Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

SVARBU KELTI AUKŠTUS TIKSLUS IR NEBIJOTI SUKLYSTI

Asta Dilytė džiaugiasi savo pasirinkimu dirbti viešajame sektoriuje.

Gyvenimas ir darbas sostinėje. Sėkminga profesinė karjera. Stabilumas. Jokių dvejonių ir blaškymosi ar neužbaigtų mėginimų ieškant savo profesinio kelio, pasirenkant gyvenimo būdą, vietą, artimą aplinką. Iš pirmo žvilgsnio tai keli brandaus žmogaus gyvenimo štrichai. Kupiškėnė Asta Dilytė gyvena Vilniuje, dirba Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriuje vyresniąja specialiste. Ogi po Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos baigimo tepraėjo vos šešeri metai. Pasikalbėjome su Asta apie savarankišką gyvenimą, išskridus iš gimtinės.    

Ada DVARIONAITĖ

Kokia šio laiko patirtis? Ar išsipildė anuometiniai studijų, profesijos, darbo srities lūkesčiai?

Per tą laiką buvo įvairios patirties – bakalauro ir magistrantūros studijos Vilniaus universitete, praktika Estijoje, daug savanorysčių, projektų, pažinčių, kelionių ir kitokios įdomios veiklos. Prieš 6 metus tikrai neturėjau didelių studijų, tuo labiau savo profesinės veiklos lūkesčių. Žinojau, kad noriu realizuoti savo gebėjimus, padėti kurti visuomenės gerovę, ypač silpniausių jos narių – vaikų, jaunimo. Labai džiaugiuosi, kad studijos ir kita veikla po truputį veda link to tikslo – socialinės politikos bakalauro ir magistrantūros studijos Vilniaus universitete padėjo susiformuoti vertybėms ir įgūdžiams, suaktyvinti gebėjimą socialiai jautriai žvelgti į tai, kas vyksta mūsų valstybėje, kokie sprendimai priimami ir kaip jie gali būti naudingi visuomenei.

 Buvote aktyvi gimnazistė, visuomenininkė, mėgote iššūkius (prisimenu dalyvavimą televizijos projekte „Tūkstantmečio vaikai“). Ar dabar tokiam ar kitokiam aktyvumui yra laiko ir noro?

Studijų parodoje „Litexpo“.

Ir mokykloje, ir studijų metais aktyviai įsitraukiau į įvairią visuomeninę veiklą, nevyriausybines organizacijas. Manau, tai vienas iš geriausių sprendimų – ši veikla labai daug ko išmokė, suteikė bendrųjų kompetencijų, daug pažinčių, kurios savaime atvėrė galimybes išbandyti dar įvairesnę veiklą ir įgyti įgūdžių, reikalingų profesinei veiklai. Visus jaunuolius skatinčiau įsitraukti į savanoriškus darbus vien tam, kad galėtumėte pabandyti įvairią veiklą ir pamatyti, kas jums patinka, o kas ne. Savanoriška veikla – tai geriausia terpė mokytis, gal net atrasti profesiją, kadangi už klaidas savanoriaujant niekas nebaudžia, čia galima klysti, mokytis iš savęs ir kitų, tikrai tai yra neįkainojama patirtis. O dar naudingiau tuo užsiimti dabar, kai ilgalaikė savanoriška veikla gali net padėti įstoti į aukštąją mokyklą. Pati šiuo metu nesavanoriauju, po intensyvių darbo ir magistrantūros studijų metų dabar skiriu savo laisvą laiką pomėgiams, bendravimui su artimaisiais.

 Valstybės tarnyba dažnam jaunuoliui yra sunkiai suvokiamas (gal tiksliau, nelengvai pasiekiamas) pasirinkimas. Kokių asmeninių savybių tam reikia, ar pačiai tai buvo tikslingas siekis, ar atsitiktinumas?

Valstybės tarnyba yra labai apipinta stereotipais ir jie turbūt iš dalies dar nulemti besivystančios Lietuvos posovietinės visuomenės, kuri įpratusi neigiamai žiūrėti į viską, kas susiję su valdžia. Darbas būtent viešajame sektoriuje nebuvo siekiamybė savaime, tai atsirado kaip viena iš galimybių ieškant, kur galėčiau realizuoti savo per studijas įgytus gebėjimus. Džiaugiuosi tokiu pasirinkimu. Nors toks darbas reikalauja daug teisinių žinių kuriant teisės aktų projektus, diplomatinių gebėjimų derinant įvairių interesų grupių poreikius ir net kūrybiškumo, susidorojant su įvairiomis užduotimis ar sprendžiant interesantų problemas, mane šis darbas žavi dėl prasmingo tikslo – padėti visiems Lietuvos vaikams ugdytis ir išskleisti savo individualius gebėjimus.

 Kokie pomėgiai dabar domina, padeda pailsėti?

Vilniaus universiteto studentų atstovybės pirmakursių kuratoriai, Asta – pirmoje eilėje, dešinėje.
Nuotraukos iš asmeninio Astos Dilytės albumo

Laisvu laiku mėgstu susitikti su draugais, skaityti knygas, ypač klasikinę literatūrą, taip pat specializuotas profesinės srities knygas, straipsnius apie naujausius švietimo, socialinės srities tyrimus, kitų šalių praktiką. Taip pat domiuosi sveika mityba, įdomu suradus gaminti įvairius naujus patiekalus, ieškoti sveikesnių alternatyvų.

Gimtasis Kupiškis – koks jis vertinant iš jauno žmogaus patirties? Ar dažnai namo sugrįžtate? Ar gimtinė įrašyta į Jūsų ateities gyvenimo planus?

Didmiesčiai pastaruoju metu propaguoja įvairius į pokyčius orientuotus šūkius, pavyzdžiui, „Kaunas tvarkosi“. Kupiškyje nebegyvenu šešerius metus, bet akivaizdu, kad Kupiškis taip pat keičiasi į gera. Gražėja aplinka, atsiranda daugiau patrauklių vietų vaikams ir jaunimui, šeimoms, daugėja renginių, tad Kupiškis tampa patrauklesnis jaunimui. Smagu čia sugrįžti, bet, manau, kol kas daugiau gero visuomenei galiu padaryti dirbdama Vilniuje, tad grįžimo gyventi į Kupiškį nesvarstau.

Koks Jūsų, švietimo srityje dirbančio specialisto, palinkėjimas šių dienų abiturientui, jaunuoliui, kuris dar neapsisprendęs, bet nori lavintis, ugdyti savo asmenybę, siekia prasmingo ir įdomaus buvimo?

Svarbu kelti aukštus tikslus sau, negalvoti, kad studijos – ne man arba kad studijuoti geriausiuose Lietuvos ar užsienio universitetuose neturint daug pinigų neįmanoma. Dabar yra daugybė galimybių mokytis (pvz., yra socialinė parama studentams, tikslinės stipendijos gabiausiems Lietuvos moksleiviams, studijuojantiems užsienio universitetuose ir kita), įgyti sau mieliausią profesiją ir dirbti įdomų darbą kuriant savo ir visuomenės gerovę. O jei dar nežinote, koks jūsų tikslas, reikia bandyti įvairią veiklą, nebijoti klysti, nes tai veda link tikslo.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų