Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PARYŽĘ NUŠLAVĖ MELIORACIJA

Čia seniau buvo veikiantis Paryžės sąvartynas.

Paryžė – kaimas Subačiaus seniūnijoje, prie pat Senojo Subačiaus ir senojo vieškelio Kupiškis–Rudiliai–Maksvyčiai–Subačius. Iš rytų prie šio kaimo prieina Žvirblionių miškas.

Šios vietovės pavadinimas asocijuojasi su Prancūzijos sostine. Deja, čia to miesto didybės nė su žiburiu nerasi. Visgi baigiančio išnykti kaimo pavadinimą saugo ne tik likę keli gyventojai, bet ir gyvuojanti kiaulių ferma, valstybės saugomos senosios civilinės žydų kapinės ir ženklas, kad būta rekultivuoto sąvartyno.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Prisirišusi prie Lietuvos

Į Paryžės kaimą atvažiavome nuo Senojo Subačiaus pusės. Ties žvyrkelio posūkiu ir yra pirma šio kaimo sodyba.

Paryžės kaimo gyventojai Elvyra ir Rimantas Gaidžiai.

Pasibeldus į geltono namuko duris, jas atvėrė ir į vidų pavadino Elvyra Gaidienė, čia gyvenanti devyniolika metų. Anksčiau ši vieta, pasak jos, lyg ir Pasubatei priklausė, bet šiuo metu priskirta Paryžės kaimui. Senieji paryžėnai gyvenę visai čia pat ant kalniuko. Ten tebėra jos vyro Rimanto tėviškė. Jis ir galėtų daugiau apie Paryžę papasakoti.

Kol laukėme grįžtančio Rimanto, su Elvyra pasikalbėjome apie jos gyvenimą.

Moteris papasakojo, kad anksčiau gyveno Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje arba, kaip dabar teisingiausia sakyti, Subačiaus mieste. Į Paryžę atsikraustė, kai mirus pirmam vyrui ištekėjo antrą kartą. Yra kilusi iš Jonavos. Į Subačių atsikėlė iš Panevėžio, kad vyrui būtų arčiau į darbą. Jos pirmas vyras dirbo Kunčiuose, kuro bazėje.

Gaidžių namas Paryžės kaime.

„Iki pensijos dirbau Paulionkos kompresorių gamybos ceche, vienoje Panevėžio įmonėje, gaminusioje popierinius maišelius. Dabar mėgaujuosi užtarnautu poilsiu. Nuobodžiauti netenka. Kaime gyvenant nuolat atsiranda visokio darbelio ir namuose. Turime daržą. Taigi nuo pavasario iki rudens čia reikia pasikapstyti. Va, šiandien kasėme bulves. Gaila, kad lietus šiek tiek sutrukdė iki galo tą darbą užbaigti. Laisvalaikiu mėgstu megzti, paskaityti. Priklausome Subačiuko bendruomenei. Taigi ir jos visokiuose suėjimuose stengiamės dalyvauti. Viskas būtų gerai, jei ne dulkantis žvyrkelis ir iš kiaulių fermos sklindantys kvapai. Sūnus Vaidas su šeima trylika metų gyvena Londone. Kviečia užsienyje apsigyventi. Kaip bebūtų, nesinori savo krašto palikti. Antras sūnus Rimas į užsienį tik padirbėti važinėja. Jo šeima Lietuvoje. Anūkė Erika žada išvažiuoti studijuoti į Londoną. Jaunylė Eva dar tokių planų nepuoselėja. Londone auga dar du anūkai Karina ir Karolis. Šiedu lietuviškai šneka su akcentu. Ten gimę. Marti lietuvė“, – pasakojo E. Gaidienė.

Kaimo žmonės tik prisiminimuose

Kalbantis sulaukėme pargrįžusio ir Rimanto – gimusio ir užaugusio Paryžės kaime. Tebestovi dar jo tėvų namai. Šiuo metu, pasak vyro, ten gyvena žmonos sesuo. Taigi namai nėra tušti ir apleisti. Nuolat jų būkle pasirūpinantis ir jis.

„Ši sodyba, kur šiuo metu su žmona gyvenu, anksčiau priklausė Veronikai Valytei. Vėliau juose gyveno Šniros, po jų – Urbonai. Pastarieji pradėjo tvarkyti namą, uždengė stogą. Ši vieta anksčiau vadinosi Pasubatė. Dabar Paryžės kaime nebeliko nė vieno tikrojo gyventojo. O kiemų būtą nemažai – Kubilių, Aleknų, Valos, Stankevičių (vėliau jų namuose gyveno Nagliai), Navaslaukai prie pat sąvartyno viename namo gale gyveno, o kas kitame, jau pamiršau, Gaidžių, Malinauskų. Kitų nebeprisimenu. Prieš pusantrų metų mirė paskutinis iš čia gyvenusių Malinauskų – Jonas Malinauskas. Paryžės kaimo gyventojai savo kaimo pavadinimą atsinešė į Pasubatę, kai buvo išskirstyti į vienkiemius. Iš kur toks įdomus kaimo pavadinimas, jokių pasakojimų nesu girdėjęs. Tik būna visokių nesusipratimų, kai reikia tvarkant kokius nors dokumentus pasakyti savo adresą. Tai žmonės iš karto nesupranta, iš kur esu, dažnai perklausia, ar ne Pagirė, Palyžė ir panašiai“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.

Jis papasakojo, kad jo senelis Juozas Gaidys išvažiavo į Ameriką laimės ieškoti ir negrįžo. Senelio žmona Liuda Gaidienė (Pempaitė), saviškiai, anot Rimanto, juokaudavę, kad paukščių šeima susikūrė, buvo kilusi iš Navikų kaimo. Jai teko vienai, padedant broliui, statytis namus, auginti vaikus. Gaidžių šeimoje augo trys seserys Emilė, Genė ir Stasė ir trys broliai Vladas, Petras, Kazys (šis žuvo per karą).

Rimantas Gaidys šiose apylinkėse žinomas antkapinių paminklų meistras.

„Esu Vlado sūnus. Augau su seserimi Virginija ir broliu Vytautu. Jis miręs. Gyveno tėvų namuose. Sesuo įsikūrusi Vilniuje. Mokiausi Subačiuko aštuonmetėje mokykloje. Mūsų laida buvo paskutinė, nes mokykla tapo tik pradine. Šiuo metu ir jos nebėra. Baigęs aštuonmetę Panevėžyje mokiausi tekintojo profesijos. Grįžęs iš armijos įsidarbinau kolūkio antkapinių paminklų dirbtuvėje. Keičiantis santvarkai, tą dirbtuvę išsipirkau su kolega panevėžiečiu. Iki šiol dar čia tebedirbu. Turiu ir kitą tarnybą. Esu šiame kaime veikiančio kiaulių komplekso sargas. Kaime galima gyventi. Tik sodyba labai nedėkingoje vietoje, prie pat žvyrkelio. Bėda dar ir tai, kad vyraujantys vėjai pučia mūsų sodybos kryptimi. Pro šalį nuolat suka miškavežiai, ūkininkai pravažiuoja. Lietingesnio oro visada laukiame, kaip išganymo. Tuomet mažiau dulkių“, – bėdojo pašnekovas.
Pasak jo, būtų gerai nors 200 metrų to žvyrkelio išasfaltuoti.

Prakalbus apie civilines Paryžės žydų kapines, Rimantas prisiminė vaikystėje girdėtą pasakojimą, kad žydai, palaidoję žmogų, iš kapinių grįždami neidavo vienu taku. Išsisklaidydavo, pasklisdavo kas kur visais pašaliais, kad mirtis nepamatytų tako į namus ir neatsektų iš paskos.

Kapinės – seniūnijos rūpestis

Iš Gaidžių sodybos patraukėme žvyrkeliu toliau. Trumpam stabtelėjome prie Malinauskų sodybos ir užsukome į buvusią Rimanto tėvų sodybą. Čia dabartinės gyventojos namuose neradome. Prie namo stovi akmeninis kryžius.

Buvusioje Rimanto Gaidžio tėvų sodyboje stovintis akmeninis kryžius skirtas visų Paryžės kaimo žmonių atminimui.

Vėliau telefonu Rimantas papasakojo, kad tas kryžius, kaip jam, paaugliui, buvo sakęs tėvas, atgabentas iš senosios prosenelių sodybvietės, kuri buvo kitoje vietoje dar prieš Paryžės kaimą išskirstant į vienkiemius. Tas prosenelių kryžius ilgai gulėjo už klėties. Vėliau, pradėjęs dirbti antkapinius paminklus, jis tą kryžių restauravo ir mamos prašymu pastatė prie tėvų namų. Šis kryžius skirtas ne tik jų giminei, bet ir visam Paryžės kaimui atminti. Jį maždaug 2002 metais pašventino kunigas Stasys Zubavičius. Kitos vietos jam pastatyti nebuvo, nes ir paties kaimo po melioracijos praktiškai nebeliko.

Toliau judėjome miškelio link ir dairėmės, ar yra koks nors keliukas privažiuoti prie arimų apsuptų žydų kapinių. Ties informacine lenta, kad dešinėje kelio pusėje yra rekultivuotas už europines lėšas buvęs sąvartynas, randame rodyklę į tas kapines. Laimė, kad nesmarkus lietus dar nespėjo sudrėkinti kaip reikiant žemės, ir galėjome drąsiai važiuoti per pasėlius išvažinėtu keliuku link savo tikslo.

Subačiaus seniūnijos seniūnas Vidmantas Paliulis atvažiavo pasižiūrėti, kaip darbininkams sekasi tvarkyti senąsias civilines žydų kapinaites.

Prie Paryžės civilinių žydų kapinių radome kelis darbininkus su technika ir Subačiaus seniūnijos seniūną Vidmantą Paliulį, atvažiavusį pasižiūrėti, kaip vyrams sekasi tvarkyti šių kapinių aplinką.

„Pavasarį buvome visus krūmynus aplink šią vietą iškapoję. Bet rudeniop tie krūmai gerokai atžėlė, vėl reikia tvarkyti. Kapinių teritorijoje pjauname ir pavojų keliančius didesnius medžius. Tam darbui turime aplinkosaugininkų leidimą. Bus ir lapų grėbimo. Šios kapinaitės yra žydų palikuonių nuolat lankomos“, – sakė seniūnas.

Taigi tiek bėra lankytinų vietų Paryžės kaime. Į kiaulių kompleksą veržtis nesiryžome, nes ten siaučiant afrikiniam kailių marui yra labai griežti biosaugos reikalavimai ir prašalaičiams nėra ko nosį kišti. Kad netoliese stovi ferma, priminė per drėgną orą bangomis atsiritantis nosį riečiantis kvapas. Tikrai ne pyragai čia gyvenantiems žmonėms ne tik dėl dulkančio žvyrkelio, bet ir dėl sklindančių kvapų.

Istoriniai šaltiniai

Lentelėje stinga „r“ ir „i“ raidžių.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas apie Paryžės kaimą rašo, kad nuo XIX a. pradžios yra žinomas tokiu pavadinimu Subačiaus užusienis.

Vėliau čia, Durasevičiams priklaususio Pelyšių dvaro valdose, susiformavo užusienis (palivarkas). 1825 metais Paryžėje minimas Tado Skorulskio dūmas (ūkis). Iš viso 7 gyventojai. Paryžės užusienis pažymėtas 1865 metų topografiniame žemėlapyje. Kaimas susiformavo, kai 1881 metais keli valstiečiai iš generolo Zemovito Durasevičiaus ir jo sūnaus poručiko Jurgio palivarko nusipirko 192,6 dešimtines žemės.

Tie nauji savininkai buvo Jurgis Užusienis, Kazimieras Linkevičius, Tadas Juška, Juozas Gaidys, Juozas Lukša, Modestas ir Povilas (Mykolo sūnus) Kubiliai. Taip pat 1881 metais Paryžėje žemės nusipirko Jurgis Opulskis.

1903 metais Paryžė vadinama kaimu, kuriame buvo 43 gyventojai.

Žydų kapai.
Autorės nuotraukos

1919–1950 metais kaimas priklausė Subačiaus valsčiui ir seniūnijai. 1923 metais čia buvo 9 ūkiai ir 55 gyventojai.

1933 metais matininkas Vytautas Vitortas kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo išdalyta 42 savininkams: Marcelei Aleknienei su Andriumi ir Broniumi Aleknomis, Antanui Bartuliui, Marijonai Bartoševičienei, Juzei Bokienei, Onai Čekadatauskaitei, Mykolui Eižinui, Juozui ir Liudai Gaidžiams, Paulinai Gerkavičienei, Onai Januškienei ir Vincei Zaunienei, Pranui Januškai, Leopoldui ir Onai Januškevičiams, Uršulės Jurkevičienės įpėdiniams, Petrui Juškai, Indriūnams (Adolfui, Antanui, Klemensui, Jonui, Petrui, Onai, Eugenijai), Modestui Kubiliui, Kaziui Kubiliui, Pranei Kontrimavičiūtei, Barborai Karaliūnienei, Stefanijai Linkevičienei, Mykolui Linkevičiui ir Anelei Kairytei, Motiejui Malinauskui, Elenai Malinavičienei ir Juzei Samuolytei, Juozui Pimpei ir Alisai Voicekauskienei, Onai Pimpienei, Uršulei Pribišauskienei, Jonui Petroniui, Petronėlei Rudzinskienei, Liudui Samuoliui, Barborai Stankevičienei, Elenai Striūkienei, Kaziui Šašiui, Tadui Šulcui, Teklei Ušackienei, Juozui Valai, Veronikai Valaitei, Juzei Vilčinskaitei, Kaziui Vasauskui, Juzei Zuozaitei ir Onai Kalvaitytei, Uršulei Žukienei, Mykolui Žukui, Cecilijai Žukaitei, Sijai Žvėriui. Kaime vyravo mažažemiai ūkeliai. Didžiausi ūkiai buvo J. Valos (31,24 ha), Indriūnų (31,12 ha), M. Kubiliaus (28,91 ha).
Kaimo žemių viduryje buvo Subačiaus miestelio žydų kapai.

1942 metais kaime gyveno 63 žmonės. Kazio Kubiliaus šeima 1947 metais buvo ištremta į Sibirą. Kazys Kubilius ir jo dukra tremtyje mirė. Kaime 1959 metais buvo Uršulės Pempienės, Alekso Vasiliausko, Vlado Gaidžio, Marės Malinauskienės, Kazio Navaslausko, Povilo Juškos, Janės Navaslauskaitės, Broniaus Aleknos, Barboros Stankevičienės, Liudo Samuolio, Anelės Kubilienės, Adolfo Indriūno, Aniceto Čepės, Jono Survilos, Jono Valos namų ūkiai, iš viso 41 gyventojas.

Vykstant melioracijai, gyventojų sparčiai mažėjo. 1979 metais jų dar buvo 13, o 1980 metais – tik 5 žmonės.

Iš Paryžės kaimo kilęs kariškis Jonas Kubilius.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų