Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

MAŽŲJŲ ISTORIJŲ SVARBA DIDŽIOSIOS ISTORIJOS LAIKAIS

Ramūnas ČIČELIS

Prieš beveik du dešimtmečius Vilniuje pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Po šio įvykio kilo nemažas triukšmas, sumišęs su priekaištais skulptūros autoriui, Amerikos lietuviui Vytautui Kašubai – menininkas kritikuotas dėl to, kad Gediminas nejoja ant žirgo, nelaiko grėsmingai užsimojęs savo kalavijo. Jei skulptūra būtų sukurta tokia, apie kokią tuo metu svajojo nemenka dalis Lietuvos žmonių, prie Arkikatedros būtų atsiradęs toks kūrinys, kuris labai primintų šiemet Kaune pastatytą Vytį.

Visgi problema, kurią aktualizuoja skulptūriniai patriotizmo sprendimai, yra kiek gilesnė ir kartu labiau akivaizdi: net ir praėjus vos dešimčiai metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mūsų politinei tautai reikėjo Didžiojo istorijos pasakojimo apie viduramžiais buvusią galingą tėvynę, pergalingus kunigaikščių ir kariuomenės žygius bei teritorijos ekspansiją. Dėl dar nevisiškai artikuliuotų priežasčių masinė kolektyvinė pasąmonė patyrė pasitenkinimą būtent šiais, Lietuvos Respublikos šimtmečio metais, kai visa didžioji, galios ir politikos centrams atsiskaitanti žiniasklaida daugiau nei pusmetį varo Rusijos propagandinių technologijų vertą kampaniją, po kurios paprastai seka dar didesni ketinimai indoktrinuoti Lietuvos žmones, manipuliuojant didžiavimosi savimi, beveik narciziškos savimeilės jausmais. Nuo kaimynų šiais metais nesiskiriame būtent tuo, kad ne vien per pirmą laisvės dešimtmetį (tuomet tai įrodė V. Kašubos viešas gėdinimas, kad jis negerbia Istorijos), bet ir per visus tris patys nepasikeitėme ir neužauginome tokios kartos, kuri matytų ir gebėtų suprasti istorinių procesų niuansus ir aiškiai įsisąmonintų Lietuvos valstybės raidos prieštaringumą, suprantamą ne kaip televizijos žinių kasdien perduodamą žinią apie įtartinus viešuosius asmenis, o kaip pamatinį ir nuolatinį visų mūsų gyvenimų principą – nuolatines nesutaikomas priešybes.

Socialiniame tinkle antropologas Domas Lavrukaitis vienam iš Lietuvos rašytojų, nusiteikusių akivaizdžiai propatriotiškai, pasakė nesunkiai suprantamą, tačiau labai komplikuotai priimamą teiginį: gyvename tiesos monopolio laikais – nacionalistai mums, kiekvienam iš mūsų, pasakys, ką reikia gerbti, šlovinti, ko nekęsti ir ką plūsti. Prie šios antropologo pastabos vertėtų pridurti, kad istoriškai išties susipratęs žmogus mažiausiai yra linkęs domėtis didžiaisiais tautos gyvenimo įvykiais ir visada yra kiek atsargesnis, kalbėdamas apie valstybės laimėjimus ir nuopolius. Dar daugiau – tokio žmogaus beveik nedomina „smegenų plovykla“ virtusios Lietuvos mokyklos vadovėliai ir juose išdėstyti garbinimo ir neapykantos „įstatymai“.

Istorinį sąmoningumą išsiugdžiusiam žmogui kur kas labiau rūpi ne Istorija, bet istorijos. Kuo skiriasi šios dvi sąvokos? Pagal pirmą sąvoką Lietuvos istorija, nepaisydama tikrų tragedijų, visgi atvedė prie neregėtos pažangos, kuria šiandienos Lietuvos patriotai neretai didžiuojasi (pastebi ir sunkumų, bet tai – tik jų noro per galią ir valdžią akstinas veikti toliau). Kai prabylame apie istoriją iš mažosios raidės, prasideda daug įdomybių: aiškėja, kad net artimųjų, kaimynų, draugų šeimų ir bendruomenių praeitis dažnai paneigia Didįjį istorinį pasakojimą. Normalios valstybės atveju, tokie mažieji pasakojimai būtų masiškai tyrinėjami ir užrašomi, ir pagal juos būtų koreguojama bendroji valstybės praeitis bei jos suvokimas ir perteikimas vadovėliuose ar per žiniasklaidos kanalus.

Lietuvoje šiandien mažaisiais istoriniais pasakojimais domisi, geriausiu atveju, keliolika mokslininkų, kurių tyrimų rezultatai ideologų tiesiog nedomina – jiems net per sunku skaityti tuos rezultatus apibendrinančius straipsnius bei knygas. Nes propagandos meistrai iš principo neskaito – jie nuolat kuria doktrinos diktuojamą produktą, todėl skaitymas kaip procesas atrodo esąs kvailas, nesuprantamas ir beprasmis. Tie, kurie seniai baigė mokyklą ir nežiūri televizijos, neskaito masinės Vilniaus biuruose kuriamos žiniasklaidos produkcijos, išsaugo teisę į dėmesį kitoniškumui ir tikrajam pamatiniam prieštaringumui. Sunku įsivaizduoti, kad šiandien vyktų tai, kas prieš keturis dešimtmečius nieko nestebino – etnologai, kraštotyrininkai kiekvieną vasarą rengdavo ekspedicijas į mažus Lietuvos miestus ir kaimus ir ten klausydavo, įrašinėdavo būtent mažąsias istorijas, nes toks užsiėmimas buvo suprantamas kaip tylioji rezistencija sovietinei okupacijai.

Šiandien reikia džiaugtis tuo, kad kas nors iš kaimynų (būtent tokią patirtį išgyveno šių eilučių autorius), sulaukęs senyvo amžiaus, užrašo savąjį gyvenimą ir išleidžia knygą kelių dešimčių egzempliorių tiražu. Tokio kūrinio skaitymas, pavargus nuo patriotinės produkcijos, yra tikras žmogaus buvimo Žemėje prasmės šaltinis. Tokiose knygose, kurių bent kiek šviesesni žmonės yra parašę tikrai ne vieną ir ne dvi, netenka svorio ir bauginimo efektų visos valdžios ir socialinės tikrovės absurdiškumas – ryškėja tai, kas suvokiama dažnai tik antroje gyvenimo pusėje ar žemiškos kelionės pabaigoje. Tai – išmintis, kuriai nereikia jokio patvirtinimo ir teisėtumo įrodymo. Paradoksas yra toks, kad Didžiąją, siaurai patriotinę Istoriją, priešai iš mūsų bet kada gali atimti, o mažųjų istorijų pasisavinti ar iškraipyti negali niekas. Skaitytojai, kurie savoje aplinkoje neturi pažįstamų žmonių, užrašiusių savo gyvenimus, gali domėtis filosofės dr. Jurgos Jonutytės ir dar kelių mokslininkų darbais arba tiesiog išmokti klausytis tokioje epochoje, kurioje kiekvienas nori tik kalbėti, nes svarbu tik tai, ką man duoda bendravimas, ir vis rečiau galvojama, kad gyvenimas nėra savitikslis, vyksta ne vien dėl manęs, o pirmiausia dėl aplinkinių žmonių.

MAŽŲJŲ ISTORIJŲ SVARBA DIDŽIOSIOS ISTORIJOS LAIKAIS
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų