Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

DAR KARTĄ APIE DAINŲ ŠVENTĘ

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Siekiant išguiti protekcionizmą, postų, darbų gavimą pagal pažintis buvo sugalvoti konkursai ir viešieji pirkimai. Deja, kaip stigo tiems dalykams skaidrumo ir aiškumo, o laimėtojams sąžiningumo ir kokybiško darbo, taip tebestinga. Bene akivaizdžiausi pavyzdžiai – praėjusios dainų šventės dalyvių maitinimas ir pasitaikantis daugiabučių namų renovacijos brokas.

Viešųjų pirkimų tikslas kilnus – užtikrinti, kad visos įmonės ar fiziniai asmenys turėtų lygias galimybes parduoti savo prekes, paslaugas ar darbus valstybei, kad racionaliai būtų panaudotos valstybės lėšos. Skamba gražiai, bet gal reikalavimai per maži, lengvai apeinami, o gal įmonės moka savo mundurus stropiai išskalbti, kad iš gerų valdžios ketinimų neretai toks šnypštukas išeina.

Per 800 tūkst. eurų šiemet buvo skirta dainų šventės dalyvių maitinimui organizuoti. Įmonės, kurios laimėjo konkursą, prisiekinėjo, kad maistas geras, ir viską padarė taip, kaip sutarta. Maisto kokybės tikrintojai irgi nieko bloga neaptiko. Gal tai be reikalo keliama audra, išlepusių ir visko pertekusių žmonių, kuriems stinga dvasingumo, nusiskundimai, gadinantys kilnią šios šventės idėją.

Anaiptol. Konstruktyvi kritika negali pakenkti. Maitinimo organizavimą kritikavę brandūs ir garbūs žmonės iš esmės džiaugėsi tapę tokios šventės dalyviais ir jautėsi pakiliai. Jų nuoširdumas buvo tikras.

Įdomu buvo išgirsti ir jaunimo, dalyvavusio dainų šventėje, balsą. „Pritariu tiems, kurie mano, kad ne valgyti čia atvažiavome, bet mes ten sunkiai dirbome, repetavome ir per lietų, ir per šaltį iš visos širdies. Peržengėme, rodos, visas savo galimybių ribas, kad galėtume šokti kartu su kitais talentingais žmonėmis. Manau, kad pavalgyti normaliai irgi buvome nusipelnę. Nesinorėtų, kad kitoje dainų šventėje pasikartotų tokia pat maitinimo situacija (vėlavo jį atvežti, buvo, kad iš viso nesulaukėme, arba įdėdavo labai mažas porcijas). Be to, šokėjai nelabai galėjo papildomai pavalgyti savo atsinešto maisto, nes repeticijų grafikas, ypač pirmomis dienomis, buvo labai griežtas. Penkių minučių pertraukos tikrai tam neužteko. Kai lijo lietus, tai ir savo daiktų negalėjome įsinešti, nes nebuvo kur jų paslėpti, kad nesušlaptų. Paprasčiausiai gėda, kad šimtmečio dainų šventėje buvo paliktos tokios spragos ir kad žmonės priversti diskutuoti ne apie šios šventės unikalumą, bet apie maistą“, – kalbėjo savo ir kitų bendraamžių vardu pašnekovė.

Ji pridūrė, kad visgi viršų ima gerosios emocijos – bendrystės su visais jausmas, kūrybos džiaugsmas – patirtos dainų šventėje, bet jei ateityje vis kartosis panašūs šio renginio dalyvių maitinimo nesklandumai, slops dainų šventės žavumas.

DAR KARTĄ APIE DAINŲ ŠVENTĘ
Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų