Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

SAVO PROFESIJĄ PRISIJAUKINO

Iš Skapiškio kilusi Tautvilė Gabnytė dirba vaikų ir paauglių psichologe. Ji savo profesijos link ėjo labai kryptingai ir gyvenimo kelią pasirinko gana anksti. Anot Tautvilės, darbas su žmonėmis labai įtraukia, todėl svarbu laiku nusibrėžti ribą, kada prasideda laikas sau.

Audinga SATKŪNAITĖ

Specialybę pasirinko dar mokykloje

Nemažai jaunuolių, baigę mokyklą, ilgai ir sudėtingai renkasi tolesnį gyvenimo kelią. T. Gabnytė jau nuo 9 klasės žinojo, kad nori studijuoti psichologiją. Mokydamasi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, ji Vilniaus universitete pradėjo lankyti psichologų mokyklą, kur užsiėmimai vykdavo kartą per mėnesį, o atvažiavusiems mokiniams paskaitas vedė universiteto dėstytojai.

Tautvilė Gabnytė tikina, kad jos darbas emociškai sudėtingas, tačiau ji išmokusi ne tik dirbti, bet ir ilsėtis.

„Iš pat pradžių žinojau, ko noriu. Būtent gimnazijoje man pasiūlė lankyti tą mokyklą. Tėvai padėjo finansiškai, mokėjo už užsiėmimus, kartą per mėnesį atveždavo į Vilnių. Man net nekilo klausimų, kur stoti. Galbūt šiek tiek buvau susvyravusi paskutinėmis dienomis, kai reikėjo pateikti studijų prašymą“, – kalbėjo T. Gabnytė.

Mergina savo sprendimo lemiamu momentu nepakeitė ir įstojo studijuoti psichologijos Vilniaus universitete. Po bakalauro studijų Tautvilė iš karto pasirinko klinikinės psichologijos magistrantūros studijas. Pastarąsias ji baigė beveik prieš dvejus metus.

Pradėjusi studijuoti psichologiją universitete, T. Gabnytė savo pasirinkimu taip pat niekuomet nesuabejojo. Pašnekovė teigė, kad kartą vos pradėjusi studijas iš bendraklasių sulaukė klausimo, ar studijos jai patinka. Tautvilė iki šiol prisimena, ką tuomet atsakė.

„Atsakiau, kad nelabai. Tada jie man pasiūlė keisti studijų kryptį, kol dar nevėlu, arba padaryti pertrauką. Aš jiems pasakiau, kad savęs kitoje srityje neįsivaizduoju. Net ir dabar galėčiau tą patį pakartoti. Man atrodo, kad ši profesija man tinka ir ją prisijaukinau“, – atviravo T. Gabnytė.

Tautvilė studijų metais buvo labai aktyvi, daug laiko skyrė savanorystei. Net dviejuose „Carito“ padaliniuose dirbo su vaikais ir paaugliais, nuteistaisiais, kuriuos lankydavo įkalinimo įstaigose. Ir dabar ji daug laiko skiria darbui, todėl būna dienų, kai į namus po darbų grįžta tik su tamsa.

Per paskutinį magistrantūros studijų pusmetį T. Gabnytė pradėjo dirbti globos namuose „Užuovėja“, kur ją galima sutikti iki šiol.

„Daugiausia dirbu vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre. Pradžioje, kol studijavau, dirbau kaip asistentė, o vėliau tapau psichologe ir sėkmingai darbuojuosi visu etatu. O papildomą veiklą reikia derinti prie pagrindinio darbo. Nuolat įsitraukiu į įvairius projektus, konsultuoju vaikus ir paauglius, turinčius sunkumų“, – dėstė T. Gabnytė.

Darbo trūkumų neįžvelgia

Tautvilės darbas emociškai nelengvas, todėl, jos tikinimu, būtina nusibrėžti ribą, kuri aiškiai atskirtų darbą ir laiką po jo. Pašnekovė tvirtino, kad pradžioje tą padaryti buvo nelengva.

Iš Skapiškio kilusi, vaikų ir paauglių psichologe dirbanti Tautvilė savo profesijos trūkumų neįžvelgia, o pliusus gali išvardyti ilgai nemąstydama.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

„Globos namuose „Užuovėja“ dirbu ne tik vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre, bet ir nepilnamečių mamų su vaikais padalinyje, o tokie dalykai emociškai labai smarkiai jaudina, merginos ir jų vaikai ima rūpėti, ypač kai matai, kaip jie auga. Darbas su žmonėmis apskritai labai įtraukia asmeniškai. Jeigu nemokėtum atsiriboti, tai, manau, dirbti tokį darbą nelabai pavyktų. Man atrodo, kad aš susitvarkau visai sėkmingai. Bent šiuo metu“, – sakė T. Gabnytė.

Pašnekovė atviravo, kad kartais ji save pagauna per ilgai užsibuvusią darbe. Tuomet Tautvilė stengiasi sau priminti, kad laikas uždaryti kabineto duris. Mergina paprašyta pasakyti bent vieną savo darbo trūkumą, ilgai mąstė, kol galų gale prisipažino, kad to padaryti negali.

„Kartais atrodo, kad labai trūksta laiko. Bet ar tai darbo trūkumas? Tikrai ne. Norisi prisidėti prie kuo daugiau projektų, įvairios veiklos, įgyti daugiau patirties, visur būti ir visko pabandyti, pamatyti. Suprantu, kad viso savo laiko negaliu skirti darbui, o reikia jį derinti su poilsiu. Jeigu daug dirbi, reikia ir daug ilsėtis“, – mintis dėstė skapiškėnė.

Ji savo darbo privalumu laiko tai, kad veiklos profiliai yra labai skirtingi. Viename darbe ji vertina vaikus ir atlieka jų teisines apklausas, padeda krizinėse situacijose atsidūrusiems žmonėms, o kitame – susiduria su visai kitomis problemomis. Anot T. Gabnytės, buvimas vaikų ir paauglių psichologe turi daug pliusų.

„Kartais mano darbas būna kaip pramoga. Mes su vaikais žaidžiame žaidimus, kalbamės įvairiomis temomis. Savo kabinete turiu smėlio dėžę, kurioje žaidžia vaikai. Esant reikalui, žinau, kad ir pati galėčiau pažaisti, nors to niekada nedariau“, – su šypsena kalbėjo Tautvilė.

Išlaikyti profesionalumo ribas

Neretai kalbama, kad Lietuvoje psichologų baimė yra dar labai gaji. Ar T. Gabnytė, dirbanti su vaikais ir paaugliais, su tuo susiduria?

„Psichologų ir psichikos sveikatos specialistų baimė gali kilti iš to, kad žmogus bijo tam tikros diagnozės ar etiketės priskyrimo – sveikas – nesveikas, geras – negeras. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų turi ne psichologo baimę, bet veikiau iš tėvų perimtą nuostatą, kad psichologas bandys kažką išsiaiškinti ir perduos kažkam kitam. Kai vaikai, su kuriais dirbu, susipažįsta su manimi, jų požiūris pasikeičia. Labai gera stebėti tą pokytį, kai sumažėja jų gynybinė pozicija, vaikai tampa atviresni ir prisileidžia. Beje, kaip ir suaugusieji“, – sakė pašnekovė.

Tautvilė visiems pas ją apsilankantiems vaikams pirmiausia pasako pagrindinį sau pačiai dalyką – „aš noriu tave pažinti“. Tik pažinus žmogų, psichologės teigimu, galima bandyti padėti, kiek tai įmanoma.

„Aš suprantu, kad yra daug dalykų, kurie baugina ir yra neaiškūs. Esu įsitikinusi, kad nuostatos keičiasi, nors negatyvių minčių apie psichologo profesiją dar atsiranda“, – tikino pašnekovė.

Pasak jos, psichologas vieno vaidmens neturi, tiesiog jis privalo sukurti saugų santykį, per kurį žmogus galėtų atsiverti. Tautvilės teigimu, psichologas turi pabūti viskuo – mokytoju, draugu, tėvu. Jos darbe privalu laikytis vienos taisyklės – santykiai negali persikelti už kabineto durų.

„Tikrai yra labai daug ir skaudžių bandymų, kai vaikai nori tą santykį perkelti į kitą erdvę. Pavyzdžiui, tęsti bendravimą per socialinius tinklus. Labai sunku pasakyti, kad mes galime bendrauti tik kabinete, nes tokios yra mano darbo taisyklės. Jas nuolatos kažkas išbando ir tai sunku atlaikyti. Jeigu psichologai tokių taisyklių nesusikurs, jie pakenks patys sau. Manau, kad profesionalumo ribas išlaikyti man pavyksta“, – atviravo T. Gabnytė.

Tautvilės Gabnytės tėvai gyvena Skapiškyje, todėl ji su seserimi stengiasi kuo dažniau juos aplankyti.

Norisi kuo dažniau sugrįžti

Nors nemažai laiko gyvena sostinėje, tačiau iš Skapiškio kilusi Tautvilė į gimtąjį karštą kartu su Vilniuje gyvenančia seserimi grįžta kiek įmanoma dažniau. Anksčiau jos šią kryptį rinkdavosi kone kiekvieną savaitgalį, tačiau dabar dėl darbų gausos to padaryti nebepavyksta.

T. Gabnytės sesuo studijų miestu taip pat pasirinko Vilnių, kur įpusėjo socialinės politikos magistrantūros studijas.

„Nors mūsų profesijos skirtingos, bet kartu ir panašios. Mano sesuo globalesniu lygmeniu stengiasi pamatyti, ko reikia žmonėms, kad jų gyvenimas pasikeistų ir gerėtų“, – mąstė pašnekovė.

T. Gabnytė sakė, kad su Skapiškiu ryšį išlaikyti padeda čia gyvenantys tėvai ir seneliai. Anot jos, visada gera grįžti namo, kur gyvenimo tėkmė kitokia nei sostinėje.

„Grįžusi į Skapiškį galiu kitaip pasiilsėti ir į Vilnių kaskart grįžtu kiek kitokia. Būdama ten vėl tampu vaiku, kuris galbūt kažko nenori daryti, negali, nori prieštarauti tėvams, nepaklusti. Skapiškis yra namai, kur gera, ir norisi sugrįžti“, – nostalgiškai prabilo skapiškėnė.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų