Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

NYKSTANTYS PAMARNAKIAI DAR TRAUKIA ŽMONES

Palei Marnakos upelį kadaise būta nemažo Pamarnakių kaimo. Šiuo metu čia nuolat gyvenama tik keliuose vienkiemiuose. Kaimas priklauso Subačiaus seniūnijai. Nuo seniūnijos centro jis nutolęs 14 kilometrų. Gretimos vietovės yra Aukštaičiai, Girelė, Kantrimiškis, Pakarkliai, Terpeikiai. Per kaimą iš Pakarklių eina kelias į Terpeikius. Netoliese stūkso Girelės ir Aukštaičių miškai.
2001 m. Pamarnakiuose gyveno 14 žmonių, o 2011 metais – 13.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kaimo žmonių ieškant

Marnakos slėnis dar skendi žalumoje.

Pamarnakius pasiekėme važiuodami iš Subačiaus per Lukonis ir Terpeikius.
Jokių kelio rodiklių į šį kaimą neaptikome. Terpeikių gale, neprivažiavus šio kaimo riboženklio, reikia pasukti į kairę. Pervažiavus miškelį ir prasideda Pamarnakių kaimo žemės. Šį kaimą aplinkinių kaimų gyventojai anksčiau dar ir Pamarnackais pavadindavo. Tikriausiai pagal bajorų Pamarnackių, kilusių iš šios vietovės, pavardę.

Pirmiausia stabtelime prie išmoningai tvarkomos buvusios Vilhelmo Pranckevičiaus sodybos. Deja, pasibeldus durų niekas neatveria. Toliau riedame per vaizdingą Marnakos slėnį vingiuojančiu keliuku į kalniuką, kur matyti besiganančios karvutės ir raudonstogis naujas namas.

Kelias nuveda ne prie to namo, bet į gretimos senos sodybos kiemą su menišku akcentu – paminklu iš akmens su metaliniu kryžiumi. Iš toli negaliu perskaityti, kokie žodžiai išraižyti akmenyje, mes mus pasitinka pora lojančių šunų. Iš automobilio baisu koją iškelti. Netrukus iš kiemo gilumos ateina moteris ir sudrausmina namų sargus.

Apie vyro giminę ir save

Taip prasideda pažintis su čia gyvenančia ūkininke Renata Juškiene (Beržinskaite). Moteris ne vietinė, kilusi iš Žemaitijos, o čia jos prieš trejus metus mirusio vyro Aloyzo Juškos tėviškė. Ši sodyba įkurta apie 1905 metus. Tokią datą mačiusi įrėžtą viename iš senųjų ūkinių pastatų.

Juškų vienkiemis žvelgiant nuo pagrindinio kelio.

„Čia vyro seneliai Juozapas ir Domicėlė Juškai nusipirko valaką žemės ir persikėlė gyventi iš Subačiaus miestelio. Ten jie gyveno prie bažnyčios. Šalia jų buvo įsikūrę žydai prekybininkai. Jie ilgai prašę, kad Juškai išsikraustytų iš tos vietos, nes esą trukdė prekybai. Taigi kaulijo ir iškaulijo. Mano uošviai buvo Juozapas ir Emilija Juškai. Uošvienė kilusi taip pat iš Pamarnakių. Jos mergautinė pavardė Masiulytė. Mano vyras su broliu Vytautu senelių ir tėvų žemę susigrąžino apie 1992 metus. Iš pradžių kūrė valstiečio ūkį. Kai atvažiavome šios sodybos apžiūrėti, radome Gaidimauską gyvenant. Jo būta padoraus žmogaus. Apsilankę pasakėme, kad ketiname ūkininkauti ir susigrąžinti šią sodybą po dvejų metų, tai Gaidimauskas per tą laiką pasistatė savo žemėje namus, o šią sodybą mums geranoriškai užleido. Vis dėlto toks jo žingsnis nepatiko tuometiniam kolūkio pirmininkui. Reikėjo teisme bylinėtis. Ten Gaidimauskas patvirtino, kad Juškų sodybos nepirkęs, ir nebeliko kliūčių mums ją grąžinti. Į Pamarnakius atsikraustėme iš Širvintų. Vyras ten buvo kultūros darbuotojas, o aš medikė. Apsigyvenusi kaime baigiau įvairiausius kursus, kad turėčiau gilesnį supratimą apie žemės ūkio darbus. Juk be žinių negali pradėti kažką naujo daryti.

Senoji Juškų troba baigia sunykti.

Visgi dėl ūkininkavimo nemečiau ir savo specialybės. Net septyniolika metų čia gyvendama važinėjau į Panevėžį, kur dirbau greitosios medicinos pagalbos stotyje. Vieną parą reikėdavo budėti, o trys paros būdavo laisvos. Turiu 45 metų darbo stažą. Mano vyrui brolis pasakė, kad jis dirbtų žemę, o jis vadovausiąs. Broliui mirus liko iki galo nesutvarkyta sodybos nuosavybė. Norėjome ant senojo uošvių namo pamatų pasistatyti naują namą, bet leidimo toms statyboms negavome. Sodyba buvo brolio vardu įregistruota, o tos sodybos paveldėtojai dar neįsiteisinę. Taigi namą teko statyti kitoje vietoje, o senoji gryčia baigia sunykti. Paveldėtojai sakė, kad tegu griūva, nes įsiteisėti ją nebeapsimoka. Čia būta ir daugiau ūkinių pastatų, bet klojimą ir daržinę pokario metais sukūreno laikinai šioje vietoje gyvenę stribai. Tingėjo malkų miške pasiruošti, tai po rąstelį, po rąstelį ir pasišildė tų statinių mediena“, – pasakojo apie sodybos praeitį ir savo pirmuosius įsikūrimo žingsnius pašnekovė.

Senieji Juškų trobesiai mena XX a. pradžią.

Renata sakė, kad šiuo metu laiko dvi karves, prieauglio. Kartu gyvenantis sūnus Aloyzas turi šiek tiek avių. Pašarams užtenka žolės iš savo pievų. Yra ir savo miško. Žiemai malkų prisiruošė. Žinoma, tas darbas nebe jos jėgoms. Tai sūnaus rūpestis. Suskaldytas pliauskas jau pradėjo krauti į gražias krūveles.
Yra ir daržas, šiltnamis. Žemę įdirbti padeda sūnus. Savos technikos užtenka.

Moteris sakė kitąmet ketinanti atsisakyti karvučių. Planuoja įsigyti keletą ožkų. Iš jų pieno irgi galima sūrių suslėgti. Kol šie planai išsipildys, kas antrą dieną pristato karvių pieną į Lukonių pieno surinkimo punktą. Žiemą, jei kelius užpusto, seniūnija pasirūpina, kad jie būtų išvažiuojami.
Renatos dukra Irma irgi anksčiau kartu ūkininkavo, bet šiuo metu įsikūrusi Švedijoje. Į Švediją kaskart padirbėti išvyksta ir sūnus Aloyzas. Dar vienas sūnus Benediktas gyvena Vilniuje.
Moteris tikino, kad miestą išmainiusi į kaimą nė kiek nesigaili. „Pamarnakiuose tokia graži gamta, ramybė, tiek daug erdvės“, – kalbėjo pašnekovė.

Saugo garsaus kunigo atminimą

Renata Juškienė prie paminklinio akmens, skirto čia užaugusio kunigo Antano Juškos atminimui.

Netrukus mūsų kalba pasisuko ir apie tą įspūdingą paminklinį akmenį. Renata papasakojo, kad jis skirtas Lietuvos šviesuoliui kunigui Antanui Juškai, kuris nuo mažumės augo šioje sodyboje. Kalėjo lageriuose, buvo jaunimo globėjas. Daug jaunų žmonių Lietuvoje jo dėka prasimušė į mokslą, tapo garsiais savo profesijos atstovais. Jis padėjo baigti mokslus chirurgui Gailiušiui, ginekologui Dalindai, dirbusiems Panevėžyje, kunigams Miškiniams ir kitiems.

Kai tėvai Antaną išleido į kunigų seminariją, pastatė ta proga atminimo kryžių savo sodybos kieme. Čia atsikrausčiusi gyventi Renata pamanė, kad reikia pagerbti vyro giminaitį ir atstatyti kryžių. Sumanymui buvo panaudotas statant naują namą Juškų žemėje rastas akmuo. Vienas metalo meistras padarė ir kryžių. Paklausiusi jo patarimo, kad prie masyvaus akmens labiau tiks ne didelis, bet trapesnio silueto kryžius. Šis paminklas stovi beveik toje pat vietoje kaip ir iki šių dienų neišlikęs senasis kunigo tėvų statytas kryžius.

„Tai mano mėgstamiausia sodybos vieta. Ateinu čia pasimelsti, pailsėti po darbų“, – tvirtino sodybos šeimininkė.

Ji sakė labai mėgstanti skaityti. Į jų gana atokų vienkiemį paštininkė atveža ne vieną prenumeruojamą laikraštį ir žurnalą.

Paklausta, kas anksčiau gyveno kaimynystėje, Renata papasakojo, kad netoliese yra išlikęs Grinevičių ūkinis pastatas. Prie kelio buvusioje Vilhelmo ir Akvilės Pranckevičių sodyboje buvo susigrąžinęs žemę ir ūkininkavo jų sūnus Zigmantas Albertas. A. Pranckevičienė buvo jos uošvienės Emilijos sesuo, irgi Masiulytė. Taigi su tuo kiemu Juškas sieja ir giminystės saitai. Zigmantas Albertas jau miręs. Panevėžyje gyvena jo brolis Vilius. Jų sesuo mokytoja Jūratė Pranckevičiūtė mirė jauna įkandus bitei.

Dabar senojoje Pranckevičių sodyboje gyvenimas labiausiai atgyja vasaromis. Ją toliau prižiūri ir puoselėja Pranckevičių giminės palikuonys.

Spalvingas gyvenimas – prisiminimuose

Kitoje kelio pusėje, arčiau Girelės miško, matyti dar viena sodyba. Iki jos per lauką vinguriuoja duobėtas keliukas. Laimė, sausa ir automobiliu nesunkiai privažiuojame iki pat to vienkiemio. Kieme randame prie stalo palei namą sėdinčius jo gyventojus Joną Naimavičių ir Dzintrą Mašauską.

Jonas Naimavičius prie paties sodinto ąžuolo.

Vyriškis paaiškina, kad seniau čia gyveno Baranauskai. Jų dukra vėliau ištekėjo už Zulono ir kiemas tapo Zulonų. Iš šio žmogaus tuos namus perėmęs ir čia dvidešimt metų gyvenąs. Prieš jį dar ne vienas žmogus ilgesnį ar trumpesnį laiką čia buvo radęs prieglobstį.

„Zulonai išmirė. Tuščia ir Barzdenių gryčia. Pranckevičių sodyboje nuolat irgi niekas negyvena. Miške dar yra Stakėnaitės sodyba. Ten nevažiuokite. Nieko dabar irgi nerasite. O pas Juškas buvote. Tai tiek tų ir žmonių dabar Pamarnakiuose“, – dėstė Jonas.

Pasak jo, vasarą tai čia gyventi gera. Kelias išvažiuojamas, turi šiltnamį. Buvo ir dirbamos žemės sklypelis. Dabar jo nebedirba. Abu sunkiai vaikšto, tik su lazdomis. Nebe jų jėgoms tokia žemdirbystė. Blogiausia žiemą, rudenį, kai keliukas pažliunga ir iki namų nuo pagrindinio kelio būna sunku nusigauti. Artimiausia parduotuvė Lukonyse, už 7 kilometrų.

Paprasta kaimiška buitis.

„Duodu diską (suprask, dešimt eurų – aut. past.) ir prisiprašau pažįstamų, kad produktų iš parduotuvės atvežtų. Kieme žolę kaimynas nupjovė. Malkų nestokojame. Juk miškas čia pat. Turim ir savo saulės vonią (mosteli šypsodamasis ranka į kiemo viduryje tarp kitų rakandų stovinčią tikrą baltą vonią). Tik šiemet per sausrą šulinys beveik išseko. Maistui vandens dar užtenka, o apie pilną vonią maudynėms reikia pamiršti. Esu kilęs iš Rudilių. Ten gyvenau iki 1964 metų, kol kariuomenėn išėjau. Grįžęs dešimt metų dirbau Noriūnuose ekskavatorininku, vėliau Latvijoje ir kitose Lietuvos vietose prie statybų. Spalvingas buvo mano gyvenimas. Įdomu prisiminti tas dienas. O dabar senatvė. Kur beisi, kai kojos neina, o užpakalis sako palauk“, – šmaikštavo pašnekovas.

Vyras pasibėdojo, kad valdžia tik devynis eurus prie pensijos pridėjo. Deja, neturįs viso darbo stažo.
Dzintra sakė yra kilusi iš Latvijos. Jos gimtinė už Rygos. Lietuvoje nuo 1969 metų. Kai ištekėjo už lietuvio iš Kupiškio krašto, tai ir persikėlė iš Latvijos. Anksčiau yra dirbusi pardavėja.
Atsisveikinant Jonas įdėjo didžiulių gilių maišelį. Tos gilės ąžuolo, kurį jis prieš dvidešimt metų pasodino prie namo, kai atsikraustė čia gyventi.

„Tai dovanų nuo Girinio. Mane kaimynai visi taip vadina“, – sakė Jonas.
Dzintra pridūrė, kad ir Budulajum dar vadina. Niekas iš aplinkinių nežino, kur Naimavičius gyvena, o kur Girinis Budulajus – visi tuoj pasako.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas pateikia duomenis, kad ties Pamarnakių kaimu Marnakos upelio dešiniajame krante buvo 7 pilkapiai. Penkis (kiti jau buvo sunaikinti) tyrinėjo 1909 metais rusų archeologas Ivanas Abramovas. Pilkapiuose buvo aptikti V–VI a. griautiniai kapai. Viename iš jų prie dviejų griaučių rasta po vieną žalvarinę lankinę V a. sagę trikampe kojele. Radiniai laikomi Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge.

XVI–XVII a. į šiaurę nuo Lėvens upės, tarp Pienionių (vėliau Kupiškio) seniūnijos kaimų, palei Marnakos upelį būta bajorų valdų, kurios vadintos Pamarnakių lauku. Nuo XVII a. vietovė priklausė Subačiaus parapijai. Nuo 1642 metų Pamarnakiai minimi Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje. 1631 metais Stanislovas Pamarnackis užstatė valaką žemės Pamarnakiuose Onai Pamarnackai. 1649 metais po Andriaus Pamarnackio mirties jo valda atiteko žmonai Barborai Mickevičiūtei.

1790 metais Pamarnakių bajorkaimyje buvo 7 bajorų dūmai (ūkiai): Paškevičienės (kitais duomenimis, Kristupo Skridlevskio), Juozapo Macijausko, Lapinskio (nuomojosi iš Simono Margevičiaus), Juozapo Grinevičiaus, Mato Bielkausko (užstatytas Aleksandravičiui), Adomo Bielkausko, Jono Lisausko.
1795 metais kaime buvo 1 baudžiauninko ir 5 bajorų dūmai. 1820 metais – 10 dūmų, 70 gyventojų. 1848 metais bajorkaimyje buvo 9 dūmai ir 74 gyventojai. 1852 metais minimas bajoras Dominykas Jackevičius, nuomojęs žemę iš Paškevičiaus.

1889 metais Pamarnakių bajorkaimyje buvo šie ūkiai: bajorų – Onos Jackevičienės, Vinco Paškevičiaus, Jurgio Jacevičiaus, Johanos Jackevičienės, Eduardo Tupalskio, Andriaus Franckevičiaus, Kotrynos Stanevičienės, miestiečių – Juozo Šimkevičiaus, Elžbietos Mackevičienės, Marcijonos Rusinskienės, Eufrozijos Franckevičienės, Otono Skurevičiaus, Grinevičiaus, valstiečių – Gabrieliaus Janušio, Jono Matusevičiaus.

Akmeninis Pranckevičių sodybos tvartas – vienas įspūdingiausių Pamarnakių kaimo statinių.
Autorės nuotraukos

1903 metais Pamarnakiuose buvo 85 gyventojai, 1923 metais – 19 ūkių ir 91 gyventojas. 1927 metais matininkas Petras Strepekas žemę išskirstė šiems savininkams: Juozui Juškai, Jurgiui Valai, Eugenijui Grinevičiui, Vincentui Jackevičiui, Antanui Pranckevičiui, Jonui Musteikai, Jonui Baranauskui, Aloyzo Stankevičiaus įpėdiniams, Henrikui Tupalskiui, Juliui Markevičiui ir Valentinai Liutkevičienei, Viktorijai Masiulienei ir jos vaikams, Ignui Matkevičiui bei mažažemiams: Onai Vanagienei, Onai Chainauskienei, Aleksui Masilioniui, Zofijai Skurevičienei. Daugiausia žemės turėjo H. Tupalskis (43,42 ha), I. Matkevičius (36,02 ha), A. Pranckevičius (34,53 ha). Bendram valdymui palikti kapai ir žvyrynas.

1942 metais Pamarnakiuose buvo šie ūkiai: Jono Pribušausko, Alekso Masilionio, Petro Musteikos, Petro Masiulio, Povilo Jėčiaus, Eugenijaus Grinevičiaus, Povilo Juškos, Vinco Matkevičiaus, Henriko Tupalskio, Viliaus Pranckevičiaus, Vytoldo Liutkevičiaus, Jono Gurklio, Jono Baranausko, Vinco Jackevičiaus, Natalijos Kumštienės, Pranciškaus Kopūsto, Juozo Vainausko, Juozo Dakinevičiaus, Valerijono Dūdos. Iš viso gyveno 83 žmonės. 1949 metais į Sibirą ištremta Viliaus ir Akvilės Pranckevičių šeima. A. Pranckevičienė tremtyje 1951 metais mirė. Pamarnakiai 1950–1975 m. priklausė Lukonių, o 1975–1992 m. „Vienybės“ kolūkiams.

Pamarnakiuose 1959 metais buvo Povilo Mičiūdos, Jono Ivanovo, Adomo Kurulio, Povilo Leikos, Vytauto Liutkevičiaus, Mortos Lupeikienės, Vytauto Dūdos, Nastės Petrakovos, Prano Kumščio, Adolfo Grinevičiaus, Alekso Masilionio, Povilo Jėčiaus, Petro Musteikos, Vlado Virbicko, Emilijos Dūdienės, Onos Kurulaitės, Alfonso Tupalskio, Henriko Tupalskio, Juozo Dakinevičiaus, Juozo Kainausko, Prano Kopūsto, Vinco Matkevičiaus, Domės Jackevičienės, Jono Baranausko, Bronės Kirdaitės namų ūkiai.
1960 metais Pamarnakių ir Terpeikių kaimų tikintieji buvo padarę koplyčios-lavoninės projektą ir kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą prašydami leisti statybą. Prašymas buvo atmestas. 1979 metais kaime buvo 23 gyventojai, 1989 m. – 11 gyventojų.

Iš Pamarnakių kilę kariškiai Pranas Jackevičius ir Jonas Novoslauskas, miškininkas Vilius Tupalskis, kaime prabėgo kunigo Antano Juškos vaikystė ir jaunystė.

Minimi šie vietovardžiai: upelis Žvirgždas, šaltinis Krinica.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų