Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

SU HIMNU IR ROJAUS OBUOLĖLIAIS…

Justas Jasėnas

Ach, ir vėl Rugsėjis. Nauja pradžia, nauji žingsniai, jaudulys ir rūpestėliai… Prisiminiau kažkur girdėtas ar perskaitytas eilutes: „Ryt – Mokykla. Sielon įsigraužęs rūpesčio kirminėlis. Jau rytoj…“

Mano vaikystėje, Nepriklausomybės pradžioje, kaime pastatė naują mokyklą. Bėgom iš darželio žiūrėti tų statybų. Atsimenu didelę kriaušę – buvusio sodo liudininkę, pamestą lėlytę ir milžinišką pamatų duobę. Dabar toji mokykla jau uždaryta, kaimelis apmiręs, išsisklaidę mokytojai, nebėra vaikų… Užgesęs, užgesintas paskutinis šviesus kaimo žiburėlis…

O buvo kadaise didelis būrys jaunų mokytojų, patys klases dažė, įrengė stadioną mums lakstyti, prisodino beržų, kūrėsi… Tik perskaičiau Romualdo Granausko apysaką „Rūkas virš slėnių“. Ten irgi likęs gražus paliudijimas. Kūrėsi kaimas, žmonės ne vien apie gyvulius galvojo, pirmiausia pastatė mokyklą, pakvietė jauną mokytoją. Ir iš kur tiek išminties, kad gyvasčiai palaikyti, ateičiai kurti pirmiausia reikia Mokyklos… Prieš vieną Rugsėjo pirmąją nušalo gėlės mūsų darželyje, nenuskynėm iš vakaro. Šalčio nuvirinti kardelių, astrų žiedai… Vėl ašaros, ką savo Mokytojai nunešiu. Močiutė suruošė kaimišką kraitelę – duonos, sviesto, medaus, obuolienės, kaimišką sūrį. Dalinomės tuo, ką turėjom, gyvenom, sugyvenom. Glaudėmės prie savo Mokytojos, net Mama vadinom. Ir norėjos nors trumpai ant jos kelių pasėdėti. Tokia šviesa iš Mokyklos.

Prisimenu savo pirmąsias dienas mokykloje… Pirmajai Mokytojai nešiau dovanų kardelio žiedą, didesnį už save. Gavau didelę dėžę – pieštukų, flomasterių, sąsiuvinių rinkinėlį pirmokui. Dabar toje dėželėje saugau brangius atvirlaiškius. Gavau ir „Čipolino nuotykius“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Pirmasis Elementorius su raudonais viršeliais ir jaukiais piešinukais. Atsimenu.

Į gyvenimą mus atvedė Violetos Palčinskaitės, Almos Karosaitės, Ramutės Skučaitės, Vytautės Žilinskaitės eilėraščiai, pasakojimai, knygelės. Pasaulis dar buvo gražus, mielas, taikingas… Kaži ko verkiau tą dieną, pirmą kartą pasitraukęs nuo Mamos, vedamas į klasę visai svetimos, niekur nematytos devintokės, kurios ir vardo nežinojau.
Linksmi, o gal kartu ir susigūžę, nedrąsūs mokinukai, mokytojų veidai, tėvai, direktorės sveikinimo kalba… Ach, dar buvo uniformos. Prisimenu save mažytį – mėlynomis kelnėmis, mėlynu švarkeliu, mėlynu kaklaraiščiu, baltais marškiniais… Grįždavau namo mėlynomis rankytėmis, amžinai rašaluotas, išsitepęs, mokiausi rašyti… Draugauju dar ir dabar su plunksna, vis rašinėju. Tebeskaitau ir šiandien Violetos Palčinskaitės eilėraščius, net ir į pamokslą eilutes įpinu.

Išgirdau tąkart pirmą sykį himną giedant. Nežinojau kad tai himnas, kad jis mūsų, kad jį privalu kartu giedoti… Suskambėjo žodžiai kažkur gelmėje, vėl kaži koks graudulys, o gal mažas šiurpas… Ir dabar man gražiausia, kai jį gieda Rugsėjo pirmąją pulku priešais mokyklą sustoję… Tikrumu kvepia, tikrumu dvelkia. Ir dar iš atminties – visą rugsėjį skubėdavom per pertraukas prie buvusio sodo. Ten augo obelis, aplipusi raudonšoniais Rojaus obuolėliais. Pilni koridoriai, pilnos kuprinės, pilni suolai tų obuolėlių. Rugsėjis dar ir dabar man jais kvepia, malonius prisiminimus atgaivina, sielą ilgesiu suvirpina…

Tik perskaičiau Arvydo Juozaičio knygą „Lietuvos tuštėjimo metas“. Ir apie tuščią kaimą kalbama, ir apie uždarytas mokyklas, ir apie kitus jau įsisėtrijusius skaudulius. Ričardas Mikutavičius eilėraščiais meldėsi, kad Lietuva neišsivaikščiotų, kad žmonės neišsisklaidytų… Išsivaikščiojo, išsisklaidė, kažin ar vėl, kažin kada subėgs krūvon. Prieš kelias dienas aplankiau Raudonės pilį, užkopėm į bokštą, toli matyti, Nemunas pakrantes gaivina, trispalvė plevėsuoja. Pilyje ilgus metus veikė miestelio mokykla, šiais metais būtų buvę vos trejetas vaikelių… Uždarė… Ant senojo malūno sienos perskaičiau kažkieno išraižytus žodžius, lyg kokį prakeikimą: „Dieve, laimink atgimstančią Lietuvą“. Ach, kaip paskutinėmis šaknimis ištuštėjusioje Lietuvoje įsišaknyti?
***
Pažadino mane vaikai, ankstų rytą tekini bėgę į mokyklą pro mano langus. Iš miegų pakirdęs ilgai žiūrėjau į tolstantį klegesį ir kuprines. Jie, tie dar likę vaikai, skubėjo pasitikti mokytojų ir tos naujos pradžios. Aš irgi kažkada taip skubėdavau.
Lankydamasis viename Žemaitijos miestelyje regėjau vaikus. Nusiminusius, apspurusiais drabužėliais. Pardavinėjo obuolius. Niekada jų nebesusitiksiu. Kažin kaip jiems tas rugsėjis?

Rugsėjo platybėse išsilieja ilgesys. Šventas mokyklos laikas, pažymėtas, paženklintas. Neištrinamas mokytojo pavyzdys, gyvenimą įžiebęs jo padrąsinimo žodis. Kažin kaip tiems, tądien Žemaitijoje sutiktiems vaikams? Kažin kaip tiems mokiniams, aną rytą pro mano langus bėgusiems į mokyklą.

Sulaukęs ryto išeisiu bėgančių vaikų susitikti. Rugsėjo platybėse ilgesys kužda… Su Himno žodžiais, su raudonšoniais Rojaus obuolėliais.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų