūriu šiltnamį, daržus nusiraviu. Valgyti pataisau, ir sviestą sumušu, ir sūrių suslegiu. Abu su sūnumi rudenį po truputį ir bulves nusikasėme“, – pasakojo Bronė.

Visgi moteris prisipažino, kad kaime jai nuobodoka. Kaimynų beveik nebelikę. O norėtųsi su įvairiais žmonėmis pabendrauti.

Gaila, bet nepavyko pakalbinti Bronės sūnaus Egidijaus. Vyras išvažiavęs į ganyklą, pasak motinos, parsivežti vandens talpyklos.

Ūkis – nuotaikai gerinti

Valdas Puteikis sugrįžo gyventi į tėviškę iš Panevėžio.

Iš Bočiulių kiemo suku atgal tuo pačiu keliu. Paskutinis Sokonyse tądien pakalbintas žmogus buvo Valdas Puteikis. Jis papasakojo, kad gyvena buvusioje tėvų, Algimanto ir Onos Puteikių, sodyboje. Tėvai čia gyvenamąjį namą pasistatė kolūkio laikais buvusioje senelio iš mamos pusės, Napalio ir Uršulės Kovaliūnų, sodybvietėje. Senelio gyvenamoji troba stovėjo maždaug toje vietoje, kur dabar yra pirtelė.
„Čia užaugau su broliu Robertu ir seserimi Rasa. Brolis gyvena Adomynėje, o sesuo Kupiškyje. Aš sugrįžau į gimtinę iš Panevėžio po skyrybų su žmona. Tėvų žemė priklauso seseriai. Padedu ją apdirbti. Laikau ir karvę. Pieną parduodu supirkėjams. Gaila, kad už litrą temoka po 13 centų. Iš to pajamos – katino ašaros. Visgi tas gyvulys neleidžia nugrimzti į depresiją. Dar laikau kelis šunis ir katinus. Šiuo metu Sokonyse didžiausia bėda miškavežių išmaltas kelias. Lyg tyčia kasmet, kai tik palyja, prasideda miško vežimas. Kariaujame su jais kelinti metai. Prisižada po tų darbų keliuką pataisyti. Kartą dvi mašinas žvyro atvežė, bet iš tokio kelio tvarkymo nieko gero. Iki Bočiulių dabar niekas privažiuoti nebegali“, – bėdojo pašnekovas.

Jis papasakojo, kieno tos dvi nebegyvenamos sodybos. Tuoj už jų namų gyveno Kručai, o kitoje kelio pusėje, dviejų galų name, buvo įsikūrę Janilioniai ir Musteikiai. Tų sodybų palikuonys gyvena kitur ir retokai čia beatvažiuoja.

Istoriniai šaltiniai

Senas kryžius Šernupyje ties keliuku į Sokonis.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio pateiktais duomenimis, Šernupio seniausioji praeitis neaiški. Atrodo, kad čia bent XVII a. buvo nedidelis palivarkas, priklausęs Radviloms. Pavadinimas kilo nuo upelio, nors vietovė iš pradžių galėjo būti vadinta Šernapoliu (nuo Šernupio lauko, buvusio prie upelio). 1795 metais Šernapolis priklausė Rapolui Kopalinskiui. 1811 metais Šernapolio palivarką valdė bajorai Rapolas ir Ignotas Kopalinskiai.

1898 metais Šernupio kaime buvo Julijono Tutino, Ignoto Grigaliūno, Julijono Survilos, Jeronimo Tutino šeimos, 34 gyventojai, o šio kaimo užusienyje gyveno Dominyko Zaborskio ir Juozapo Braškio šeimos, 9 gyventojai.

Senosios Sokonių kaimo kapinės, saugomos valstybės.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

1919–1950 kaimas priklausė Šimonių valsčiaus Bugailiškių seniūnijai. 1922 metais kaimas išskirstytas į vienkiemius šešiems savininkams: Juozui Tutinui, Vaclovui Survilai, Kaziui Merkiui, Antanui Merkiui, Kaziui Tutinui, Domicelei Grigaliūnienei su Adele Jeckiene.

1959 metais čia buvo Julės Merkienės, Juozo Merkio, Izidoriaus Juodagalvio, Justino Žekonio, Jurgio Žilinsko, Jono Sabalio, Joanos Valiulienės, Juozo Jankausko, Efemijos Tutinienės, Danutės Černiūtės, Kazio Tutino namų ūkiai, iš viso 32 gyventojai.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko pateiktais duomenimis, Sokonių kaimas greičiausiai susiformavo vykdant Valakų reformą. Pirmą kartą pradėtas minėti XVII a. 1843–1868 metais Sokonys priklausė Šimonių valstybiniam dvarui. 1843 metais kaime buvo Benedikto Kaulakio, Justino Kručo, Igno Kavoliūno, Tomo Meko, Jono Kručo, Kazio Pedišiaus, Kazio Vizbaro dūmai (ūkiai).

1935 metais kaimas išskirstytas į vienkiemius. Bendrai kaimo nuosavybei palikti kapai. Didžiausi buvo Marcelino Kručo (44,34 ha), Pedišių (33,66 ha), Kaulakių-Stasėnų (32,77 ha) ūkiai.

1959 metais kaime buvo Adomo Černiausko, Antano Kavoliūno, Povilo Kavoliūno, Marės Kručienės, Juozo Kručo, Karolinos Mardosienės, Kazio Meko, Kazio Tubiaus, Vytauto Trumpicko, Juzės Vosylienės, Juozo Kaulakio, Napalio Kavoliūno, Kazio Kručo, Jono Janulionio, Alekso Musteikio, Juozo Bočiulio namų ūkiai. Iš viso 64 gyventojai.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų